1890 metų liepos 29 d. Overe prie Uazos, Prancūzijoje, mirė garsus olandų dailininkas Vincentas Van Gogas (Vicent van Gogh). Jam buvo 37-eri.

Kol esame gyvi, negalime nuvykti į žvaigždę, lygiai taip pat, kaip numirę negalime sėsti į traukinį.

Amžinas nepritapėlis

Mažasis Vincentas su motina

Būsimasis tapytojas, postimpresionistas, grafikas Vincentas Van Gogas gimė 1853 m. kovo 30 d. mažame kaimelyje Grot Zunderte, Nyderlandų pietuose, netoli Belgijos sienos, protestantų pastoriaus šeimoje Jų giminė priklausė vidurinei klasei. Jis nebuvo pirmuoju šeimos vaiku − prieš metus gimęs brolis, pavadintas tuo pačiu vardu, mirė teišgyvenęs 6 savaites. Jis turėjo tris jaunesnes seseris bei du brolius. Su jaunesniuoju broliu Teodoru, kurį vadino Teo, palaikė itin artimus santykius ligi mirties, išliko daug Vincento laiškų, skirtų broliui.

Šeimynykščių liudijimu, Vincentas buvęs sunkus, užsispyręs vaikas, turėjęs, anot guvernantės, keistų manierų, už kurias tėvai jį dažnai bausdavę. Tuo tarpu amžininkai, su kuriais jis bendravo už šeimos ribų, liudijo jį buvus tylų, drovų ir kitus atjaučiantį vaiką.

Normalumas – grįstas kelias. Juo patogu eiti, bet ant jo niekas neauga.

Nuo septynerių metų Vincentas mokėsi kaimo mokykloje, tačiau joje nepritapo, todėl jo lavinimu namuose užsiėmė guvernantė.  Pirmieji piešiniai datuojami 1862 metais, kai Vincentui tebuvo devyneri. Vienuolikos metų berniukas buvo išsiųstas į pensioną, čia sunkiai išgyveno atskyrimą nuo šeimos. Po ketverių metų, metęs mokslus, grįžo namo. Vėliau mokėsi kitame koledže-pensione, tačiau mokslo metų viduryje jį ir vėl metė. Gyvenimas pensionuose suteikė Vincentui daug kančios.

Paskatintas savo dėdės Vincento, kurio garbei buvo pavadintas,  1869 m. jis įstojo tarnautoju prancūzų „Gupilio“ dailės kūrinių prekybos firmos filiale Hagoje. Jo dėdė buvo firmos partneris Olandijoje. Su firmos siuntimu jis dirbo Briuselyje, Londone ir Paryžiuje. Londone meilinosi savo būsto šeimininkės dukteriai Eugenijai Lojer, tačiau ji atmetė šį meilinimąsi. Šis darbas jam leido gerai pažinti tapybos meną. Tačiau tuo metu patyręs meilę be atsako, jaunuolis darbą užleido, galiausiai metė ir įniko į Biblijos studijas.

Aš vis labiau įsitikinu, kad apie Dievą negalima spręsti iš jo sukurto pasaulio: tai tik nepavykęs etiudas. Mums reikėtų pamatyti ir kitus Kūrėjo darbus.

Vincentas įsidarbino mokytoju Anglijoje ir nusivylęs šiuo darbu metų pabaigoje grįžo į Olandiją, nusprendęs pasirinkti tėvo, dvasininko kelią. 1877 m. Vincentas studijavo teologiją Amsterdame, po metų  jis persikėlė mokytis į naujai įsteigtą misionierių mokyklą Lekene prie Briuselio. Greitai  buvo išsiųstas bandomajam laikotarpiui pamokslauti į Borinažo kasyklų rajoną Belgijos pietuose. Jis turėjo skaityti Bibliją, mokyti ir lankyti sergančiuosius. Vincentas van Gogas iš arti matė angliakasių skurdą, buvo giliai paveiktas ir siekė dalintis jų vargu. Jis atsisakė gyvenimo kepėjo namuose ir persikraustė į lūšnelę, atidavė bendruomenei, ką turėjo vertingo, nebevalė veido nuo dulkių. Vietiniai tačiau jį laikė keistuoliu ar „šventuoju kvailiu“. Galiausiai  vadovybė nušalino jį iš šių pareigų.

Vietiniai tačiau jį laikė keistuoliu ar „šventuoju kvailiu“.

Peat Field (durpių laukas), 1883

Prispaustas nusivylimo ir depresijos, Van Gogas, palaikomas brolio Teo, išvyko į Briuselį mokytis tapybos Dailės akademijoje, tačiau po metų mokslus metė ir grįžo pas tėvus. Tuo metu Vincentą antrą kartą užgriuvo stiprus jausmas moteriai. Deja, ir šįkart jis liko be atsako.

Nusivylęs jis išvyko į Hagą ir čia privačiai mokėsi tapybos. Hagoje menininkas pabandė sukurti šeimą su nėščia prostitute, kuriai pajuto didelę užuojautą. Vincentas, nepaisydamas artimųjų protestų, priėmė ją į savo namus. Išsvajotasis šeimyninis gyvenimas netrukus virto košmaru ir baigėsi išsiskyrimu.

Jei savyje girdi balsą, kuris liepia netapyti, tuomet būtinai tapyk ir jis nutils.

Van Gogas išvyko į provinciją Nyderlandų pietuose, apsigyveno namelyje gamtos prieglobstyje ir tapė. Tikriausiai tuo metu jam kilo idėja, kad kurdamas meną jis gali tarnauti žmonėms ne prasčiau nei pamokslaudamas. Po kurio laiko turėjo palikti šią vietovę, nes vietinis pastorius jį apkaltino amoralumu (manoma, jog dėl to, kad samdė parapijiečius pozuoti nuogus).

Ankstyvajai Vincento van Gogo kūrybai būdingi vargingų žmonių gyvenimo vaizdai ( paveikslai „Valstietės portretas“ arba „Bulvių valgytojai“). Nutapė nemažai peizažų, natiurmortų. Šie Vincento van Gogo paveikslai realistiniai, tamsaus kolorito. Tam įtaką padarė J.-F. Millet, J. H. Mariso, A. Mauve.

Potato eaters (bulvių valgytojai), 1885

Dailininkas persikraustė į Antverpeną, vėl lankė tapybos pamokas akademijoje, vėliau išvyko į Paryžių pas brolį. Jo remiamas, Paryžiuje Van Gogas lankė privačią tapybos mokyklą ir produktyviai dirbo. Brolio dėka jis susipažino su Poliu Gogenu (Paul Gauguin), Anri de Tulūzu-Lotreku (Henri de Toulouse-Lautrec), Edgaru Dega (Edgar Degas), dalyvavo impresionistų parodose. Čia tapė šviesaus kolorito miesto vaizdų, peizažų, portretų. Šiuose darbuose žymi impresionistų, P. Sezano kūrybos, japoniškų medžio raižinių įtaka.

Sunflowers (Saulėgrąžos), 1888 m.
Olive trees (alyvmedžiai), 1889 m.
Almond Blossoms, (Žydintys migdolai), 1890m. Van Gogui ypač artimas brolis Teo turėjo sūnų, kurį pavadino brolio vardu – Vincentu. Šį paveikslą dailininkas tuoj pat pradėjo tapyti savo sūnėnui, kuris, pasak menininko, „taip įdėmiai tyrinėja dėdės paveikslus“. Van Gogas norėjo, kad šis paveikslas kabėtų vaiko miegamajame.

Nepaisant kūrybinio pakilimo, Van Gogas skausmingai išgyveno tai, kad publika jo darbų nevertino. Galiausiai jis paliko Paryžių ir išvyko į Prancūzijos pietus, į Arlį. Tik čia atrado vieną pagrindinių meninių išraiškos priemonių – šviesias, nepaprastai ryškias spalvas. Persikėlus čia, prasidėjo brandžiausias, tačiau neilgas aukščiausio kūrybinio pakilimo laikotarpis. Septyniasdešimt praleistų dienų Arlyje iki jo mirties menininkui buvo bene pačios produktyviausios per visą jo gyvenimą.

Kas aš daugumos akyse? Nulis, keistuolis, nemalonus žmogus, tas, kuris neturi ir niekad neturės padėties visuomenėje, – žodžiu, menkystų menkysta. Ką gi, tebūnie taip. Todėl norėčiau savo darbais parodyti, kas slepiasi šio keistuolio ir menkystos širdyje.

Svarbus Vincento van Gogo kūrybos šaltinis – gamta. Jo kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais perteikti daiktų ir reiškinių esmę. Spalvomis jis piešia ir modeliuoja formas, kuria ritmą, apibrėžia proporcijas ir erdvinius santykius. Vėlyvuosiuose dailininko darbuose gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, nors koloritas išlieka skambus. Atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką. Kūrybai būdinga spalvos ir piešinio sintezė, ekspresyviai iškreiptos formos, vyrauja raudona, violetinė, sodri geltona spalvos – jos turi simbolinę prasmę, išreiškia vidinį nerimą („Žvaigždėta naktis“, „Gydytojo Gachet portretas“, „Kviečių laukas su varnais“). Garsieji jo darbai, vaizduojantys kėdę, porą batų, javų lauką ir varnas, rodo, kad kasdieniški, žinomi ir įprasti daiktai gali būti „pakelti“ iki simbolių ir vidinės įtampos, emocijos veikiama forma gali pasidaryti iškalbinga. Ta linkme vėliau pasuko ekspresionistai. Vincentas Van Gogas sukūrė apie 800 drobių, bet tik vieną iš jų – „Raudonieji Arlio vynuogynai“ – pardavė būdamas gyvas.

Red wineyards of Arli (Raudonieji Arlio vynuogynai), 1888 m.

Genijus be ausies

1888 m. rugsėjį Vincentas persikraustė į „geltoną namą“ Lamartino aikštėje. Jis puoselėjo viltį, kad ši buveinė taps naujos menininkų kolonijos centru, kurios lyderiu jis matė P. Gogeną. Jo brolis Teo sutarė, kad jis apmokės P. Gogeno gyvenimą Arlyje už keletą paveikslų. Arlyne Polis Gogenas ketino gyventi, dirbti ir kartu su Vincentu įkurti dailės studiją, tačiau  nutarė išvykti. Du emocingi menininkai nuolatos kivirčydavosi.

Café Terrace at Night (Kavinės terasa naktį), 1888 m. Tai – vienas pirmųjų darbų, Van Gogo nutapytų atvykus į Arlį. Šiame kūrinyje dailininkas taip pat pirmą kartą pavaizdavo žvaigždėtą nakties dangų, žymų jo kituose vėlesniuose šedevruose.

Geltonasis namas Arlyje, kuriame Vincentas gyveno su P. Gogenu, buvo subombarduotas per karą 1944 m. ir vėliau nugriautas. Dabartinė galerija Arlyje  yra dalinė šio pastato rekonstrukcija.

The Yellow House (Geltonasis namas), 1888 m.
Bedroom, (Miegamasis), 1888m. Van Gogo miegamasis Arlyje. Yra trys šio kūrinio versijos, kurias lengviausia atskirti pagal ant dešinės kambario sienos nutapytus paveikslus.

Kas tiksliai nutiko 1888 m. gruodžio 23-iosios vakarą, kai Van Gogas draugą puolė su skutimosi peiliuku rankoje, nėra žinoma. Bet, kaip spėjama, atgailaudamas dėl tokio poelgio, Vincentas nusipjovė ausį. Na, tiesą sakant, ne visą ausį, tik lezgelio gabaliuką. Šis poelgis įgavo Van Gogo sindromo pavadinimą: kai žmogus operuojasi pats. Maža to, ausies galiuką jis įteikė vienai iš viešnamyje dirbančių prostitučių ir liepė saugoti kaip savo gyvybę.

Self portrait with a bandaged ear (Autoportretas su subintuota ausimi), 1889 m.

Kai kurie istorikai teigia, jog ausies nusipjovimas buvo ligos sukeltas padarinys, o pačią ligą sukėlė ilgalaikis ir nesaikingas absento vartojimas. Greičiausiai esate pastebėję Absento butelių ar reklaminių plakatų su Van Gogo atvaizdu.

Britų tyrinėtojas Martinas Beilis (Martin Bailey) teigia, kad dailininkas nusipjovė ausį, sužinojęs apie brolio Teo ketinimus vesti. Jis esą išsigando neteksiąs emocinės (ir finansinės) brolio paramos.Prie tokios išvados M. Beilis priėjo ištyrinėjęs Van Gogų šeimos laiškus. Pats dailininkas laiške broliui Teo rašė: „Niekas manęs nematė tai darant ir niekas negali užkirsti kelio išgalvotai istorijai, nuslepiančiai tiesą.“ Hamburgo universiteto akademikams ši frazė atrodo įrodanti, jog Van Gogas nepadarė to pats. Šiaip ar taip, kitą dieną menininkas buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę.

Wheat field with cypresses (Kviečių laukas su kiparisais), 1889 m. Šį vaizdą van Gogas matydavo pro savo langą Sen Remi pensione.

Spėliojama, jog Van Gogas sirgo epilepsijos forma, komplikuota sifilio. Simptomai per priepuolius, kurie kuo toliau, tuo labiau aštrėjo, rodė maniakinės depresijos ir šizofrenijos požymius. Tapytoją taip pat galėjo paveikti darbas karštyje ir nuolatinis smarkus alkoholio vartojimas Arlyje. Buvo iškelta versija, kad dailininką galbūt kamavo porfirija. Jis niekuomet neužmezgė rimtesnių ryšių su moterimis, motina jo nemėgo. Vincentas jautriai reagavo, kai jo svajonė apie tapytojų koloniją Arlyje sužlugo. Jis išgyveno stresą dėl žinios apie planuojamas brolio Teo vedybas, pergyveno dėl savo paveikslų, kurių buvo daug, o niekas jų nepirko. Dailininkas pergyveno dėl savo paties ligos. Jį galėjo paveikti nuolatinis skurdus gyvenimas ir mintis apie jo nesėkmę.

Viename savo laiške broliui jis rašė: „Aš esu piktas ant savęs dėl to, kad negaliu daryti tai, ką noriu ir privalau daryti. Jaučiuosi tarsi žmogus, kuriam surištos rankos ir kojos ir jis guli giliai dugne, beviltiškas, vienas pats su savimi.“

Nuo 1886 iki 1889 menininkas nutapė apie 30 įvairiausių savo portretų, kuriuose atsispindėjo įvairios jo nuotaikos, tiesa, dažniausiai melancholiškos ir liūdnos. Vincentas Van Gogas save tapė ne tik dėl to, kad norėjo išmokti tapyti, bet ir todėl, kad gyveno labai skurdžiai ir modeliams pinigų tiesiog neturėjo. Tapydamas save Vincentas Van Gogas naudojo introspekcijos (savistabos) metodą, kuris leido gilintis į savo vidinį pasaulį, stebėti savo mintis, nuotaikas ir jausmus.

Irises (irisai), 1889 m. Sukurti, likus metams iki Van Gogo mirties, menininkui jau gyvenant beprotnamyje. 1987 metais „Irisai“ parduoti už beveik 54 milijonus dolerių.

Nustačius sunkią psichikos ligą, prasidėjo gydymasis ligoninėse, savaitėmis besitęsiantys ligos priepuoliai, bet šviesiomis minutėmis, kai liga leisdavo, dailininkas kūrė geriausias savo drobes – peizažus, portretus, paveikslus, vaizduojančius paprastus daiktus. Iki pat savo mirties, 1890 m., tapytojas buvo gydomas Saint-Remy, kur kopijavo Rembrandto, E. Delacroix, H.-V. Daumier raižinius. Prasidėjo brandžiausias, deja, neilgas jo kūrybinio pakilimo laikotarpis.

Brangiausiai kada nors parduotas paveikslas yra Van Gogo „Gydytojo Gašė portretas“, kurį jis nutapė paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais. Aukcione jis parduotas už 82,5 mln. JAV dol. per 3 minutes.
Apie paveiksle nutapytą paskutinį savo gydytoją, psichiatrą ir homeopatą Polį Gašė (Paul Gachet), su kuriuo susidraugavo gyvendamas Over-siur-Vaze, dailininkas savo broliui rašė: „Jis yra nesveikas ir nervingas kaip ir aš.“

Portrait of Dr. Gachet, 1890

Kviečių laukuose pasitiko amžiną liūdesį

Ramybės taip niekuomet ir neradusio, sudėtingo charakterio, įvairių psichologinių ir materialinių problemų kamuojamo menininko, pardavusio vos vieną savo paveikslą, gyvenimas nutrūko 1890 metų liepą.

Pasiėmęs tapybos reikmenis, Van Gogas išėjo iš Over-siur-Vazo viešbučio, kuriame gyveno, pasivaikščioti į kviečių laukus. Spėjama, kad jis šovė sau į širdies sritį iš revolverio, kurį nusipirko paukščiams baidyti. Tačiau į širdį nepataikė,  mirė ne iš karto, prabėgus kiek daugiau nei parai po šūvio. Van Gogas dar spėjo išvysti jį aplankyti atvykusį brolį Teo, kuriam ištarė paskutinius žodžius: „Liūdesys tęsis amžinai“.

Old Man Grieving (Senas sielvartaujantis žmogus), 1890 m.

2011 m. buvo paskelbta kita dailininko mirties versija. Amerikiečiai meno istorikai Stivenas Naifekas (Stephen Nayfeh) ir Gregoris Vaitas Smitas (Gregory White Smith), 10 metų tyrinėję Van Gogo biografiją, savo knygoje teigia manantys, jog dailininkas nenusižudė: jį netyčia nušovęs paauglys, mėgęs nešiotis sugedusį ginklą. Jis su savo broliu dailininkui palaikydavęs kompaniją prie taurelės.

Amsterdame esančio Van Gogo muziejaus mokslininkai pripažįsta, jog Van Gogo gyvenime esama daugybės neaiškių aplinkybių, tačiau nemano, kad esama pagrindo atmesti savižudybę.

Po Vincento mirties Teodoras van Gogas atidarė paminėjimo parodą savo bute, 1891 m. P. Sinjako pastangomis dailininkas buvo pagerbtas atminimo paroda Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje, 1892 m. Emilis Bernaras suorganizavo pirmąją Van Gogo personalinę parodą Paryžiuje. Netikėtai beveik niekam iki tol nežinomas dailininkas pradėjo traukti plačiosios publikos dėmesį.

1891 m. mirus Teo, jo palikimą ir kartu milžinišką Vincento darbų kolekciją paveldėjo Teodoro našlė Johana Bonger-van Gog, kuri po to grįžo į Olandiją. Ji daug prisidėjo prie  vyro brolio kūrybos populiarinimo, skolindama paveikslus parodoms.
1893 m. E. Bernaras pradėjo publikuoti jam siųstų Vincento laiškų ištraukas.
Teo palaikai buvo perkelti į Vincento amžinojo poilsio vietą.

Amžininkų žodžiais, Vincento gyvenimo moto buvusi šv. Pauliaus frazė „Liūdintis, bet amžinai laimingas.“

Lengvi prisilietimai

Van Gogo kūriniai  turėjo didelę įtaką fovistams, ekspresionistams ir visai XX a. modernistinei dailei. Jis padarė milžnišką  įtaką vokiečių ekspresionistams. 1934 m. buvo išleistas Irvingo Stouno biografinis romanas „Gyvenimo geismas“, 1956 m. pastatytas Holivudo filmas tuo pačiu pavadinimu apie dailininko gyvenimą laimėjo Oskarą.

Starry Night (Žvaigždėta naktis), 1889m. Šį vaizdą, kurį jis kasdien matydavo pro savo kambario beprotnamyje langą, dailininkas nutapė iš atminties.

Daugybę menininkų įkvėpęs dailininkas, galop, pasidarė žinomas ir gerbiamas visame pasaulyje, jo milijonais įkainoti darbai atsidūrė brangiausių visų laikų dailės kūrinių sąrašuose, muziejus Amsterdame tapo vienu lankomiausių.

Didybė pasiekiama ne staiga, o kantriai gremžiant geležinę sieną, kuri skiria žmogaus jausmus nuo jo gebėjimų.

Autoportret (Autoportretas), 1889 m.

1962 m. Teo ir Johanos sūnus Vincentas Vilemas perdavė šeimos kolekciją Van Gogo vardo fondui ir ji pradėta eksponuoti 1973 m. Amsterdame atidarytame Van Gogo muziejuje. Jame yra stambiausia Van Gogo darbų kolekcija pasaulyje, apie 200 paveikslų ir 400 piešinių, bei 700 laiškų. Antra pagal stambumą kolekcija, su beveik 90 paveikslų ir 180 piešinių, sukaupta Kröller-Müller muziejuje Oterlo Nyderlanduose.

2017 m. pristatytas ranka pieštas (Van Gogo paveikslų motyvais, jo stiliumi) Mylintis Vincentas“ (Loving Vincent )yra biografinis filmas apie tapytojo Vincento Van Gogo gyvenimą ir ypač apie jo mirties aplinkybes. Tai tikrai unikalus reginys, kuriame perteiktas ne tik Van Gogo gyvenimo istorijos lopinėlis, bet ir turtingas ir įstabus meninis palikimas.

2018 m. pasirodė biografinis vaidybinis filmas „Prie Amžinybės vartų“ (At Eternity’s Gate), kuriame nagrinėjamos Van Gogo mirties aplinkybės ir kontraversiška teorija, jog tai nebuvo savižudybė.

 

Naudotos citatos iš Vincento Van Gogo laiškų. 
Parengė Dominyka Navickaitė

 

 

 

Comments are closed.