Visi žinome, kad judėti sveika, o sportas – sveikata. Bet kuo gi ypatingas vaikščiojimas? Paprastas, nereikalaujantis tiek daug ištvermės ir dedikuojamas visų fizinių veiklų karaliumi. Juk kūnas glaudžiai susijęs su mūsų psichika, dvasiniu pasauliu. Ar šios dvi plotmės susilieja vaikštant?

Japonų rašytojas Haruki Murakami parašė knygą apie patyrimą bėgiojant Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą (What I Talk About When I Talk About Running), kurioje dalinosi ne tik fiziniais, bet ir dvasiniais pojūčiais, kuriuos jam suteikė ruošimasis maratonams ir kasdienis bėgiojimas. O neuromokslininkas Shane O’Mara pasitelkęs savo mokslinę patirtį ir, remdamasis atliktais tyrimais išleido knygą Pagiriamasis žodis vaikščiojimui“ (Praise of Walking).

Shane O’Mara

Mokslininkas jaučia milžinišką aistrą pasivaikščiojimams ir neleidžia jokioms negandoms, prastesniam orui ar prasidėjusioms statyboms gatvėje jam sutrukdyti. Nevengia ir judrių vietovių, guviai kerta miesto gatves ir nesidairo atgal. Pasak jo, stovėti prie perėjos ir laukti žalios šviesos – leidimo eiti – yra nepaprastas patyrimas. Žmonių sinchroniškas judėjimas mokslininkui kelia žavesį. Pėsčiomis jis traukia per Londono centrą, keliauja link Oksfordo, kur apsigynė doktoratą.

Shane O’Mara, kuriam 53-eji, ne tik labai mėgsta eiti pasivaikščioti, bet ir yra įsitikinęs, kad vaikščiojimas daro mus sveikesniais, laimingesniais ir gerina mūsų smegenų darbą. Tai jis grindžia ne tik asmenine patirtimi, bet pasitelkia mokslinius tyrimus.

Mūsų smegenys turi motorinę-centrinę dalį, kuri padeda mums valdyti judesius. Kai nustojame judėti – ji vis dar veikia. Galime tai iliustruoti, pasitelkdami jūros gaubtagyvį (sea squirt), kuris užauga prisiglaudęs prie akmens ar primirštos valties. Jis nebeturi smegenų, nes pats jas suvalgė. Savo lervinėje būsenoje, jis turi šiokį tokį stuburą, vieną akį ir primityvias smegenis. Gali šiek tiek priminti vandeninio ciklopo užuomazgą. Kol tėra lerva, jis jaučia alkį, sugeba pasimaitinti, išvengti grobuonių. Bet, kai atranda akmenį ar kitą paviršių, prie kurio prisikabina, jis nustoja naudotis turimais įrankiais. Galiausiai panaikina ir savo smegenis, ir akį, ir stuburą. Likusį gyvenimą praleidžia pasyvioje vegetacijoje. O kai kurios medūzų rūšys, priešingai, gyvenimą pradeda kaip besmegeniai akmenų polipai, o įmantresnę nervų sistemą, kuri gali priminti primityvias smegenis, įgauna, kai pradeda savarankiškai plaukioti.

Sėdėdami visą dieną palinkę prie kompiuterio ekrano be abejonės galime priminti besmegenius polipus. Bet, kai atsistojame žengti žingsnį ir kažką pasakome kolegai – mūsų smegenys pradeda intensyviai veikti. Mokslininkas O’Mara teigia, kad mūsų sensorinė sistema veikia efektyviausiai ir sklandžiausiai, kai mes judame. Jis pasitelkia 2018 metų tyrimą, kuriame buvo nagrinėjama koreliacija tarp dalyvių fizinio aktyvumo ir charakterio savybių, apžvelgiant dvidešimties metų laikotarpį. Pastebėta tendencija, kad tie, kurie judėjo menkiausiai, turėjo ir mažiausiai pozityviomis laikomų asmeninių savybių: atvirumo, ekstraversijos, sukalbamumo. Taipogi, tie, kurie kasdien juda ir tiesiog vaikšto, daug rečiau serga depresija.

Pastebima ir tai, jog vaikščiojimas ir judėjimas apskritai labai aktyvina mūsų smegenis, todėl patartina prasimankštinti prieš dirbant  ar kuriant. Vaikščiojimas tinka puikiausiai, nes kūnas nėra nualinamas, nereikia specialios įrangos ar konkrečių pratimų, technikos.  Smegenys greičiau dirba ir sparčiau sprendžia problemas, kai prieš tai einame pasivaikščioti. Vaikščiojimas mums atveria daug neurologinių išteklių.

Shane O’Mara ypač domisi ir daug dėmesio skiria smegenų tyrimams, susijusiems su stresu, depresija ir nerimu bei mokymosi, pažinimo ir atminties procesais. Pasirodo, kad proto sistema, kuri padeda mūsų kognityviniams gebėjimais veikti, yra ta pati, kurią ypatingai neigiamai paveikia stresas bei depresija. Tokia jau ta evoliucijos vingrybė, jog ši smegenų sistema taip pat atsako už kognityvinio žemėlapio dėliojimą, orientaciją. Tai tarsi mūsų vidinė GPS sistema.

Bet tai ne vieninteliai sąlyčiai tarp judėjimo ir smegenų veiklos. Savo akimis galima matyti, kaip vaikščiojimas veikia smegenų gijimo greitį. Kai žmogus po stiprios traumos sunkiai orientuojasi erdvėje, jam reikia laiko suregzti  sakiniui, pastebima, kaip lengviau jam sekasi dėlioti mintis bevaikštant. Vaikštant atsiranda tam tikra ritmika, kuri persiduoda ir mūsų smegenų darbui. Kai vaikštome, mūsų pojūčiai taip pat paaštrėja. Dažnai neatkreipiame dėmesio, bet judant kvapai ir garsai  sodresni. Žinoma, viskas priklauso nuo to, apie kokią galvos traumą kalbame. Kartais gali padėti būtent ritmika, kartais suaktyvėjusi kraujotaka ar psichologinis efektas, bet nauda jaučiama visada. Labai naudinga gali būti ir vaikščioti ir kalbėti vienu metu – toks dvigubas smegenų mankštinimas itin aktyvina mūsų smegenų veiklą.

Minėta ritmika svarbi ir dėl smegenų bangų. Tai yra elektromagnetinės prigimties bangos, kurios susidaro žmogaus galvos smegenyse. Yra žinoma, kad kiekvienas elektrocheminis neuronų impulsas sukuria tam tikro dažnio elektromagnetinį lauką.  Užfiksuotos bangos yra elektrinio didžiųjų pusrutulių aktyvumo visuma. Vaikščiojimo ritmas skleidžia teta (theta) bangas, kurios būna 4-8 Hz stiprumo.  Teta bangos miego, gilios meditacijos metu kaitaliojasi su delta bei alfa bangomis. Teta bangų skleidimo metu, pasąmonė lengviausiai pasiekiama, optimalios sąlygos kūrybingumui ir kūrybai. Stimuliuojama vaizduotė, geriausios sąlygos atsiminti ir mokytis, fantazuoti ir ieškoti įkvėpimo. Būtent ėjimas dėl savo spartos ir ritmo geriausiai veikia mūsų smegenis ir sukuria tobulą plotmę skleistis teta bangoms.

Labai svarbios smegenis maitinančios molekulės taip pat gaminasi, kai vaikštome. Pakyla neurotropinis faktorius (BDNF), kuris gali būti aiškinamas lyg kitas molekules apvaisinanti medžiaga, padedanti užpildyti visus tarpus. Šis faktorius paverčia molekules atsparesnėmis senėjimo procesams, traumų ar infekcijų žalingiems padariniams. Taip pat galima paminėti ir kraujagyslių vidaus ląstelių augimo faktorių (VEGF), kuris padeda kraujagyslių tinklui augti, o jo dėka deguonis ir maistinės medžiagos pasiekia smegenų ląsteles.

Ėjimas tinka daugumai žmonių ir prisitaiko prie skirtingų gyvenimo būdų. Tiesa, kad jausmas intensyvesnis, kai užsiimame aktyvesniu sportu. Kartais išleistų endorfinų kiekis prilyginamas morfino dozei. Bet nėra tyrimų, kurie tai išties patvirtintų. Todėl spekuliacijos, jog einant išsiskiria mažiau endorfinų telieka spėlionėmis. O ir vaikščiojimui nereikia specialaus pasiruošimo ar apšilimo. Be to, einant galima kalbėtis, o einant greičiau – kaip ir bėgant – klausytis muzikos, tinklalaidžių ar radijo. Jei einame bėgimo takeliu, galime žiūrėti televizorių ar filmą.
Shane O’Mara siūlo matuoti telefonu ar specialiu prietaisu, kiek nueiname per dieną. Jis rekomenduoja, vardan sveikatos,  bent keturis ar penkis  kartus per savaitę eiti 5km/val. greičiu pusvalandį. Žinoma, galima tai keisti, priklausomai nuo fizinės formos, amžiaus, svorio, turimų ligų ar kito sporto, kuriuo užsiimame.
Mes apskritai darome savo smegenims labai daug meškos paslaugų. Kad ir besinaudodami GPS sistemomis važiuodami miesto, kuriame gyvename, gatvėmis. Mes nebandome patys skatinti savo vidinio erdvės ir atstumų suvokimo, bet veikiame automatiškai, leidžiame už mus dirbti robotams ar mašinoms. Mes jau turime savyje įdiegtas sistemas. Pavyzdžiui, jaučiame, į kurią pusę greičiausiai suksis priešais einantis žmogus ir dažniausiai nesunkiai išvengiame susidūrimo.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *