Šiandien Kremliaus propagandistai uoliai kartoja teiginį, kad Krymo pusiasalis – tai „istorinė Rusijos teritorija“. (Beje, labai panašiai Kinija grindžia savo pretenzijas į Tibetą.) Sąmoningai „pamirštamas“ paprastas faktas, kad pirmą kartą Rusijos imperija įsitvirtino Kryme tik XVIII a. pabaigoje, kai buvo sunaikintas Krymo chanatas. Rusijos agresiją reikėjo kažkaip pateisinti užsienio valstybių akyse ir pradėtas kurti mitas, jog iš tiesų tuometinis Krymas – tai plėšikų irštva, kurioje siaučia barbarai – Krymo totoriai. Jų sutriuškinimas esą yra paslauga visam civilizuotam pasauliui.

Būtent šiuo laikotarpiu pirmą kartą buvo išsakyta idėja, kad iš Krymo į Kijevo Rusią ataidėjo krikščionybės Geroji Naujiena, nes esą būtent Chersonese krikštijosi pirmasis krikščioniškas valdovas Vladimiras. Tiesa, šiandien istorikai praktiškai neabejoja, kad Vladimiras krikštijosi ne Chersonese, bet Kijeve. Kita vertus, nelabai aišku, kaip faktas, jog Kijevo Rusios pradininkas esą buvo pakrikštytas Krymo pusiasalyje, gali pagrįsti Rusijos teritorines pretenzijas į šią teritoriją?

XIX a. Rusija dalyvavo nesėkmingame Krymo kare, po kurio jos įtaka šiame regione nusilpo. Reikėjo kurti kompensuojantį mitą ir tada pradėta kalbėti apie išdavikus Krymo totorius, kurie nuo senų amžių yra priešiški rusams ir ieško galimybės, kaip pakenkti. Priešiškumas tarp vietos totorių ir rusų išliko stiprus, todėl, kai tik Rusijoje įvyko Spalio perversmas, totoriai paskelbė apie nepriklausomą nuo Rusijos Krymo liaudies respublikos. Deja, ji gyvavo labai trumpai ir netrukus Kryme įsigalėję bolševikai paskelbė Tauridės sovietinę socialistinę respubliką. Tačiau ir jai nebuvo lemta ilgiau gyvuoti, nes netrukus čia savo pajėgas įvedė vokiečiai ir buvo suformuota antibolševikinė Krymo krašto vyriausybė.

Po to, kai bolševikai laimėjo kruviną Pilietinį karą, Krymas perėjo į jų rankas ir čia buvo įkurta Krymo autonominė socialistinė Respublika. Tuo metu Krymo totoriai jau tesudarė ketvirtadalį gyventojų. Didžiausi demografiniai pokyčiai buvo įvykę XIX a., po Krymo karo, kai pusiasalis buvo aktyviai kolonizuojamas. Iki tol rusų mažuma čia tesudarė dešimtadalį visų gyventojų.

Eksperimentai Kryme nesibaigė ir Antrojo pasaulinio karo metu. Vokietija čia buvo nusprendusi perkelti savo kolonistus ir pradėjo įgyvendinti šį planą. 1944 m. Sovietų armija atsiėmė Sevastopolį, kuris buvo paskelbtas miestu didvyriu. Būdamas svarbus pasipriešinimo naciams simbolis, jis buvo sparčiai atstatomas ir tapo ypatinga vieta kovos prieš nacizmą mitologijoje.

Tuo pačiu metu Krymo totoriai, kurie buvo apkaltinti kolaboravimu su naciais, buvo deportuoti į Vidurinę Aziją. Tai buvo neabejotinas totorių genocidas, nes buvo deportuojami visi be išimties, remiantis išskirtinai tautiniu pagrindu, net ir komunistų partijai priklausę totoriai ar ką tik iš fronto grįžę kariai. Šio genocido metu pusė ištremtųjų žuvo.

Šiandien Krymas yra tai, kas radikaliai supriešina Rusiją ir Ukrainą, o 1954 m. apie jį kalbėta, kaip apie „amžinos“ rusų ir ukrainiečių draugystės simbolį. Buvo švenčiamas Perejeslavo sutarties jubiliejus ir ta proga Krymo sritis buvo priskirta Ukrainai. Beje, vadovautasi paprasta pragmatiška nuostata, kad šią sritį kur kas patogiau administruoti iš Kijevo, o ne iš Maskvos.

Tuo metu dauguma pusiasalio gyventojų jau buvo rusai, o ukrainiečiai sudarė tautinę mažumą. Ilgainiui Krymas tapo vienu svarbiausių Sovietų Sąjungos kurortinių regionų. 1991 m. žlungant Sovietų Sąjungai ir Ukrainai atsiskiriant, šalyje vyko referendumas dėl nepriklausomybės. Nors Krymo srityje 54 procentai gyventojų nubalsavo už Ukrainos nepriklausomybę, tai buvo labiausiai prieš nepriklausomybę nuo Rusijos balsavusi Ukrainos sritis.  Tuo metu joje gyveno 1,6 mln. rusų ir 0,6 mln. ukrainiečių. Tiesa, būtent šiuo metu į tėvynę leista grįžti Krymo totoriams, kurie buvo ištremti į Centrinę Aziją.

Kryme gyvenanti rusų diaspora palaikė tamprius santykius su Rusija, vis pasikartodavo specialaus statuso reikalavimai. Keletą metų Krymas net turėjo savo atskirą prezidentą, nors tai prieštaravo Ukrainos konstitucijai.

1997–1998 m. atrodė, kad pavyko stabilizuoti situaciją ir atrasti visiems tinkančią išeitį. Pirmiausia buvo sudaryta speciali Rusijos ir Ukrainos sutartis, kuri nedviprasmiškai pripažino Ukrainos suverenitetą Krymo pusiasalyje ir Sevastapolyje. Tiesa, Rusija taip pat išsikovojo labai svarbų dalyką – galimybę naudotis Sevastopolio karine įranga bei gavo net keturis penktadalius Juodosios jūros laivyno. Ukrainos valdžia darė nemažai nuolaidų Rusijai, nes siekė svarbiausio tikslo – užkirsti kelią bet kokioms teritorinėms pretenzijoms į Krymą. Svarbu buvo ir tai, kad buvo patvirtinta nauja Krymo konstitucija ir sukurta Krymo autonominė Respublika Ukrainos sudėtyje.

Prabėgus šešiolikai metų po Rusijos-Ukrainos sutarties, 2014 m kovo 16 dieną, Ukrainai priklausančioje Krymo teritorijoje įvyko menamas „referendumas“, kuriame vietos gyventojai „laisvai išreiškė valią“ ir nutarė, kad ši teritorija prisijungia prie Rusijos.

Kas tapo pretekstu referendumui, kuris akivaizdžiai prieštarauja santykinai neseniai sutartiems dalykams? Oficialiai aiškintina, kad esminis pokytis yra Euromaidanas, kuris esą buvo ne kas kita, kaip valstybės perversmas. Taip pat Krymo rusams esą itin nepriimtinas dalykas – sparčiai plintančios nacionalistinės nuostatos Ukrainoje.

Įdėmiau paanalizavus situaciją, nekyla abejonių, kad „demokratinį referendumą“ režisavo Rusija ir kad tai vienas iš veiksmų gerai apgalvotame „hibridiniame kare“. Ilgą laiką Rusija atkakliai ir bukai neigė faktą, kad „referendumas“ vyko faktinės pusiasalio okupacijos sąlygomis, kai čia viską tvarkė rusų kariai. Tik po metų, kai surinktų įrodymų jau nebegalima buvo ignoruoti, Kremlius pripažino, kad Kryme yra kažkiek Rusijos karių.

„Referendumo“ idėja buvo surežisuota pakankamai meistriškai. Dar vasario mėnesį Sevastopolio mieste Machimovo aikštėje įvyko mitingas, kuriame verslininkas Aleksejus Čalyj buvo išrinktas „liaudies meru“. Tokios pareigybės prireikė, nes esą reikėjo ginti Krymo rusus nuo Ukrainos nacionalistų. Tokia pareigybė prieštaravo Ukrainos įstatymams, tačiau tai buvo ignoruojama. Dar daugiau, „liaudies meras“ tuoj pat pradėjo kurti Kryme „savigynos būrius“. Į juos jungėsi tiek po kruvinų Euromaidano įvykių išformuotų Ukrainos specialaus padalinio „Berkutas“ nariai, tiek Rusijos kariai. Pastarieji nuo savo uniformos pašalino visus atpažinimo ženklus ir todėl buvo praminti „žaliaisiais žmogeliukais“.

Po poros dienų Ukrainos žvalgyba gavo žinių, kad į Krymo teritoriją važiuoja kariniai automobiliai. Oficiali Rusijos versija – gabenta humanitarinė pagalba vietos žmonėms. Tačiau iš tiesų buvo gabenami ginklai ir nauji kareiviai. Netrukus rusų generolas ir įtakingas Vyriausybės narys Sergejus Šoigu oficialiai pareiškė, kad Rusija nebus pasyvi stebėtoja, jei Krymo pusiasalyje bus pradėti skriausti vietos rusų gyventojai. Kryme pradėti provokuoti neramumai ir Rusijos žiniasklaida isteriškai kartojo – „mūsiškius puola“. Savo ruožtu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas spaudos konferencijos metu paskelbė, kad naujoji Ukrainos valdžia neteisėta, o visus neramumus Kijeve sukėlė Lenkijoje ir Lietuvoje parengti kovotojai.

Tai buvo ženklas Krymo Aukščiausiajai tarybai paskelbti, kad Krymas turi prisijungti prie Rusijos, tačiau tai bus nuspręsta per esą demokratišką referendumą, kuris įvyks… jau po dešimties dienų.

Kryme pradėti užiminėti administraciniai pastatai. Buvo skelbiama, kad „liaudis“ nori perimti kontrolę į savo rankas. Tačiau ta „liaudis“ labai jau buvo panaši į rusų karius. Netrukus buvo užblokuotas Sevastopolio tarptautinis oro uostas. Pradėtas blokuoti užsieniečių įvažiavimas į Krymą. Sergejus Aksionovas, Kremliaus marionetė Kryme, paskelbė, kad perima visą ginkluotės, esančios Kryme, kontrolę į savo rankas ir kreipėsi į Vladimirą Putiną, parašydamas „nepalikti bėdoje“.

Kelios dienos prieš „referendumą“, Sevastopolio centre pradėtos dalinti Rusijos vėliavos. Žmonės buvo raginami jas pakabinti ant kiekvieno namo, kaip geriausią agitaciją per „referendumą“ Nepaisant tarptautinės bendruomenės protestų, „referendumas“ Kryme įvyko. Oficiali statistika skelbia, kad jame dalyvavo daugiau nei aštuoniasdešimt nuošimčių gyventojų ir beveik visuotinai jie nutarė jungtis prie Rusijos.

Jau po poros dienų Rusijos konstitucinis teismas skubos tvarka apsvarstė, kaip reaguoti į Krymo gyventojų „valios išraišką“ ir konstatavo, kad tai esą teisėtas referendumas ir nėra kliūčių Krymui tapti integralia Rusijos dalimi. Visai kitaip situaciją įvertino Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Jis paskelbė „referendumą“ smerkiančią rezoliuciją ir pareiškė, kad Krymo prijungimas prie Rusijos, tarptautinės teisės požiūriu, neteisėtas. Savo ruožtu Krymo parlamentas priėmė rezoliuciją, kad Krymas yra laikinai okupuota teritorija.

Nuo Krymo okupacijos prabėgo jau penkeri metai. Pasaulio demokratinės valstybės bando paveikti Rusiją, taikydamos jai specialias sankcijas prekybos srityje, taip pat daliai Rusijos politinio ir ekonominio elito yra apribota teisė įvažiuoti į Vakarų valstybes. Naujasis Ukrainos prezidentas V. Zelenskis vienareikšmiškai patvirtino, kad sieks Krymo sugrąžinimo Ukrainai. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų įvykti tol, kol Vladimiras Putinas nepasitrauks iš savo posto. Na, o šiuo metu Krymo okupacija reiškia, kad tarp Rusijos ir Ukrainos vyksta karas. Nors Kryme santykinai ramu ir šūviai aidi tik Luhansko, Donbaso srityse, tačiau būtent Krymo pusiasalis yra tapęs Rusijos agresijos simboliu ne tik ukrainiečiams, bet ir daugelio kitų valstybių piliečiams.

Šiuo metu Kryme pabaigtas rusifikacijos procesas, pusiasalis sparčiai militarizuojamas. Kariniu požiūriu, Rusija tvirtai valdo Krymą, tačiau yra ir kita medalio pusė – visa tai valstybei kainuoja labai didžiulius pinigus. Tuo metu, kai Rusijos biudžete lėšų nepakanka labai svarbioms socialinėms programoms, kai atskiri regionai tiesiog nyksta be investicijų, Rusijos valdžia daugybę lėšų leidžia Krymo pusiasaliui, t. y. galingos valstybės įvaizdžiui palaikyti. Tai neišvengiamai kelia nepasitenkinimą Rusijos viduje. Todėl visai tikėtina, kad prasidėjus režimo pokyčiams Rusijoje, gali būti naujai persvarstyta ir Krymo pusiasalio ateitis. Deja, kol kas tai tik neapibrėžtos ateities galimybė.

Comments are closed.