Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

Rugpjūčio 2 dieną sukanka devyniasdešimt penki metai, kai Berlyne gimė vienas svarbiausių XX a.  Lietuvos politikų ir diplomatų Stasys Lozoraitis. Neretai jis vadinamas  Lozoraičiu jaunesniuoju, nes yra pavadintas tėčio, Lietuvos diplomatinės tarnybos kūrėjo vardu.

Stasys gimė Vokietijoje, nes tuo metu tėtis vykdė itin svarbią diplomatinę misiją šioje valstybėje. Netrukus visa šeima – tėvai ir broliukai Stasys ir Kazys – grįžo į Kauną. Čia jaunasis Stasys mokėsi gimnazijoje, kur atsiskleidė jo neeiliniai gabumai. Tačiau jam neteko baigti mokslų Lietuvoje, nes ir vėl tėčiui buvo patikėta labai svarbi diplomatinė užduotis ir visa šeima turėjo išvykti į Italiją. Čia juos užklupo Antrasis pasaulinis karas.

Netrukus Lozoraičiams teko patirti skaudžią dramą, nes Italijos valdžia leido sovietams užgrobti Lietuvos ambasadą ir diplomatui su visa šeima teko prieglobsčio ieškotis Vatikane, kuris laikėsi nuoseklios Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos.

Beje, Lozoraičiai didžiavosi, jog visą gyvenimą galėjo išlikti Lietuvos piliečiai, turėjo lietuviškus pasus ir galėjo atstovauti savo okupuotą Tėvynę.

Jaunasis Stasys Lozoraitis studijavo teisę Romos universitete ir tuo pat metu jau pradėjo diplomato karjerą Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto, kur talkino pasiuntiniui S. Girdvainiui. Vėliau Stasys gavo atašė rangą ir vis savarankiškiau darbavosi Vatikane.

Tiesa,  1958 m. Lietuvos diplomatijai buvo iškilusi nemaža grėsmė. Tai susiję su Šventojo Sosto Rytų politikos pokyčiais, kurie buvo susiję su popiežiaus Jono XXIII noru ieškoti glaudesnio dialogo net ir su komunistiniais kraštais. Tik daugelį metus kurta reputacija ir aktyvios diplomatinės Lozoraičių pastangos padėjo, jog Lietuvos pasiuntinybė prie Šv. Sosto išliktų.

1970 m. mirė S. Girdvainis ir  Stasys Lozoraitis tapo pagrindiniu Lietuvos atstovu prie Šv. Sosto ir buvo šios pareigose iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.  Tai buvo labai svarbios ir garbingos pareigos, bet, deja, jos tegalėjo pasiūlyti skurdžią finansinę padėtį. Per visa diplomatinę tarnybą S. Lozoraitis buvo priverstas gyventi itin kukliai, kartais net pusbadžiu, nes  galėjo kliautis tik diaspora, o ne parama iš okupuotos Lietuvos. Be to dar nuo 1983 m. pradėjo rūpintis diplomatiniais lietuvių reikalais JAV. Ši pareiga teko, mirus Stasiui Lozoraičiui vyresniajam.

S.Lozoraitis labai aktyviai veikė lietuvių bendruomenėje užsienyje, taip pat buvo nepamainomas talkininkas, atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę ir atnaujinant diplomatinius ryšius su užsienio valstybėms. Naujos valdžios buvo paskirtas nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV. Tai buvo laikotarpis, kai santykis su amerikiečių politikais buvo gyvybiškai svarbūs Lietuvos valstybės išlikimui.

1993 m. S. Lozoraitis priėmė itin svarbų sprendimą ir sutiko dalyvauti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, Pirmuose visuotiniuose rinkimuose per visą Lietuvos istoriją. Jo varžovu tapo buvęs Lietuvos komunistų partijos vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas. Rinkimuose susikovę „posovietinė“ ir „vakarietiška“ Lietuvos vizijos ir, deja,  Lozoraičiui nepavyko pasiekti pergalės. Tačiau jis didelės dalies Lietuvos gyventojų širdyse įžiebė kitokios Lietuvos viltį, todėl S. Lozoraitis buvo vadinamas Vilties prezidentu.

Po pralaimėtų prezidento rinkimų S. Lozoraitis grįžo į Vašingtoną, vėliau, netrukus persikėlė į Romą, kur ėjo Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Italijoje pareigas. Į didžiąją sostinę, Vašingtoną, diplomatui dar teko sugrįžti, bet tik trumpam – kad čia pabaigti žemiškąją kelionę . S. Lozoraitis mirė 1994 m. birželio 13 d. Džordžtauno universitetinėje ligoninėje, Vašingtone.  Veikiausiai tikroji šios staigios mirties priežastis taip ir liks paslaptimi. Nors formalioje medikų išvadoje teigiama, kad politikas ir diplomatas mirė natūralia mirtimi, tačiau neatmestina  ir jo nunuodijimo versija. Pastaroji tapo dar įtikinamesnė po Rusijos specialiųjų tarnybų operacijų prieš disidentus. Kas galėjo bijoti S. Lozoraičio, kuriam jau buvo septyniasdešimt metų?

Nepaisant pralaimėjimo rinkimuose, S. Lozoraitis išliko labai populiarus politikas Lietuvoje ir galėjo būti telkiančia figūra kovoje už vakarietišką Lietuvą.

S.Lozoraitis palaidotas Putname, JAV, o 1999 m. perlaidotas Lietuvoje, Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *