Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingas… savas amžius. Kitaip tariant, kiekvieno mūsų gyvenimo etapo „senatvę“ keičia kito etapo „vaikystė“ – ir vėl viskas iš naujo. Tarsi esame įpratę gyvenimą dalinti į visiems priimtinus etapus: vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda, senatvė…Tačiau į pačią amžiaus tarpsnio kategoriją galima žvelgti ir plačiau. Kiekvienas amžius – ne tik gyvenimo etapas, bet ir visas ciklas, paveikiantis skirtingas žmogaus vystymosi fazes. Žengdami į bet kurį amžiaus tarpsnį, mes jaudinamės ir patiriame ne tik vaikišką nepasitikėjimą, bet ir nuostabą, nerimą bei… palaipsnį senėjimą, kai „išaugame“ tam tikrą etapą.

Jausmų pasikartojimas kiekviename amžiaus tarpsnyje

Amžiaus tarpsniai ir jų fazės yra gana sąlyginis reikalas – svarbus yra pats modelis (nuo vaikystės – iki senatvės), o ne konkretūs metai. Kiekvienam tarpsniui būdingi savi paauglystės periodai, kai aštriai pajaučiame pasaulėžiūros lūžius, pasitikėjimo krizes, santykių atšalimą, gyvenimo prasmės praradimą. Pirmoji „paauglystė“ įvyksta dar vaikystėje: trejų metų amžiaus krizei būdingos savarankiškumo ir aštraus negatyvumo tendencijos, suaugusiųjų neklausymas.

35–40 metų amžiuje ištinka vidutinio amžiaus krizė: dažniau įvyksta skyrybos, egzistencinės ir šeimyninės dramos, kai kas pajunta slystant iš rankų gyvenimo prasmę ir džiaugsmą, neretai gyvenimas pradeda atrodyti kaip nuobodus ir išnaudotas.

Kaip suaugusiam amžiui būdingi paaugliški protrūkiai, taip ir paauglystei būdingi harmoningi prašviesėjimai, t.y. brandumas. Ir senatvę išgyvename taip pat bent kelis kartus gyvenime: kai atsisveikiname su vaikyste (9–10 m.), kai atsisveikinam su paauglyste (16 m.), su jaunyste (28–30 m.), su branda (55–60 m.), ir net tada, kai ruošiamės atsisveikinti su šiuo pasauliu. Žinoma, ir nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kada tai įvyks, tačiau Vakarų pasaulyje vis dažniau su didžiule pagarba ir džiaugsmu įvardijamas amžiaus tarpsnis „nuo 80-ies“.

Ne paslaptis, kad kiekvieną amžiaus tarpsnį lydi ir savi pasaulėjautos pasikeitimai. Tarkim, trisdešimtmetį peržengiantis žmogus apgaili „jaunystės pabaigą“, įvertiną savo „susidėvėjimą“ ir būtinybę peržengti tam tikrą ribą bei mokytis naujo, kito amžiaus tarpsnio, įpročių.

Svarbiausias gyvenimo ciklo įvykis

Vaikystė ir senatvė yra tarsi kraštiniai gyvenimo ciklo įvykiai: kūdikyste gyvenimas prasideda, o senatve baigiasi. O paauglystė, jaunystė ir branda yra tarsi centrinės kolonos, aplink kurias sukasi mūsų būtis. Todėl ne veltui susikuria tam tikri kiekvienam tarpsniui tinkamiausi įgūdžiai ir patirtys. Ir kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje turime sau pripažinti tai, kas jau įvyko ir pasiekta, ir drąsiai žengti į kitą „lygį“.

Labai svarbu suprasti, kad amžiaus tarpsniai ne tik keičia vienas kitą, bet ir pasikartoja mūsų gyvenimuose. Jei tai suprasime, žymiai lengviau pajusime simpatiją skirtingų amžių žmonėms, o ne tik savo bendraamžiams, kurių interesus suprantam, lyginam jų pasiekimus, viltis ir nesėkmes su savaisiais.

Kai pasiekiame brandą, galime sau leisti iš naujo ir neskubant peržvelgti visa tai, ką patyrėme. Ir ne todėl, kad išlaikytume „pasiruošimo gyvenimui“ egzaminą, bet todėl, kad tai ir yra tikrasis gyvenimas.

Neretai tie „dar visai vaikai“, „tas jaunimas“ ar „tie senukai“ iškrenta už mūsų egzistencinio solidarumo ribų. Tačiau kuo vyresni tampame, tuo empatiškiau suvokiame jaunimą pakeliui į brandą, ar paauglį, esantį ant jaunystės slenksčio. Taip mes galime išvysti naujas – absoliučiai realias – amžiaus tarpsnių konfigūracijas: jauną senatvės etape ir jauną prie brandos slenksčio, vaiką brandoje ir vaiką vaikystėje.

Jaunystės išsiskleidimas senatvėje

Kiekviename amžiaus tarpsnyje galime atrasti nemažai paradoksų. Solidaus amžiau žmogus kartais būna žymiai lengvabūdiškesnis nei jaunuolis. Ankstesni amžiaus tarpsniai ne tik ir toliau mumyse lieka gyventi, tačiau kartais net pirmąkart taip stipriai prasiskleidžia, kai, rodos, laikas seniai praėjo. Paauglystėje ar jaunystėje dažnai nebūna laiko, kad tam tikros patirtys ir jausmai stipriai ir giliai atsiskleistų, sužydėtų, kad tas amžius būtų išgyventas su visa jėga ir iki galo, – mes juk nuolatos skubame pirmyn, taip norisi kuo greičiau „užaugti“.

Jeigu jau patyrėme visus brandaus amžiaus „privalumus ir trūkumus“, tai artėjant link 50-ies metų rubežiaus, galime atsipalaiduoti… ir galų gale leisti sau būti jauniems! Žvelgdamas į susirūpinusį ir nuolatos užimtą 20-metį, kuris užimtas tikslu save įtvirtinti ir atskleisti, tapti atsakingu už savo ateitį, 50-metis jau gali visai kitaip vertinti tą neatsakingos jaunystės rezervą, kurį sukaupė per ankstesniųjų amžiaus tarpsnių išgyvenimus.

Kai pasiekiame brandą, galime sau leisti iš naujo ir neskubant peržvelgti visa tai, ką patyrėme. Ir ne todėl, kad išlaikytume „pasiruošimo gyvenimui“ egzaminą, bet todėl, kad tai ir yra tikrasis gyvenimas.

Tokia amžiaus tarpsnių rokiruotė – brandumas ankstyvoje jaunystėje ir jaunystėje vėlyvojoje brandoje – būdinga laikams, kai socialinė atsakomybė vis dažniau perkeliama jauniems.

Per gyvenimą kiekvienam iš mūsų tenka įveikti bent keletą „sankryžų“. Nuo to, su kokiu rezultatu per jas žengsime, priklauso tolesnis mūsų santykis su gyvenimu…

Lūžio momentai

Per gyvenimą kiekvienam iš mūsų tenka įveikti bent keletą „sankryžų“. Nuo to, su kokiu rezultatu per jas žengsime, priklauso tolesnis mūsų santykis su gyvenimu, teigia psichoterapeutė Margarita Žamkočjan. „Kartais atrodo, kad mes ilgai ilgai būsim jauni, o paskui iškart peršoksim į senatvę. Tačiau iš tiesų taip nėra. Pirmasis kritinis lūžis įvyksta 29–35 metų amžiuje. Jei suprantame, kad jau atradome save ir tai, kas mums įdomu, kuo esame patenkinti, turime ilgalaikių planų, tada galime pasakyti: 30-ies gyvenimas tik prasideda. Tačiau jei šiame amžiuje vis dar nerandame gyvenimo prasmės, nežinome, kur dėtis, tai nevalingai pradedame galvoti apie senatvę ir jos bijoti.

Dar viena „sankryža“ sutinkama 45–50 metų amžiuje. Jei žmogus jau turi susiformavusią pasaulėjautą bei tam tikrą statusą – vietą, kurią jis užima ir nesiruošia palikti, – įvyksta stagnacija: jis viskuo patenkintas ir viso labo tenori išlaikyti tai, ką jau turi. Tačiau tada jis pradeda bijoti senatvės, kuri reiškia ne ką kita, kaip statuso praradimą.

Teigiamos slinktys šiame amžiuje vyksta tada, kai pradedame pasaulį pažinti per mus supančius jaunus žmones – mokinius, kolegas, vyresnius vaikus. Kai mums įdomus jų požiūris į gyvenimą ir mes įsileidžiame juos į savo gyvenimą, mums prasideda naujas „skyrius“. Tada vietoje konkurencijos ir pavydo gauname pasitenkinimą dėl to, kad jaunimas diskutuoja su mumis ir eina toliau. Mes pripažįstame, kad nebesame jauni, tačiau ir tai teikia pasitenkinimą: taip, aš jau ne jaunas, tačiau dar galiu visko mokytis, aš augu, aš produktyviai dirbu, turiu patirties ir naują požiūrį į naująjį pasaulį.

Kitas lūžis vyksta 60–65 metų amžiuje. Tai aukščiausias klestėjimo tarpsnis – mes įgauname absoliučią laisvę. Vaikai užaugę, jau nebesame už juos atsakingi. Seksualinės aistros aprimusios, nebėra tokio stipraus poreikio dirbti. Galime daryti viską, ką tik norime. Ir jei tik nepuolame į nusivylimą ir melancholiją, galime mėgautis šiuo tarpsniu.

Tačiau jei šią „sankryžą“ peržengiame su negatyvu, baimė išlieka: kyla minčių, kad „gyvenimas baigėsi, praskrido, o aš taip jo ir nepastebėjau“, ir tada žmogus pyksta ant visų, kas jauni… Gyvenimas jau įvyko ir jo peržaisti nebegalima, tačiau jei net ir šioje situacijoje priimame save ir šį faktą, įvyksta kai kas netikėto: mes nustojame bijoti“.

Parengta pagal psychologies.ru medžiagą

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *