2019-ieji paskelbti Lietuvos partizanų ir visų nepasidavusiųjų Prezidento pačiu sudėtingiausiu šalies metu – pokariu – Jono Žemaičio-Vytauto metais. Šie metai ypatingi todėl, kad kovo 15 d. buvo minimas 110-asis J. Žemaičio gimtadienis. Taip pat šiais metais sukako 70 metų nuo 1949-ųjų vasarį įvykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo Minaičių kaime, kur J. Žemaitis buvo išrinktas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku.

J. Žemaičio-Vytauto ginkluota kova su Lietuvos okupantais beveik visiškai sutampa su istorikų apibrėžiama pokario rezistencijos data 1944–1953 m. 1945 metais su ginklu išėjęs į mišką ir tapęs Žebenkšties rinktinės, veikusios Raseinių rajone, štabo viršininku, J. Žemaitis kovėsi iki pat 1953-ųjų, kai buvo išduotas ir suimtas, tada išvežtas į Maskvą, tardomas, galiausiai nuteistas mirties bausme ir 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Vaikystės klajonės

Būsimasis partizanų vadas gimė 1909 metų kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje, kurioje jau augo ketverių sesuo Kotryna. Tuo metu Lietuvoje vyko itin reikšmingi pokyčiai – buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas ir pamažu ėmė busti tautinė sąmonė, ilgainiui atvedusi prie Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m.

Mažojo Jono tėvas darbavosi pieno meistru įvairiuose dvaruose, bet vėliau apsistojo pas F. Tiškevičių – pažangų žmogų, kurio dėka Palanga iš žvejų kaimelio virto kurortu. Grafas aktyviai skatino ir savo darbuotojų savišvietą, ūkyje diegė pažangias naujoves, ieškojo naujų sprendimų, o tai darė nemažą įtaką ir Jono tėvui, kuris, beje, save laikė laisvamaniu bei užsispyrusiu vegetaru.

1910 m. Žemaičių šeima persikraustė į Lomžą (Lenkijoje), kur tėvas ėmė rūpintis žmonos Petronėlės brolio pienine. Tad pirmieji septyneri mažojo Jono metai prabėgo Lenkijoje, kur jis pradėjo lankyti mokyklą ir pramoko lenkų kalbos. Lenkijoje Žemaičių šeimą užklupo Pirmasis pasaulinis karas: pieninės darbas nutrūko ir išgyvenimo sąlygos tapo itin sudėtingos.

1917 m. šeima grįžo į Lietuvą ir prisiglaudė tėviškėje pas jaunesnįjį tėvo brolį Antaną Kiaulininkų kaime Šiluvos valsčiuje. Tačiau mažame ūkyje buvo sunku prasimaitinti dviems šeimoms, tad dar tebevykstant karui ir Nepriklausomybės kovoms, Jono šeima išsikėlė į Raseinius, o tėvas ėmė verstis vaikščiodamas po aplinkinius kaimus ir prekiaudamas smulkiais namų apyvokos daiktais. Abu vaikai – Kotryna ir Jonas – ėmė lankyti Raseinių valstybinę gimnaziją.

Vėliau šeimos gyvenimas keitėsi drauge su besikeičiančia ir pirmuosius Nepriklausomybės žingsnius žengiančia valstybe. Tėvas Jonas grįžo prie savo mėgstamo darbo ir tapo Tauragės apskrities pažangiosios gyvulininkystės instruktoriumi, paskui dirbo Lietuvos žemės ūkio kooperacijos pieninėse sviesto gamybos meistru. Tuo tarpu jaunasis Jonas gerai mokėsi, mėgo sportuoti, o 1926 metais jis išvažiavo į Kauną ir pradėjo mokytis Lietuvos karo mokykloje, svajodamas tapti artilerijos karininku.

Karo mokslai ir tarnyba

Mokslai Lietuvos karo mokykloje trukdavo dvejus metus, tačiau prieš tai metus jaunieji kariūnai praleisdavo kariuomenės daliniuose kaip eiliniai kareiviai. Kariuomenė Joną pripratino prie drausmės ir tvarkos, subrandino jo charakterį bei išugdė strateginį požiūrį – visa tai vėliau labai pravers miške, kovojant su okupantais.

1929 m. tarp XI-osios Karo mokyklos laidos absolventų buvo ir Jonas Žemaitis, netrukus paskirtas į 2-ąjį artilerijos pulką, dislokuotą Kėdainiuose. Dar tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pakeltas jo karinis laipsnis ir iš jaunojo leitenanto Jonas tapo leitenantu.

1935 m. jo pulkas perkeltas į Klaipėdą. Šio miesto atmosferą karts nuo karto sudrumsdavo fašistuojantys vokiečiai. Vienas incidentas J. Žemaičiui vos nesibaigė tragiškai: gatvėje iš kelių jaunuolių išgirdęs jam skirtą įžeidimą, atsisukęs jis skėlė antausį, o tuomet pasigirdo šūvis, kliudęs Joną. Nors be chirurginės operacijos neapsieita, tačiau kulkos palikta žaizda gerai gijo. Tiesa, randas liko visam gyvenimui.

1936 m. vasarą gabus ir sąžiningas karininkas Jonas išvyko į Prancūziją, kur toliau tęsė mokslus karo akademijoje, o taip pat leido laiką keliaudamas po Europą, pažindamas naujus miestus bei žmones. „Štai jau kelios dienos esu Paryžiuje ir žiūrinėju jo prašmatnybes, vieną iš jų – Triumfo arką – siunčiu dovanų, – rašė atvirlaiškyje Šiluvoje mokytojavusiai seseriai. – Ryt ar poryt vykstu į savo nuolatinę vietą – ir štai mano naujas adresas: Mr. Žemaitis, Hotel de Moret, Fontainebeleau, Prancūzija“.

Per dvejus studijų Prancūzijoje metus smarkiai pakito situacija Europoje ir pačioje Lietuvoje: 1938 metų kovą Vokietijos kariuomenė įžengė į Austriją, netrukus pradėjo grasinti užimsiant Klaipėdos kraštą, o lenkų pasieniečiui perėjus demarkacijos liniją ir Lietuvos pasienio policininkui jį nušovus, Lenkijoje kilo antilietuviška kampanija, kurios dalyviai reikalavo „žygiuoti į Kauną“. Būtent į tokią politiškai įkaitusią atmosferą Lietuvoje sugrįžo J. Žemaitis, kuris buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu, o netrukus jam suteiktas kapitono laipsnis. Iki pat Lietuvos okupacijos J. Žemaitis tarnavo 4-ajame artilerijos pulke, dislokuotame Šiauliuose.

Lietuvos okupacija

1940 metų birželio 15 d., Lietuvos vyriausybei sutikus su Sovietų Sąjungos ultimatumu, nesutikdama jokio pasipriešinimo, į Lietuvą ėmė skverbtis Raudonoji armija – taip prasidėjo Lietuvos okupacija. Netrukus sekė kariuomenės vadų atleidimai, karininkų suėmimai, o pati kariuomenė performuota į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą. Per kelis mėnesius visi kariai turėjo būti prisaikdinti Sovietų Sąjungai: rugsėjo mėnesį Lietuvos Vyčius pakeitė penkiakampė žvaigždė. J. Žemaitis paskirtas Lentvaryje dislokuoto 184-osios divizijos 617-ojo pulko mokyklos viršininku.

Karių nuotaikos buvo labai slogios: dalinyje nuolatos pasitaikydavo provokacijų, išpuolių, išdavysčių bei skundimų. Tarp karių plito atsišaukimai bei drąsinimai neprisiekti okupantams. Prasidėjus suėmimams ir verbavimams, kareiviai ėmė bėgti iš dalinių. Iki metų pabaigos, kaip nepatikimi į atsargą buvo paleisti apie 100 Lietuvos karininkų.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu J. Žemaičio asmeniniame gyvenime įvykio džiaugsminga permaina – jis susituokė su septyneriais metais jaunesne Elena Valionyte, dirbusia Knygų rūmuose.

1941-ųjų pavasarį J. Žemaitis drauge su 184-ąja šaulių divizija išvyko į vasaros stovyklą Varėnoje. Tuo tarpu birželio mėnesį jo sesers šeima buvo ištremtą į Komijos ASSR, iš kur grįžo tik po 22-iejų metų, ir jau niekada nebesutiko brolio Jono.

Birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą artilerijos pulkui, kuriame tarnavo J. Žemaitis, buvo įsakyta trauktis į sąjungos gilumą. Tačiau artėjantis fronto gaudesys Lietuvos kariams teikė vilties ir skatino kuo ilgiau tęsti žygį Lietuvos miškais. Vokiečių lėktuvams atakavus koloną, J. Žemaitis su būreliu karių atsiliko nuo savojo pulko ir prisijungę prie maždaug pustrečio tūkstančio nuo Raudonosios armijos atitrūkusių vyrų, pasidavė Valkininkus užėmusiai vokiečių kariuomenei.

Civilinis ir pogrindinis gyvenimas vokietmečiu

Beveik savaitę J. Žemaitis su kitais belaisviais praleido Valkininkuose, o tuomet buvo nuvaryti į Vilnių. Kariams buvo pasiūlyta stoti į savisaugos batalionus. J. Žemaičiui atsisakius, netrukus jis buvo paleistas ir sugrįžo pas žmoną į Lentvarį.

Vasaros pabaigoje šeima persikėlė į Kauną. J. Žemaitis įsidarbino Kauno energetikos valdyboje durpių gavybos techniku ir taip prasidėjo jo civilinis gyvenimas, tapęs gražiausiu šeimos laiku – gruodžio mėnesį jiems gimė sūnus, kuris pagal šeimos tradiciją gavo Jono Laimučio vardus.

Vokietmetis Kaune nebuvo lengvas, mat nedidelė J. Žemaičio alga šeimai leido vos sudurti galą su galu. Kitų metų birželį jie persikėlė pas tėvus šalia Šiluvos, o rudenį Jonas įsidarbino Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Nors šis darbas visiškai netraukė buvusio karininko, tačiau pažintis su krašto apylinkių žmonėmis labai pravertė netolimoje ateityje įsijungus į partizaninį pasipriešinimą.

Raseinių krašte atsidūrė nemažai J. Žemaičio pažįstamų kariškių, palaikiusių ryšius su 194-ųjų vasarą įsteigtu Vyriausiu lietuvių komitetu, dalyvavusių pogrindinės karinės-politinės organizacijos Lietuvos laisvės armijos veikloje, platinusių pogrindinę spaudą. 1943 metais J. Žemaitis, drauge su kitais 15-20 vyrų, įstojo į pogrindinę Vytauto Didžiojo šaulių sąjungos kuopą. Netrukus, vokiečiams pažadėjus kovai su bolševizmu leisti steigti lietuviškus dalinius, 1944 m. Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose J. Žemaitis suorganizavo apie 150 vyrų į gen. Povilo Plechavičiaus vietinę rinktinę. O kovo mėn. buvo paskirtas Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu Seredžiuje. Deja, vokiečiams pareikalavus mobilizuoti darbininkus Vokietijos pramonei, karininkų puoselėtos viltys dėl atkuriamos Lietuvos kariuomenės žlugo. Visiems batalionams vokiečiai įsakė tapti pagalbiniais policijos batalionais ir užsivilkti SS uniformą. Iš 14 batalionų vokiečiams pavyko nuginkluoti 4, visi kiti kariai pasitraukė ginkluoti. J. Žemaitis, sužinojęs apie vykdomus Lietuvos karininkų areštus, persirengęs civiliais rūbais sugrįžo į Šiluvą ir pradėjo nelegalų gyvenimą.

Suvokus, kad aktyvūs kariniai veiksmai fronte neišvengiami, apylinkių vyrai ėmė ginkluotis ir susiklosčius aplinkybėms jau ruošėsi partizaniniam pasipriešinimui. Beje, 1944 metų liepos 17 d. Vyriausiasis Lietuvos išsilaisvinimo komiteto karo tarybos narys gen. Motiejus Pečiulionis pasirašė direktyvą Nr. 1, kurioje nurodyta Lietuvos laisvės armijos kovotojams trauktis kartu su frontu ir, jei sovietai okupuotų visą Lietuvą, pradėti partizaninį karą. Netrukus ši direktyva tapo tikrove…

Jonas Žemaitis (sėdi centre) su Kęstučio apygardos partizanais. Nuotrauka iš albumo „Lietuvos partizanai 1944-1986“.

Partizanų gretose

Jau po kelių mėnesių nuo Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvą, NKVD ėmė ieškoti J. Žemaičio. Netrukus Kiaulininkų kaime buvo sulaikyta jo žmona ir aštuonias dienas tardyta Šiluvoje, galiausiai ji buvo paleista taip ir nepasakiusi, kur slepiasi vyras. Pirmąją okupacijos žiemą J. Žemaitis slapstėsi šalia tėviškės įsirengtoje slėptuvėje. Tuo metu Raseinių apskrityje jau veikė 19 partizanų būrių, kurie nevengė ginkluotų susirėmimų su NKVD daliniais bei okupacine kariuomene, o tai paskatino dar didesnį sovietų įniršį bei terorą.

Saugumo sumetimais žmonai Elenai su sūneliu pasitraukus į Kauną, 1945 m. birželio mėn. J. Žemaitis įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą Žebenkšties rinktinę Raseinių rajone ir buvo paskirtas štabo viršininku. Rinktinei priklausė apie 60 kovotojų, didžioji jų dalis – civiliai kaimo vyrai, netarnavę kariuomenėje.

Po gero mėnesio J. Žemaičiui bei vyrams teko dalyvauti pirmose kautynėse Virtukų miške. Žebenkšties rinktinė buvo apsupta gausių NKVD pajėgų ir kelias valandas didvyriškai kovojo atsišaudydama. Tačiau vėliau partizanai buvo priversti trauktis. Šio mūšio metu žuvo 15 partizanų, o jų kūnai išniekinti Raseinių aikštėje.

Drauge su J. Čeponiu Žemaitis aktyviai ir nuosekliai ėmėsi organizacinių darbų – lankėsi daliniuose, rūpinosi, kad neliktų neorganizuotų partizanų būrių, mezgė rėmėjų tinklą bei ryšius tarp skirtingų būrių, rūpinosi karine drausme bei mokymais, rūpinosi ginklais bei karine uniforma.

Negalėdami pagauti J. Žemaičio, okupantai iš namų Kiaulininkų kaime išvarė partizano tėvus bei dėdę, o namus nacionalizavo. Deja, 1946 m. liepą ištiko dar viena nelaimė – Kaune mirė J. Žemaičio žmona Elena, o sūnus ėmė keliauti per patikimų globėjų rankas.

Kovos metai

Per savo partizaninės kovos metus J. Žemaitis išgyveno ir džiaugsmo, vilties, dėkingumo akimirkų. Tačiau su metais vis daugėjo žuvusių bendražygių bei bičiulių, suimtų ir įkalintų rėmėjų, galiausiai, enkavedistų verbavimų ir skaudžių išdavyčių. 1947 metų gegužę iš pirmojo partizanų būrio gyvų buvo likę 23 senieji kovotojai.

Kaip tik tuo metu J. Žemaitis buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Daug dėmesio jis skyrė partizanų spaudai ir jos platinimui tarp vietos gyventojų, tokiu būdu skleisdamas laisvės žodį bei viltį apie besipriešinančią Lietuvą. Taip pat daug dėmesio buvo skiriama ir nušviečiant sovietų nusikaltimus bei jų provokacijų metodus – tuo metu Lietuvoje jau veikė partizanais apsimetančių MVD majoro Aleksejaus Sokolovo būrys, kuris kaip išmanydamas provokavo išdavystes bei vykdė nusikaltimus partizanų vardu.

Aiškaus politinio mąstymo, karinės parengties, strateginio požiūrio, tvirto charakterio, pareigos jausmo ir pasišventimo laisvės kovai, J. Žemaitis suprato būtinybę sujungti visus Lietuvos partizanus į bendrą sąjūdį ir koordinuoti atskirų rinktinių veiklą.

Šios ypatingai svarbios ir kartu nepaprastai pavojingos užduoties viršūne tapo 1949 metų vasario mėnesį Minaičių kaime, Radviliškio rajone, įvykęs visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. J. Žemaitis vieningai buvo išrinktas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizano generolo laipsnis.

Įsidėmėtina ir tai, kad pirmą kartą partizanų junginiai čia buvo pavadinti „karinėmis visuomeninėmis“ grupuotėmis, t. y. čia aiškiai išreikšta J. Žemaičio principinė nuostata, kad laisvės kova turi pereiti iš karinio lygmens į dvasinį.

Kaip knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“ teigia J. Žemaičio biografiją parašiusi Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, „jis buvo labai malonus, šiltas, santūrus ir geranoriškas žmogus. Visi jį pažinojusieji pabrėžė jo kuklumą, dvasinę pusiausvyrą, pagarbą kitiems. Tai jo iniciatyva nuo 1950 m. lapkričio partizanams buvo pasiūlyta vadintis broliais.

J. Žemaitis visada buvo dėmesingas jautriems, galintiems palūžti vadams ir kovotojams, galėjo atiduoti savo duonos kąsnį ar paskutinius marškinius paprastam partizanui. Su begaline užuojauta ryšininkei yra sakęs: „Mes – tai mes, bet dėl ko vargstate jūs?..“ Dėl šių savybių jis buvo pelnęs kovotojų bei gyventojų pagarbą ir meilęׅ“.

Deja, dėl nuolatinių tremčių, gyventojų suvarymo į kolūkius, partizanų bei rėmėjų žūčių ir išdavysčių, sukurti bendravimo tarp skirtingų partizanų apygardų ryšiai vis trūkinėjo. Pastangos juos atkurti neretai būdavo itin pavojingos ir baigdavosi naujomis žūtimis. Ne sykį ir pats – daug keliavęs per partizanų būrius ir apygardas – J. Žemaitis patekdavo į pasalas ir tuomet tekdavo trauktis atsišaudant arba rinktis rizikuoti pakviestam į susitikimą su kito būrių partizanais, nežinant ar tai tikra, ar provokacija.

1951-ųjų metų gruodžio 8-ąją įtampos bei sudėtingų gyvenimo sąlygų neatlaikė išvargintas J. Žemaičio kūnas – jis sukniubo šalia bunkerio Šimkaičių miške, o atsibudęs suprato, kad yra paralyžiuotas.

Partizanų vadu ėmė rūpintis gailestingoji sesuo Marijona Žiliūtė, kuri vėliau prisiminė, kad „paralyžius nebuvo labai stiprus. Kiekvieną dieną masažuodavau jo ranką ir koją, leisdavau vaistus į veną ir raumenis. Gerų žmonių dėka vaistų netrūkdavo niekada“.

Nors su laiku sveikata kiek pasitaisė, tačiau dvejus metus jis gyveno tame pačiame bunkeryje, prižiūrimas patikimų bendražygių. Prasidėjus 1953-ųjų žiemai, kaip savo knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“ rašo Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, „jis vėl buvo atskirtas nuo viso pasaulio. Akumuliatorius išsikrovė, radijas nebeveikė. Žibalą taupė, lempą degdavo retai. Pasnigus beveik nebeišeidavo iš bunkerio, bijojo palikti pėdsakus. Vandenį sėmė iš bunkeryje iškasto šulinėlio. Maitinosi prastai.“

Kilpa užsiveržia

Per šiuos dvejus metus partizaninis pasipriešinimas visoje Lietuvoje gerokai praretėjo, o kai kurios vadavietės ir būriai jau buvo galutinai sunaikinti. 1953 m. vasario-kovo mėn. MGB iš suimtųjų, iš karinių operacijų metu paimtų dokumentų bei šnipų pranešimų jau apytiksliai žinojo, kad Žemaitis slapstosi Šimkaičių miške. Jiems taip pat buvo žinoma apie jo ligą bei bendražygį Juozą Palubecką-Simą, su kuriuo gyveno J. Žemaitis. Dėl šios priežasties buvo suiminėjami juos pažinoję žmonės, verbuojami nauji agentai, žvalgomasi po mišką. Tuo metu J. Žemaičio sveikata pagerėjo ir jis vėl ėjo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pareigas.

Gegužės 23 d. čekistai įvykdė operaciją, kurios metu suimtas J. Palubeckas-Simas. Kankintas ir tardytas partizanas atsilaikė šešias dienas, o gegužės 29-ąją palūžo. Tikėtina, kad jo taktika buvo laikytis kiek gali, suvokiant, kad vadavietėje likę J. Žemaitis bei bendražygės E. Palubeckaitė bei M. Žiliūtė, nesulaukę jo sugrįžtančio, pasitrauks į atsarginį bunkerį.

Deja, jie taip ir liko senajame bunkeryje. J. Palubeckui-Simui čekistams parodžius bunkerio vietą, pro vėdinimo angą buvo įmestos specialios granatos, kurių dėka tikėtasi partizanų vadą sučiupti gyvą. Ir tai jiems pavyko. Sužeisti, apnuodyti, tačiau gyvi liko visi trys bunkerio gyventojai.

Birželio pradžioje pradėtas aktyvus J. Žemaičio tardymas, tačiau nieko ko tikėjosi čekistai J. Žemaitis nepasakė. Birželio 12 d. jis pradėjo rašyti dokumentą, kurį pavadino „Apybraiža apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo meto“. „Rašė pamažu, apdairiai vengdamas minėti čekistams dar nežinomus asmenis, taip pat vardus tų žmonių, kurie tebegyveno laisvėje. Žuvusiuosius minėjo drąsiai, o dar drąsiau vardijo tuos, kurie jau buvo tapę išdavikais ir patys viską papasakoję. Kitų minėjo tik slapyvardį, o dažnai ir tą aiškino pamiršęs… Detaliai aprašė ne personalijas, o Sąjūdžio istoriją, kurios, žinojo, niekas niekada nebeparašys.“ – taip teigia N. Gaškaitė-Žemaitienė. Beje, J. Žemaičio baudžiamojoje byloje tėra 20 puslapių rankraštinio teksto, kuris nutrūksta nebaigtu sakiniu.

Birželio 23 d. Žemaitis išgabentas į oro uostą, surakintas antrankiais įlaipintas į karinį lėktuvą ir išskraidintas į Maskvą, kur po kelių dienų jo laukė susitikimas su TSRS vidaus reikalų ministru ir ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju L. Berija. Po Stalino mirties jis siūlė liberalizuoti Sovietų Sąjungos politiką ir respublikoms suteikti platesnę savivaldą. Jų susitikimas truko valandą. Pokalbio turinys iki šiol yra nežinomas. Istorikai spėja, kad L. Berija su J. Žemaičiu galėjo kalbėti kaip su pilnateisiu Lietuvos vadovu ir svarstyti didesnių teisių mūsų kraštui galimybes, atšaukti rusų kolonistus ir pan. Tačiau jau kitą dieną, birželio 26-ąją, pats L. Berija buvo suimtas, apkaltintas perversmu ir Tėvynės išdavimu, o gruodžio 23 d. sušaudytas.

„Kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų“

Liepos 1-ąją Maskvoje prasidėjo J. Žemaičio tardymas, trukęs iki pat rugpjūčio 26 d. Po to jis buvo parvežtas atgal į Vilnių ir laikytas Vilniaus vidaus kalėjimo KGB požemiuose, kur taip pat vyko reguliarūs tardymai. Tačiau J. Žemaičio pozicija buvo tvirta – jis nepasirašydavo tardymo protokolų, o savo budeliams į akis sakė, jog yra „sovietinės valdžios priešas ir lieka antisovietinėse pozicijose“.

1954 m. birželio 1 d. prasidėjo Žemaičio ir jo bendrabylių E. Palubeckaitės, J. Palubecko, M. Žiliūtės teismas. Daugiau jokių kaltinamųjų… Šis parodomasis farsas trūko šešias dienas. Paskutinėje savo kalboje J. Žemaitis atvirai kalbėjo apie pasišventimą kovai prieš okupantą ir Sovietų Sąjungą vadino agresore ir okupante: „Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų“.

Tėvynės išdavimas, teroras, antisovietinė agitacija – taip buvo įvardyti J. Žemaičio „nusikaltimai“, už kuriuos jam skirta mirties bausmė, kuri įvykdyta 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.

Okupacijai ginklu pasipriešinusios Lietuvos Prezidento palaikų vieta iki šiol lieka nežinoma, tačiau jo ir visų kitų partizanų bei jų rėmėjų vykdyta kova davė vaisių, kuriais šiandien džiaugiamės mes.

Pagal N. Gaškaitės-Žemaitienės knyga „Žuvusiųjų prezidentas“ parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *