Jaunosios kartos fotografo Igno Stanio (g. 1988) kuriami Lietuvos menininkų portretai žavūs savo netikėtumu ir kūrybiškais sprendimais. Jis drąsiai improvizuoja vaizdais, iš kurių, tartum mozaikas, dėlioja savitas istorijas.
Aš džiaugiuosi, kad šiandien fotografijos yra tiek daug, kad ji tokia prieinama daugeliui žmonių, kad galima fotografuoti ne tik juostiniais ar skaitmeniniais fotoaparatais, bet ir planšetėmis bei telefonais. Gerai ir kad tiek galimybių rodyti savo darbus – nebūtina tai eksponuoti parodoje, bet galima dėti į instagramą ar feisbuką. Fotografija nebėra prabangos dalykas ir tai jai suteikia daug laisvės ir galimybių.
Šiandien fotografuoja daugelis, jeigu ne visi. Dėl to žmonės ima mąstyti vaizdais – tai absoliučiai naujas komunikacijos būdas. Žinoma, vieni tai išnaudoja banalybėms išsakyti ar patvirtinti. Tuo tarpu menininką tokia situacija įpareigoja kur kas didesnei savidisciplinai, kuri reikalauja didesnių pastangų, vaizduotės, kūrybiškumo. Šiandien fotografas turi verstis per galvą, bandydamas nepaskęsti vaizdų vandenyne. Tai išties nepaprasta. Nepaisant to, tebeegzistuoja siauri autentiško matymo ir stebinančios fotografijos takeliai.
Džiaugsmas ir juokas yra būtini kiekvienam kūrėjui. Tai, mano galva, kiekvienos asmenybės pagrindas. Be džiaugsmo pats žmogus, o ir jo kūryba tampa labai vienpusiška ir būna persmelkta liūdesio, tragedijų, nostalgijos, reminiscencijų, rimtumo, galiausia, egzaltacijos. Tai tėra vienos krypties kelias. Tačiau jei iš viso to galima pasijuokti – vadinasi, viskas savo vietoje.
Fotografijoje maksimaliai siekiu rodyti ne save, bet kitą. Gal todėl mano darbai neturi vieno braižo, vieno stiliaus ir tai – mano privalumas. Kiekvieną žmogų stengiuosi fotografuoti taip, kaip jis yra pats, o ne taip, kaip jį matau aš. Atsiribodamas nuo savęs, bandau gilintis į kitą. Tad fotografija – tai priemonė pažinti kitą žmogų.
Aš renkuosi fotografuoti žmones, kuriuos myliu. Jų kūryba man buvo ir tebėra brangi. Menininkus, kuriuos vienaip ar kitaip galiu įvardyti savo autoritetais. Per fotografiją aš galiu su jais susitikti akis į akį, pabendrauti, išgirsti ir „paragauti“ jų istorijų. Tai man didžiulė dovana. O taip pat galiu ir nufotografuoti, taip tartum pats sau išsaugodamas tas akimirkas, praleistas kartu su jais.
Kodėl daugiausia fotografuoju portretus? Nes vieno žmogaus veido užtenka ir pasakojimui, ir psichologijai, ir nuotaikai atspindėti. Gamta, natiurmortas, architektūra – detalės, praplečiančios žmogaus istoriją.
Fotografija ir apskritai menas nėra tokie svarbūs gyvenime. Man brangiausi yra prisiminimai iš susitikimų su šiais žmonėmis. Galima net sakyti, kad esu prisiminimų kolekcionierius – jų gyvenimų bei savo paties prisiminimų apie pažintį ir bendravimą su jais kolekcionierius.
Nors dirbu tiek su skaitmena, tiek ir juosta, nepaprastai džiaugiuosi įpročiu, kurį įskiepijo darbas su juostiniu fotoaparatu. Dirbu tartum apsiribojęs numanoma 36 kadrų juostele, nors skaitmeninė atmintis talpina gerokai daugiau. Tačiau toks sąmoningas apsiribojimas priverčia susikoncentruoti ir „nešaudyti“ be reikalo. Tuomet fotografuoju taip, lyg turėčiau vienintelę galimybę.
Prieš nuspausdamas fotoaparato mygtuką jau turi žinoti, ką darai. Ir tuomet eiti iki galo. Kitaip esi dar tik pakeliui, neatėjęs iki šios konkrečios akimirkos. O kartais darau nesąmoningai, ne iš žinojimo, bet iš nuojautos ir tik atsidaręs darbus kompiuteryje pamatau – viskas vietoje, lyg būčiau iš anksto nusipiešęs visą sceną. Fotografija man kelia nuostabą – čia kaskart randu dėl ko nustebti.
Šiandien fotomenininko užduotis – išlipti iš vaizdų vandenyno į krantą, ir ieškoti toliau. Gal, tarkime, pažvelgus į vandenyną nuo kalno, pasimatytų tai, ko net neįsivaizdavome esant… Visi trokšta būti originaliais, bet mane domina žymiai daugiau nei vien tai.
Parengė Gediminas Kajėnas
2 Comments