„Vilnius – Lietuvos miestas, tačiau jis priklauso ne tik lietuviams. Šį miestą kūrė daug tautų ir šiandien tuo turėtume didžiuotis. Šio miesto siela yra daugiakultūrė, turtinga istorijų ir legendų, kurios virsta pasakomis“ – teigia fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius, šiuo metu kuriantis ciklą „Vilnius – mano pasakų miestas“. Šios fotografijos – tai siekis pamatyti miestą kitaip, nupaveiksluoti jo dvasią.

Į miestą pasakų ateisiu paklausyti gatvelių – žodžių tekančių. Pro bokštus – sugeriančius Dangų, pro bažnyčias – besimeldžiančias už Žmogų, pro širdį užkastą…

Iki dvidešimt trejų metų gyvenau Klaipėdoje. Tuomet tapau panevėžiečiu. O Vilniuje gyvenu nuo 2006 metų. Tiesa, dar būdamas Panevėžyje nuolatos važinėdavau į Vilnių fotografuoti menininkų. Nuo tada Vilnius man yra be galo savas miestas, brangus žmonėmis, istorijomis ir atsiminimais, kurie yra tapę neatsiejama mano paties gyvenimo dalimi.

Mėgstu Pauliaus Širvio poeziją ir jo tekstą, virtųsi daina: „Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto, kur teka Neris su žara…“ Viešpatie, galvojau, kaip tai gražu! O kai sužinojau, kad Vidurio ir Šiaurės Europoje Vilniuje yra didžiausias baroko senamiestis, tai dar kartą patvirtino šio miesto pasakiškumą. Nesvietišką… Todėl šiuo ciklu nesiekiu fotografuoti istoriškai svarbių Vilniaus vietų, architektūros paminklų ar garsių žmonių pėdsakų šiame mieste. Aš noriu sukurti savo Vilniaus pasaką.

Turiu daug istorinės literatūros apie Vilnių. Taip pat ir fotografų albumų, skirtų šiam miestui – nuo Fleury, Čechavičiaus ir Bulhako, iki Kunčiaus, Stoškaus ir Baltėno. Vilnius jau kaip reikiant išfotografuotas. Tačiau aš noriu parodyti savo santykį su šiuo miestu. Tikiu, kad tai ne aš, bet Vilnius mane pasirinko, kad šitame laike išpuoščiau jį savo fotografijomis, įamžinčiau tokį, koks yra, koks man atsiveria.

Daugelis fotografų Vilnių fotografavo labai panašiai, kaip Bulhakas. Jie ėjo į tas pačias gatves, skverus, fotografuodavo iš tų pačių vietų ir net tais pačiais rakursais. Tai jų Vilnius pagal Bulhaką, sekant juo. Bet man tai neįdomu. Tai mane erzina. Žinoma, pasąmonė daro savo ir kartais net prireikia žvilgsnio iš šalies, kuris pasakytų – taip jau yra nufotografuota. Tačiau net ir į labai gerai atpažįstamą, išfotografuotą Vilniaus vietą galima pažvelgti savaip. Tam reikia, anot poeto Gedos, pasiskolinti akis iš žvėries ar paukščio.

Turiu priklausomybę nuo Vilniaus. Labiausiai mane žavi ištuštėjęs miestas, žmonių apleistos senamiesčio gatvės ir tyla spengiantis grindinys. Štai kodėl vengiu miesto švenčių, neįdomūs man gausūs žmonių susibūrimai. Miesto pajautai būtinas intymumas, kai gali neskubėdamas prisėsti ant akmens ir pasėdėti pats sau su miestu niekieno neblaškomas. Tuomet gali pajusti, kaip miesto dvasia kalbasi su tavąja, kaip jos koreliuoja besidalindamos savo istorijomis.

Vilnius pilnas legendų ir istorijų, kurios, perleistos per tavo paties vidų, tampa pasakomis. Todėl išėjęs fotografuoti aš jau žinau, ką ir kaip noriu nupaveiksluoti. Juk jei turi mintį, atmintį, vaizduotę, anksčiau ar vėliau gali tai vizualizuoti. Štai taip ir gimsta mano Vilniaus pasakos.

Kiekvieną kartą fotografuodamas ieškau naujo rakurso, naudoju skirtingų židinio nuotolių objektyvus, bandau surasti kitą žiūros kampą. Žmogus, paukštis, krentantis lapas ar prabėgantis šuo vaizdui suteikia gyvybės, netikėtumo, žaismingumo ar paslapties. Tačiau svarbiausia yra šviesa, kuri ir įprastą vaizdą gali paversti, rodos, niekados neregėtu.

Kiekvienas miestas, kaip ir žmogus, turi savo sielą. Jo gyvybė, lyg dėlionė, kuriama per istorijas, pastatus, žmones, mintis, emocijas, detales. Ir visa tai, kaip debesis, kabo virš miesto – viena jo pusė šviesi, kita – tamsi. O tarp jų – žaibas… Viskas priklauso nuo to, kuo tiki – kaip tiki, taip ir yra…

Regėjau sapną, kaip iš miesto pabėga šaligatviai, išteka skersgatviai, gatvės. Upės išblunka, išsitrina erdvės… Vienas prie kito prisispaudžia namai. Nebėra kur išeiti pasilabinti, kur numyžinti šuns – įsirausę į žemę giliai augalai, o medžiai išskridę. Nebematau tam sapne vakarų, išdabintų alyvom, neužuodžiu nei kvapo žiedų obelėlės, nei vėjų… Tik internetas, tik belaidis ryšys ir atmintis fotografijose vagiama laiko…

Šiandieniniame Vilniuje matau labai daug eklektikos. Naujosios statybos vizualiai jautriose miesto vietose arba neracionalūs medžių kirtimai – tai miesto ir jo žmonių išdavystė. Gaila, bet drėmiškos, subtilios kultūros puoselėjimo Vilniui neretai pritrūksta. Kuo geresnė mūsų ekonominė padėtis, tuo blogiau miestui. Baisiuosi kai kuriais sprendimais, kurie tiesiog bado akis. Gaila, bet jie taip ir liks stovėti, kaip mūsų godumo ir neišmanymo ženklai.

Fotografuodamas susiduriu su labai daug vizualinių šiukšlių, kurios darko miesto paveikslą. Automobiliai, reklamos, elektros stulpai ir laidai, iškabos – tai vaizdo triukšmas, nederantis pasakai. Žinoma, tai atspindi šiuolaikinio miesto veidą. Tačiau aš esu ir sentimentalus, ir romantikas, man būtinas grožis. Todėl fotografuodamas kaip įmanydamas bandau išvengti darkančių smulkmenų. O jei tai nepavyksta – jas retušuoju. Tegu mano Vilnius bus kaip tame Širvio eilėraštyje – ne modernus, bet dvasingas, vitališkas, pasakiškas.

Daugiausia mane domina senas Vilnius. Tose siaurose gatvelėse pulsuoja miesto širdis. Tačiau nebijau ir dangoraižių, kurie, žvelgiant iš senamiesčio, iškreipia senojo miesto vertikalę. Nepaisant to, jie kalba apie šiandieninį miestą, apie dabartinį laiką ir mus pačius. Kaip ir sovietmečio miegamieji rajonai – tikiu, kad visa tai yra vienos pasakos, vienos Vilniaus istorijos dalis.

Visi gražiausi būdvardžiai dėl vieno šauksmininko: Viešpatie!

Parengė Gediminas Kajėnas

One Comment