Kotryna Zylė (g. 1986) gimė ir augo Vilniuje, ir dabar čia gyvena su savo šeima. Vaikų literatūroje debiutavo 2014 m. su knyga „Milžinas mažylis“, kuri iškart buvo įtraukta į geriausių metų knygų vaikams penketuką. Vėliau sekė „Didžioji būtybių knyga“ (2016 m.), o šiais metais įvyko ir dar vienas kūrybinis debiutas – paauglių literatūroje, su mistiniu romanu „Sukeistas“. Žavi Kotrynos kalbos jausmas ir gebėjimas lietuvių tautosaką bei mitologiją „įkurdinti“ šių dienų vaiko gyvenime. Kotryna ne tik rašo, bet ir iliustruoja, kuruoja kelis skaitymo skatinimo projektus, bendrauja su moksleiviais, muzikuoja vaikams rašančių kūrėjų grupėje… Kalbamės su Kotryna apie kasdienį kūrėjo kelią, buvimą savimi ir kūrybos fejerverkus kasdienybėje.
Kotryną Zylę kalbina Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė.
Jei reikėtų penkiais sakiniais pasakyti svarbiausius dalykus apie save, kokie tai būtų sakiniai?
Nežinau saldesnio jausmo už naujos idėjos sumanymą ir lėtą, kantrų jos pildymą. Tai kasdienis mano fejerverkas, iššaunantis aukštai virš buities, virš aplinkui verdančių kalbų apie reikalus ir reikaliukus. Laiką kūrybai vagiu iš visko – miego, kitų darbų, kartais net ir iš šeimos. Negaliu kitaip. Ir nenoriu.
Papasakok daugiau apie savo vaikystę – kur gimei ir užaugai, kuo domėjaisi ar sutikai nors vieną laumę? Ar numanei, kad tapsi rašytoja?
Gimiau Vilniuje, neatsimenu kitų namų, tik dvylikaukštį Žirmūnuose, į kurį tėvai atsikraustė, kai man buvo 1,5 metų. Ten ir užaugau. Per metus vieną savaitę (kartais, dvi) praleisdavau kaime, vienkiemyje prie Kamajų. Ten važiuodavom su gimine švęsti Joninių. Kad ir savaitė, ji man atrodydavo begalinė. Pasikliaudama tik atsiminimais galėčiau galvą guldyti, kad kiauros vasaros ten prabėgo. Per Jonines mano tėtis „žaisdavo“ papročius, pasakodavo istorijas apie raganas, kurios šiąnakt skaičiuos šermukšnio lapelius prie durų. Žiemą taip pat „žaisdavom“, nešdami Kūčių stalo vaišių krepšelį aplink savo „trobą“ – dvylikaaukštį. Po to, užkilę su visomis vaišėmis liftu į aštuntą aukštą, tokiu specialiu tradiciniu „pasišnekėjimu“ prie durų grįždavom atgal į butą Kūčiot. Tokie buvo mano tėčio sumanymai – išprotėję, bet labai mieli. Ir, aišku, jie kažkaip pakreivino tą mano pasaulio suvokimą.
Paauglystė ir studijų metai prabėgo senamiestyje. Kiemuose, Sereikiškėse, kavinėse.
Nepamenu, ar esu galvojusi, kad tapsiu rašytoja. Tiesiog rašiau ir rašiau. Jau darželyje diktavau tėčiui istorijas, skambindavau į radiją, ten buvo kažkokia galimybė įrašyti istoriją vakaro laidelei.
Šiandien tu garbingai vadinama vaikų ir paauglių rašytoja. Kaip manai, kada jau tampama rašytoju – juk rašančiųjų šiandien netrūksta, kaip ir leidžiančių knygas, bet toli gražu ne kiekvieną pavadinčiau rašytoju…
Man žodžiai „rašytojas“, „iliustruotojas“, „menininkas“ tiesiog apibrėžia veiklą, kuria užsiima žmogus.
Kūrėjai – tokie įvairūs, tokie margi, kad nematau reikalo jų dėlioti į lentynas, apsisunkinti apibrėžimais, kažkam spręsti, ką jau galima vadinti „tikru“ o ką – dar ne. Istorija jau tiek sykių parodė, kad apibendrinimai sugula pažvelgus iš laiko perspektyvos. Galiausiai, yra begalė sėkmės atspalvių – gali būti labai populiarus tarp skaitytojų, bet ne toks įdomus profesionalams, gali būti labai populiarus dėl aktualių temų ir tada jau nebe taip svarbu, kaip apie jas kalbi, gali labai įtikti komisijoms, bet būti visiškai nykus plačiai auditorijai. Gali nepatikti profams dėl savo kūrybos, bet galiausiai ne mažai lemia ir asmeninės žmogiškos simpatijos. Visi savaip laimingi ir savaip nelaimingi tuo pačiu metu. Ir visi telpa po viena saule, nepriklausomai nuo to, kas, ką, kaip vadina ir kas kaip vadinasi pats.
Neatsiejamas klausimas, šalia to apie rašytojystę – susidomėjimas senąja lietuvių mitologija. Aš vaikystėje labai mėgau lietuvių pasakas, ir man jos nei baisios, nei neįdomios neatrodė. Tačiau šiandien vaikai pasakas apie laumes ir bildukus skaito jau nelabai noriai. Kodėl tai taip nutolsta, kodėl tampa neįdomu? O gal tu matai ir priešingų dalykų?
Mano vaikystėje knygų buvo mažai. Šiais laikais – jų begalė. Negana to, jos konkuruoja su šimtais kitų labai įdomių užsiėmimų. Ir tai normalu. Be to, istorijos sensta, o vaikams norisi, jog būtų kalbama apie tą pasaulį, kuriame gyvena jie, o ne tą, kuriame gyveno jų proseneliai. Žinau labai gražių teorijų apie amžinas pasakų tiesas, bet pati kartais pagalvoju – tais laikais žmonių emocinis išprusimas buvo žymiai skurdesnis, žiaurios bausmės, nejautrūs santykiai, kova už išlikimą buvo natūrali kasdiena. Juk tai atsispindi ir pasakose! Tai nėra tik abstrakti gėrio ir blogio kova, tai ir labai tiesioginis tų dienų atspindys. Todėl manau, kad mūsų pasakojimai šiandien turi būti kitokie. Mes taip toli nukeliavome mokydamiesi suprasti vieni kitų jausmus, priimti kitaip mąstančius, kitaip atrodančius. Man norisi priminti apie mūsų šaknis, nes be jų nebūtume tokie, kokie esame, bet kalbėti šiandienine kalba.
Dar manau, kad šiuolaikiniai žmonės – nesvarbu, vaikai jie, ar suaugę – mažiau nuolaidžiauja teksto „kabliuko“ nebuvimui. Jau po poros neįdomių puslapių ranka siekia mobiliojo. Ir nežinau, ar tai yra blogai. Ar gali būti blogai įdomios ir įtraukiančios knygos? Gal jas tiesiog sunku parašyti?
Savo rašytojos kelią pradėjai nuo knygų vaikams. Ar skiriasi tai, kaip rašyti vaikams, o kaip – paaugliams?
O taip! Rašydamas vaikams tarsi pildai tuščią indą, kuris viskam atviras (ir tai labai didelė atsakomybė). Rašydamas suaugusiems gali sakyti, kad tokia mano „meninė kalba“ ir rašyti bet ką (jei ką, pasipiktinsi, kad likai nesuprastas). Rašydamas paaugliams turi tapti vienu iš jų. O tada jau neramu, kad pro suplyšusį maištautojo džinsą neišlįstų mamos prijuostė.
Jiems nerūpės turtingas žodynas, vaizdinga kalba ir meninė vertė, jei personažas paauglys prabils mokytojos balsu. Man labai patiko vienos jaunos mano knygos recenzentės atsiliepimas:
Jaunimo knygų lingvistika labai dažnai sukelia pojūtį, kad knygą rašė pusamžis žmogus, kuris, neturėdamas jokio supratimo apie paauglių aktualijas, naudoja reikšmę praradusius jaunimo žodžius ir siekia vos ne pats sukurti jaunimo „slengą“. Apie šios knygos leksiką negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio – keiksmažodžiai ten, kur jų reikia, galūnės nukąstos ten, kur privalu, naudojami šiuolaikiški barbarizmai ir skoliniai. Jei leidykla lieps žodžius taisyti ir paisyti lietuvių kalbos normų dialoguose – neklausykite jų, nekeiskite nė žodžio.
Leidykla neliepė. Net padrąsino mesti iš galvos „italikus“, įprastai naudojamus žymėti nenorminiams žodžiams.
Kaip kilo mintis rašyti romaną paaugliams?
Turbūt labiausiai todėl, kad mano pačios širdis pasilikusi niolikiniuose metuose. Ten visas pasaulis priklauso tau, tiksliai žinai, kaip jį reikėtų keisti, meilė trunka iki mirties, o ta mirtis visada šalia, nors suaugusieji tarsi apsimeta jos nematantys. Visi jausmai lyg paryškinti filtru – saldžiau, skaudžiau, greičiau, dramatiškiau.
Be to, mitinės būtybės savo gaivališka prigimtimi man labai dera su paauglystės jausmų audromis. Iš bręstančių „šio“ pasaulio ir stebuklingų „ano“ pasaulio padarų susivelia žavus būtybių chaosas. Toks gyvas ir kibirkščiuojantis.
Galvojau ir apie romano šalutinį poveikį – jį prariję jauni žmonės tiesiai į kraują gauna truputį žinių apie savo kultūrą. Gal ir nenorėjo, bet perskaičius jau vėlu.
Tavo romanas „Sukeistas“ – labai originalus bandymas, būdas priartinti mitologinį pasaulį prie vaikų kasdienybės. Šiaip jau fentezi literatūra ir filmai tarp paauglių yra labai populiarūs. Tačiau lietuviškai nieko ypatingo neturime – na, turiu omeny kokią „Saulėlydžio“ sagą ar pan. Kaip manai, kodėl?
Tai gal todėl, kad mūsų šalis maža, visko pas mus mažiau – kartais tik po vieną rūšies egzempliorių, o kai ko išvis trūksta. Turbūt taip normalu. Žanrų tiek daug, rašytojų – tiek mažai, o dar kiekvienas jų turi sau „skaudančias“ temas, todėl niekaip neprisiruošia parašyti vampyrų sagos (juokiasi).
Ar tau pačiai rašant buvo svarbu tilpti į kažkokį žanrą? O gal priartinti mitą? O gal sudominti nerealia istorija? Kas buvo (ir išlieka) svarbiausia?
Svarbiausia, kad būtų įdomu skaityti. Kad jaunam žmogui nešautų mintis „ir vėl čia kažkas mane bando pamokyti“. Jau geriau taip ir liktų nesupratęs kai kurių užuominų, nei aš prikišamai pabaksnočiau.
Jei jau pagavau, skaitytojui įdomu, tada kitas svarbumas – mūsų kultūros „kapsulė“ tekste. Kalbu ne tik apie mitologiją ir būtybes. Turiu mintyje mūsų savitumą, susidedantį iš visko visko – tarybinio palikimo (bendrabutis, jo gyventojai), iš kasdienio mūsų maisto (duonbaris, juoda duona, kefyras, varškinis sūris, perlinių kruopų sriuba), troleibusų, knygynų, santykių šeimose, sniego. Aš ten supakavau viską, kas sava.
Ir dar labai linksma matyti, kaip dauguma nustemba, jog apie mitologiją galima kalbėti ir taip. Nežinau, kodėl mūsuose mitologijos tema truputį atstumia skaitytojus. Gal pakvimpa kaimu? Lyg ir nieko bloga su tuo kaimu. Bet gal daugumai jame nebeliko nieko atpažįstamo, su kuo būtų galima tapatintis? O juk būtybėms visai nesvarbu, kur tuos namus ar ugnį saugoti. Apie jas daugiausiai prirašyta kaimo aplinkoje tik todėl, kad tada taip žmonės gyveno ir tiek. Galima ieškoti tų padarų ir daugiabučiuose.
Ar pati būdama paauglė mėgai skaityti?
Labai!
Tada galbūt turi atsakymą (ar patarimą), kaip paskatinti vaikus ir paauglius skaityti?
Vaikai pamilsta knygas, jei jiems skaito tėvai. Čia viskas gana aišku. Bet apie paauglius… Man atrodytų, kad įdomios knygos užkrečia ir viskas. Kaip ir suaugusius. Bet turbūt viskas ne taip paprasta. Gal apie knygas nekalba tie kanalai, kurie svarbūs paaugliams? Gal trūksta knygų vlogų ir knygų influencerių? Bet ar galima tai dirbtinai sukurti? O gal tėvams, mokytojams reiktų patiems paskaityti populiariausias tos amžiaus grupės knygas? Tada kalbėtis apie jas. Gal kartu nueiti į filmą, sukurtą pagal knygą, o vėliau namie skaityti ją ir garsiai piktintis, komentuojant nesutampančias vietas? Gal šalia kažką veikiantį paauglį apims smalsumas? Klausimų daugiau nei atsakymų.
O svarbiausia, manau, – tik jokios prievartos!
Pati ir rašai, ir pieši, groji, esi net dainavusi roko grupėje. Kas tau yra kūryba?
Esu pastebėjusi, kad kūrybos rezervuarą turiu vieną, renkuosi tik kranelį, per kurį ją paleidžiu. Kai grįžtu namo, visą dieną galvoje narpliojusi kūrybines užduotis – nebeturiu jėgų kurti išradingo maisto, nors būdama paauglė kulinariniais eksperimentais išsiliedavau ne blogiau, nei piešdama ar rašydama. Tas pats su apranga – mėgstu juodus rūbus, kai kurių turiu po keletą vienodų derinių vien dėl to, kad kasdienis apsirengimas nebeeikvotų kūrybinių resursų.
Man gera būti prieš žmones, perduoti jiems kažkokią žinutę, apsikeisti energija. Todėl leidžiuosi dar ir į įvairias scenines avantiūras.
Ir puikiai suprantu monotoniškus darbus dirbančius žmones, kurie pražysta išmoningais garderobais, rankdarbiais, vaišėmis nukrautais stalais. Kartais to net pavydžiu. Bet retai. Mano laimė yra nuolat mirkti kūrybiniuose projektuose.
Taip, internete teko pastebėti, net rengi susitikimus su moksleiviais, organizuoji įvarius skaitymo renginius ar prie jų prisidedi – papasakok, kokius tu matai Lietuvos vaikus, augančią naująją Lietuvos kartą: kas jiems svarbu, rūpi, įdomu?
Daug keliauju kviečiama mokyklų ir bibliotekų. Po „Sukeisto“ pasirodymo, iki pat vasaros atostogų pradžios, bent sykį per savaitę važiuodavau į tolimiausius Lietuvos kampelius.
Nei vienas susitikimas su mokiniais manęs nenuvylė. Atvirkščiai – nerealus jausmas matyti, kaip abejingais veidais į salę sugužėję gimnazistai nutyla, prikaustyti pasakojimo, knygos kūrimo užkulisių istorijų. Mokytojos dažnai iš anksto gąsdina, atsiprašinėja „avansu“, kad neklausys, o susitikimai baigiasi visiškai priešingai. Gal dalelę sėkmės lemia jų minusiniai lūkesčiai. Knygos pristatymas? Ateina kaip į nuobodžiausią savaitės įvykį, todėl taip ir nustemba, cha.
Man labai patinka jauni žmonės. Labai įdomu matyti, kuo skiriasi mūsų kartos. Bet manau, kad didžioji dalis svarbių dalykų per amžius išlieka ta pati. Skiriasi tik bendravimo ir keitimosi informacija būdai.
Apskritai, manau, kad pasaulis juda ten, kur jam ir priklauso. Visos kryptys teisingos, net jei galiausiai išnyksime.
Paprašyčiau praskleisti savo kūrybos „virtuvę“ – kaip tu rašai ir pieši? Galbūt kiekvieną dieną po valandą ar dvi, o galbūt – tik apėmus įkvėpimui? Tai labai įdomu
„Sukeistą“ rašiau gavusi LKT stipendiją. Visus metus nesiėmiau beveik jokių kitų projektų, pusdienį atiduodavau savo dvimečiui sūnui Bartui, o kitą pusdienį bibliotekoje rašiau.
Kasdienis yrimasis per tekstą. Kapstymasis savo mintyse, kol plaunu indus, stebiu smėlį pilstančius vaikus, vakarieniaujančią šeimą, o prie bibliotekos stalo – tik darbas. Mano atveju – toks lėtas ir sunkus. Labai pavydžiu greitai rašantiems kūrėjams. Nuoširdžiai manau, kad rašyti „lengva ranka“ – svarbi talento dalis. Bet jei neturi tos dovanos – tada rašyti tenka sunkiai, o išlengvinti taisant.
Rašau ir iliustruoju dar ir vėlyvais vakarais. Šeimyna migdosi, vyras vaikams skaito kitų rašytojų knygas, o aš lieku virtuvėj prie stalo kurti savųjų.
Esi ne tik rašytoja, kūrėja, bet ir mama. Kokį poveikį kūrybai daro buvimas mama?
Neišrankumą aplinkybėms, kada ir kur galiu rašyti, piešti, kurti.
Priverstinę harmoniją gyvenime – jei ne jie, paskęsčiau kūryboje. Tikrai užsidirbčiau nuo ryto iki nakties, tikrai praleisčiau kai kuriuos metų laikus ir ritualus. Vaikai ir jų rutinėlės priverstinai, bet taip nuostabiai, sustabdo ir beda pirštu į balas, kaštonus, varveklius, švenčių laukimą, švenčių šventimą. Jie – geriausias gyvenimo tvarkymo apps’as. Beje, dažnokai užlūžtantis ir paleidžiantis visiško chaoso rėžimą.
Ar skaitai kitų rašytojų knygas vaikams, paaugliams? Kodėl?
Skaitau, dar ir kaip! Noriu bendrauti su kitais kūrėjais, o jų kūrybos skaitymas – labai asmeniška pažintis, kartais daug atviresnė, nei kalbantis akis į akį. Apskritai esu užsikrėtusi idėja burti vaikų knygų kūrėjus, kad jiems bendradarbiaujant gimtų nauji projektai. Tas noras išaugo į dar vieną veiklą – kartu su kolegomis rengiame „Vaikų Kalėdų salą“ – vaikų literatūros festivalį.
Šiaip labai įdomu pažinti kitų rašytojų ir iliustruotojų užkulisius. Man trūko platformos, kurioje būtų apie tai kalbamasi, todėl dar sukūriau tinklaraštį „KnyguKurejai.lt“, į kurį šiemet keliame „knygų anatomijas“ – įrašus, kuriuose rašytojai ir dailininkai labai išsamiai pristato savo knygų sukūrimo aplinkybes, jų sąsajas su asmeniniu gyvenimu ir pan. Tai iš manęs reikalauja nemažai laiko, bet negaliu sustoti iš smalsumo – nereali medžiaga!
Kaip manai, ką reiškia būti savo kelyje – ar tai įsitaisymas tau patogiame ir atrastame kelyje, ar nuolatinis keitimasis ir ieškojimas kažko naujo? O gal dar kažkas kitko?
Nežinau… Gal – kaip kam patogu?
Aš asmeniškai turiu aiškų jausmą, ryškias vizijas, kurias noriu įgyvendinti, leidžiuosi paskui jas. Mano kūrybiniai projektai yra daugialypiai, trunka ilgai ir kol kas veda į nuolatinį kitimą, mokymąsi, paieškas. Savas kelias man tas, kuriame nuolat jaučiu virpulį. Galvodama apie savo sumanymus jaučiuosi panašiai, kaip įsimylėjus, pačioje jausmų pradžioje – smalsu, pilve drugeliai. Pasiduodu tėkmei, nes esu priblokšta, į kokias nerealias vietas mane jau nuplukdė ta kūryba, prasidedanti prie virtuvės stalo – teatro, kino užkulisiai, susitikimai su ypatingais žmonėmis.
Smalsu, kas toliau.
