Praeitais metais Miglė Končiūtė baigė biologijos bakalauro studijas Vilniaus Universitete. O tęsti mokslus nusprendė egzotiškoje ir mitais apipintoje musulmoniškoje Saudo Arabijoje. Vienintelė magistrantė ne tik iš savo kurso, bet ir iš visos Lietuvos. Susitinkame pasikalbėti praėjus pirmiems studijų metams. Kaip greitai jie prabėgo! Kokia gi ta Saudo Arabija? Ir kaip Miglė ten atsidūrė?
Kaip sugalvojai išvažiuoti į Saudo Arabiją?
Niekada nebuvo kilusi mintis, kad studijuosiu Saudo Arabijoje! (juokiasi)
Būdama trečiame kurse metams išvažiavau mokytis su mainų programa į Pietų Korėją. Būtent čia ir norėjau studijuoti baigusi bakalauro studijas Lietuvoje. Šiek tiek pramokau kalbą, žavėjausi jų kultūra, suradau bendraminčių, pakeliavau po šalį.
Ten susidraugavau ir su metais vyresne mergina, kuri man papasakojo apie tarptautinį universitetą Saudo Arabijoje, kuriame ji nori tęsti studijas. Tai aukšto lygio mokslo bei technologijų universitetas, kuriame galima studijuoti magistro ir doktorantūros studijas. Ji ten įstojo į augalų mokslų specialybę (plant sciences) ir vis papasakodavo apie savo patirtį – jai patiko dėstytojai, aplinka.
Susidomėjau, tad nusprendžiau pabandyti įstoti ir ten, kad ir tai tebūtų atsarginis mano variantas. Labai tikėjausi įstoti į norimą universitetą Pietų Korėjoje, bet gyvenimas pasisuko taip, jog negavau valstybinės stipendijos, kurios siekiau, o atsakymo, ar gaučiau universitetinę, turėjau laukti ilgiau nei galėjo atsakymo laukti universitetas Saudo Arabijoje, į kurį buvau priimta. Tad su skaudama širdimi turėjau pamiršti savo ilgametį planą ir pasiruošti avantiūrai – pasirašiau sutartį su universitetu Saudo Arabijoje.
Kokią biologijos pakraipą studijuoji?
Savo bakalauro studijose linkau į botaniką, maniau, kad ir toliau tęsiu mokslus su augalais. Bet minėto universiteto augalų mokslų programa manęs nesudomino, o ir supratau, kad mane traukia darbas laboratorijoje su pačiomis mažiausiomis dalelytėmis. Vis juokiuosi, kad gyvenime man labiausiai patinka du dalykai – tai lagaminai ir DNR! (juokiasi)
Vis juokiuosi, kad gyvenime man labiausiai patinka du dalykai – tai lagaminai ir DNR!
Išvažiuodama į Saudo Arabiją įsigijau naujus lagaminus, kuriuos labai ilgai ir atsakingai rinkausi. Supratau, kad artėja didelis nuotykis. Jaučiausi jam pasiruošusi. O dėl meilės DNR – pasirinkau bio-mokslų (bio-sciences) studijų programą, kurioje specializuojuosi į molekulinę biologiją bei tyrinėju ląsteles.
Kaip vyko stojimas į universitetą?
Reikėjo trijų rekomendacinių laiškų. Man labai padėjo tai, kad turėjau patirties tarptautiniuose mainuose. Studijos užsienyje, net ne Europos Sąjungos valstybėje, man nebuvo naujiena. Pietų Korėjoje savanoriavau vienoje laboratorijoje, iš kurios gavau rekomendaciją. Taip pat jie kreipė dėmesį į mano pažymius bei kitus pasiekimus biologijos srityje. Žinoma, reikėjo išsilaikyti IELTS anglų kalbos sertifikatą.
Taipogi, turėjau parašyti motyvacinį laišką. Universitetas Saudo Arabijoje buvo mano atsarginis planas, tad daugiau dėmesio skyriau laiškui, kurį siunčiau į Pietų Korėją. Bet, tą laišką pakoregavau, nusiunčiau ir čia. Ir jis tiko.
Praėjus pirmąjį etapą, manęs laukė du vaizdo interviu. Vienas iš jų buvo daugiau skirtas susipažinimui. Jiems buvo svarbu sužinoti, kokios mano pažiūros, kaip esu nusiteikusi dėl kultūrinių skirtumų. Jie aiškinosi, ar sugebėsiu prisitaikyti prie bendruomenės, ar galėsiu priimti tai, ką jie siūlo. Antrasis interviu buvo susijęs su biologija ir manęs klausinėjo iš bio-mokslų pagrindų. Žmonės, kurie su manimi kalbėjosi, buvo labai malonūs, geranoriški ir tai buvo pozityvi patirtis.
Tada gavau laišką, jog esu priimta. Ir nusprendžiau pasirašyti sutartį. Nebuvo lengva pasidaryti reikiamą vizą – patyriau labai daug biurokratinio chaoso ir lėkimo iš vienos institucijos į kitą, bet galiausiai ją gavau laiku. Ir išvažiavau.
Su kokiomis emocijomis išvažiavai? Buvo baisu, ar vis tik labiau įdomu?
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad čia atsidursiu. Juk tiek nedaug žinojau apie valstybę, į kurią važiuoju. Bet jaučiau, kad ateina kažkas naujo ir to nekantraudama laukiau. O ir labai mėgstu keliauti. Nusipirkau naujus lagaminus. (juokiasi)
Man buvo įdomu. Nejaučiau baimės – tik įprastą nežinomybės jaudulį. Kai jau ten nuvažiavau, supratau, kad pasirašiau sutartį, turiu įsipareigojimų, namai yra toli ir negalėsiu visko mesti ir važiuoti namo kada tik panorėsiu. Atslinko šiek tiek daugiau baimės, bet vis tiek buvau pasiryžusi naujai patirčiai.
Iš pradžių esi ten visiškai vienas. Bet ir visi kiti yra vieni. Esate vienoje krūvoje, bet visi atskirai. Mes juokiamės, jog mūsų universitetas primena didelį oro uostą. Šitiek daug skirtingų žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Tu juos matai, bet nieko apie juos nežinai.
Iš pradžių esi ten visiškai vienas. Bet ir visi kiti yra vieni. Esate vienoje krūvoje, bet visi atskirai. Mes juokiamės, jog mūsų universitetas primena didelį oro uostą. Šitiek daug skirtingų žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Tu juos matai, bet nieko apie juos nežinai.
Ar nesunku rasti bendrą kalbą?
Kartais. Visi žmonės komunikuoja savaip. Jaučiasi ir kultūriniai skirtumai.
Tarkime, dėstytojas italas, kuris gerai kalba angliškai, bet man sunkiai sekasi jį suprasti. Tiesiog tuos pačius dalykus suprantame ir pateikiame skirtingai. Mūsų mąstymo struktūros skiriasi, reikia įdėti daugiau pastangų, idant susikalbėtumėme.
Bet visi supranta, kad esame vieni, nors ir kartu. Dauguma žmonių labai geranoriški, nori bendrauti, leisti laiką kartu, yra atviri skirtingiems žmonėms ir nori juos pažinti. Tad su dideliais sunkumais nesusidūriau.
Kaip atrodo universitetinis miestelis?
Kaip atskiras, saugomas miestelis. Turime du bankus, gal penkias kavines ir restoranus, važinėja universiteto autobusiukai. Čia gali patekti tik studentai, darbuotojai ar lankytojai su išduotais leidimais. Gyvenimas viduje yra ramus.
Beje, turime ir du nedidelius paplūdimius. Pamenu, kad dar besimokydama mokykloje, aplankiau su šeima Batumį Sakartvele. Ten mačiau universitetą ant jūros kranto ir pagalvojau, kaip nuostabu būtų studijuoti visai šalia paplūdimio… Gal ir netikėtai, bet tokia svajonė išsipildė. Mokausi apsupta raudonosios jūros (Šypsosi)
Kokie tavo kursiokai?
Mūsų studijų programoje pusė studentų yra iš Saudo Arabijos, o kiti iš viso pasaulio. Yra kursiokų iš Rusijos, Kinijos, Egipto, Kubos… Man ta įvairovė labai patinka. O šiaip universitete yra labai daug kinų ir italų. Kartais italų kalbą girdi dažniau nei arabų.
O kaip studijos? Matei, kokios jos Lietuvoje, Pietų Korėjoje ir Saudo Arabijoje. Kuo jos skiriasi?
Dabar studijuoju magistro laipsnį teikiančiose studijose, tad specifika keičiasi ir todėl. Mano bakalauro studijos buvo klasikinės biologijos, o dabar specializuojuosi į molekulinę biologiją.
Lietuvoje tiesiog nebuvo magistro programos, kuri mane visiškai tenkintų.
Bet Lietuvoje turėjome labai daug praktinių užsiėmimų. Turėjome neblogą techniką, daug laboratorinių darbų. Nuvažiavus į Pietų Korėją, jau turėjau tam tikros patirties, kaip elgtis laboratorijoje. Ten bakalauro studijose daugiausiai vien teorija, praktikos daug mažiau nei buvo pas mus, atnaujintame Gyvybės mokslų centre Saulėtekyje.
O Saudo Arabijoje gauname daug teorijos, bet ir daug praktikos. Galbūt aš tikėjausi, jog turėsiu daugiau laisvės – patys galime rinktis disciplinas, bet vis tik tam tikri rėmai yra, kiek privalomųjų dalykų turime mokytis. Bet man labai patinka tai, kad studijuojame ne tik specialybės pagrindus, bet ir tai, kas aktualu dabar. Dėstytojai tikrai puikūs specialistai iš viso pasaulio, kurie dirba savo srityje, kurią ir dėsto, vykdo įvairius projektus, daro eksperimentus, kuria inovacijas, nuolat tobulėja.
Taip pat, Saudo Arabijoje studijos nemenkai finansuojamos, pinigai nėra problema, o tokiai sričiai tai labai svarbu. Čia galiu dirbti tikrai puikiose laboratorijose, gaunu visas reikiamas medžiagas, įrankius.
Kaip atrodo tavo studijos?
Man būna paskaitos – ir teorinės, ir laboratoriniai darbai. Dabar turiu tiesiog dirbti laboratorijoje prie savo magistrinio darbo, daryti tyrimą. Ten dirba ir kiti universiteto nariai, daug doktorantų. Ekologai važiuoja rinkti mėginių. O aš, jau kaip molekulinės biologijos atstovė, dirbu su tais jų atvežtais pavyzdžiais laboratorijoje, pati nevažiuoju jų rinkti.
Minėjai, jog tuo metu, kai Saudo Arabijos Karalius būna kažkur išplaukęs, negalima patekti į jūrą 200 kilometrų spinduliu!
Mes dirbame su koralais, turime paimti pavyzdžių tam tikru metu, esame priklausomi nuo gamtos ciklų. Būna užsakomas laivas, organizuojamos specialios kelionės. Bet kartais kelionės dieną tiesiog sužinai, kad plaukti neleis, nes karalius jūroje. Ir nieko negali padaryti. Tada, jei pasiseka, lauki kito mėnesio, o jei pasiseka mažiau – kitų metų. Priklausomai nuo to, kokį eksperimentą vykdai, kokių pavyzdžių tau reikia.
Biologijoje esi labai priklausomas nuo gamtos ir nuo jos laiko. Turi prie jo taikytis, tiesiog neturi kito pasirinkimo. Todėl man labai patinka darbas laboratorijoje, kur turi daugiau kontrolės, gali daugiau planuoti.
Universiteto taisyklės skiriasi nuo tų, kurių turi laikytis už universitetinio miestelio ribų. Kokios jos?
Žinoma, turime laikytis pagarbos. Per orientacinę savaitę mus ragino visada klausti, jei kažko nesuprantame, ar jei kas mums pasirodo neįprasta. Visada geriau yra žmogaus pasiteirauti, o ne susidaryti išankstinį nusistatymą, manyti, kad žinai, kodėl kai kurie dalykai yra tokie, kokie yra. Nes gali būti visai kitaip. Būdamas kitos kultūros krašte turi jį gerbti ir būti atviras kitoniškumui. Labai svarbu to nepamiršti.
Visada geriau yra žmogaus pasiteirauti, o ne susidaryti išankstinį nusistatymą, manyti, kad žinai, kodėl kai kurie dalykai yra tokie, kokie yra. Nes gali būti visai kitaip
Universiteto miestelyje į visus išorinius ribojimus žiūrima kiek atlaidžiau nei už jo ribų. Mūsų aprangos kodas nėra griežtai kontroliuojamas, bet patartina merginoms dėvėti drabužius, kurie dengtų pečius, nebūtų be rankovių, ir sijonai ar kelnės nebūtų labai trumpi, dengtų kelius. Paties universiteto ribose prašoma rengtis smart-casual stiliumi, atrodyti reprezentatyviai prieš užsienio svečius, nešmirinėti su sportine apranga. Miestelio pliažuose gali būti su įprastu bikiniu.Nors prie baseino – galima tik su vientisu maudymosi kostiumėliu, vaikinams irgi patartina dėvėti ilgesnius maudymosi šortus.
Aišku, negalima gerti alkoholio, valgyti kiaulienos, kaip ir visoje šalyje.
Buvai išvažiavusi ir už universitetinio miestelio ribų. Koks gi tas pasaulis, į kurį retas iš mūsų įkelia koją?
Taip, buvau išvykusi iš burbulo. (juokiasi)
Sakau, kad Saudo Arabija yra stebuklų šalis. Čia visai kitoks mąstymo būdas. Su Europa net sunku būtų lyginti. Žmonės niekur neskuba – gal mačiau tik vieną kartą skubantį žmogų! Stovi eilėje parduotuvėje ir, jei pardavėjas vietinis, pasiruošk lėtam procesui. Jie nuolatos vėluoja. Ir ne penkias minutes.(juokiasi)
Tai, kas man yra elementaru, jiems sunkiai suprantama. O, kas jiems savaime aišku, man gali atrodyti labai keista.
Žinoma, jaučiasi ir visi kultūriniai skirtumai. Tai, kas man yra elementaru, jiems sunkiai suprantama. O, kas jiems savaime aišku, man gali atrodyti labai keista. Pamenu, kai pirmą kartą nuėjau į prekybos centrą, nesupratau, kas čia kitaip. Tik po kurio laiko pastebėjau, kad čia tiesiog negroja muzika! Nors dabar viskas sparčiai keičiasi – jau kai kurios parduotuvės ją įsijungia.
Nustebau pamačiusi labai didelę įvairovę mieste. Visai šalia labai gražaus, išpuošto pastato stovi apgriuvusi lūšna. Didelio turto ir skurdo apraiškos vienoje vietoje, viskas susimaišę. Erzino matyti tiek daug šiukšlių – tuščių traškučių pakelių besiplaikstančių per dykumą. Mačiau daug žmonių, kurie tuščią buteliuką ar tiesiog šiukšles meta pro automobilio langą. Ir tai įprastas reiškinys. Pavyzdžiui, valgant valgykloje, žmonės nenusineša savo tuščių padėklų – nes žino, kad kažkas kitas padarys.
Man buvo labai keista, kai pirmą kartą važiuodama iš oro uosto link universiteto autobusu, stebėjau aplinką ir nesupratau, kaip gali visai nebūti žalios spalvos. Viskas, ką mačiau – tai geltona dykuma. Palmes, kurių tikėjausi, atradau jau kiek vėliau, nuvykus į vietą. Buvo labai keista, bet galiausiai įpranti ir nebesistebi. Čia tiesiog kitaip.
Amžina vasara?
Pamenu, kai pirmą kartą nuskridau į Saudo Arabiją ir išlipau iš lėktuvo, nesupratau, kodėl man taip sunku įkvėpti. Pagalvojau, kad gal esu per arti lėktuvo variklio. Bet vėliau įsisąmoninau, kad čia tiesiog toks oras – labai karšta ir labai drėgna. Ir aš čia gyvensiu. (juokiasi)
Antrą savaitę būnant čia susirgau, nes visose patalpose veikia kondicionieriai. Bet vėliau prisitaikai. Į ofisą atsineši megztinį, kurį eidamas laukan nusivelki.
Labai keista buvo suvokti laiko tėkmę. Esu įpratusi prie lietuviško oro, kuris labai keičiasi, priklausomai nuo metų laiko. Mes skundžiamės šaltomis, tamsiomis žiemomis. Ten nuvažiavus jaučiausi kaip atostogų vietoje. Amžina saulė! Bet po poros mėnesių nebesupranti, kas vyksta. Dienos trukmė, priklausomai nuo mėnesio, stipriai nesikeičia. Kalendoriuje matai, kad Gruodis, bet sunku tuo patikėti, nes už lango kaitra. Nesupranti, koks dabar mėnuo, kelinta valanda, kuri diena. Laikas teka visiškai kitaip nei Lietuvoje.
Ar brangu?
Kai kurie dalykai brangesni, kiti pigesni. Pavyzdžiui, benzinas tikrai pigesnis. Restoranuose brangiau, bet aptarnavimo kokybė nepalyginama. Jie labai mandagūs ir paslaugūs. Grįžus į Lietuvą aplanko atgalinis kultūrinis šokas, kai nueini kur nors pavalgyti.
Čia mažai, kas auga, tad visi vaisiai ar daržovės importuoti. Mažai, ką rasi, ant ko būtų parašyta, jog pagaminta Saudo Arabijoje.
Bet maistas labai skanus ir įvairus. Jie labai mėgsta kebabus, avieną. Bent regione, kuriame gyvenu, valgo daug žuvies. Mieste labai daug greito maisto, amerikietiškų firmų franšizių.
Matosi, kad jie labai mėgsta apsipirkinėti. Jei manei, kad Akropolis yra didelis prekybos centras, tai galvok iš naujo. (kikena) Penkis kartus didesnis prekybcentris būtų pavadintas vidutinio dydžio.
Tu Saudo Arabijoje prabuvai jau metus. Ar matei tuos pokyčius, apie kuriuos vis rašo spauda? Prieš metus Saudo Arabijos moterys įgavo teisę vairuoti. Dabar pasirodo pranešimų, kad žadama leisti moterims keliauti be globėjo leidimo. Šalis tikrai keičiasi?
Dar ir kaip! Per vienerius metus labai daug kas spėjo pasikeisti. Permainos vyksta labai sparčiai. Tiek, kiek aš matau Saudo Arabijos, tikrai pokyčiai labai pastebimi.
Pavyzdžiui, visose kavinėse būdavo dvi salės – vyrų ir šeimų. Į vieną eina moterys, vyrai su žmonomis, vaikai. Bet vieniši, ar tiesiog atėję vieni, vyrai eina į atskirą salę. Dabar jau įstatymiškai taip nebeprivalo būti. Yra vietų, kur taip vis dar yra, bet jau atsiranda vis daugiau tokių, kur visi gali būti vienoje patalpoje.
Minėjau ir tai, kad kai kuriose parduotuvėse pradėjo groti muzika.
Saudo Arabijoje, už universitetinio miestelio ribų, mes turime dėvėti abajas. Nors dabar irgi panaikino įstatymą, jog tai privaloma, reikia tiesiog būti kukliai apsirengus, pridengus kūną. Dar kol kas be abajos išeiti nedrąsu, bet tai daryti jau galima.
Tiek, kiek aš matau Saudo Arabijos, tikrai pokyčiai labai pastebimi.
Mano grupiokės jau vairuoja arba mokosi vairuoti. Joms buvo beprotiškai keista, kad aš neturiu vairuotojo pažymėjimo. Juk visada galėjau jį lengvai gauti! Bet tai, kas man savaime suprantama, joms gali prilygti stebuklui.
Aišku, jaunoji karta jau kitokia. Viena pažįstama dirba ir taupo pinigus automobiliui. Bet tokių moterų ten reta. Vien dėl to, kad Saudo Arabijoje nelabai įprasta moterims dirbti. Kartais matau dirbančių moterų, tarkime kosmetikos parduotuvėje. Bet nežinau, ar jos tikrai vietinės, nes čia labai daug imigrantų, daug žmonių iš Filipinų, pietryčių Azijos. Pavyzdžiui, padavėjos merginos dar neteko matyti.
Bet daug kur spaudoje minimos religijos policijos jau senokai nebėra, tai liko tik kaip užsisenėjęs mitas. Kai atvažiavau į Saudo Arabiją, jos jau nebebuvo.
Skaičiau, kad Saudo Arabijoje nėra kino teatrų, nes vyrai su moterimis negali būti vienoje patalpoje. O dar tamsoje, neprižiūrimi…
Jau yra! Mūsų universitetas jau seniau turėjo savo kino salę. Ji buvo viena iš dviejų visoje šalyje. Bet šiais metais atsidarė daugiau, tik sunku ten patekti, nes bilietai visada išpirkti. Tai naujas dalykas, visiems labai įdomu ir smalsu.
O prieš man grįžtant pavasaroti į Lietuvą, Saudo Arabijoje prasidėjo vienas iš pirmųjų festivalių. Ten ir daug muzikos, meno, instaliacijų ir visokių pramogų. Atsiranda tokių dalykų, kurių seniau nebuvo.
Daugiausiai kritikos Saudo Arabija sulaukia dėl to, kokių taisyklių turi laikytis jų moterys. Ar tai, ką skaitai spaudoje, ir tai, ką matei save akimis, sutapo? Kaip vertini moterų vietą jų valstybėje?
Aš niekada negalėsiu pilnai to patirti, nes esu užsienietė. Ir jie akivaizdžiai mato, kad nesu vietinė iš mano išvaizdos, tad net negali apsigauti. Su manimi iš karto elgiasi kitaip nei su vietine moterimi, iš manęs mažiau tikisi ir mažiau reikalauja, atlaidžiau žiūri. Aš tesu svečias. Jei nedėviu galvos apdangalo, man niekas nepasako pastabos. O, jei Saudo Arabijos moteris jo nedėvėtų – gali būti, kad jai pasakytų.
Jie saugo savo merginas, sako, ko nereikėtų daryti, bando padėti joms išvengti kažkokių bėdų ar priekabių. Bet nei mačiau, nei girdėjau, kad kažkam iš merginų būtų tekę susidurti su priekabiavimu ar turėti itin nemalonių tokio tipo patirčių. O štai Vilniuje yra buvę incidentų su apgirtusiais vyrais net ir viduryje dienos.
Morališkai ruošiausi, kad gali būti sunku. Bet per metus nesusidūriau su dalykais, kurių visi taip bijo. Jie tikrai nesislepia už kiekvieno kampo, kaip kitiems gali pasirodyti.
Atrodo, kad važiuoti į Saudo Arabiją merginai yra labai nesaugu. Visi sakė, kad tai labai pavojinga, kad bus blogai. Žinoma, Saudo Arabijos moterys yra apribotos taisyklių, jų patirtis yra kitokia. Morališkai ruošiausi, kad gali būti sunku. Bet per metus nesusidūriau su dalykais, kurių visi taip bijo. Jie tikrai nesislepia už kiekvieno kampo, kaip kitiems gali pasirodyti. Važiavom į aplinkinius miestus su drauge dviese ir nesijautėm nesaugiai.
Bet vis tik aš gyvenu šalia liberaliausio miesto – Džidos. Todėl galbūt taip greitai pamatau permainas, o ir nesusiduriu su kažkokiomis situacijomis, kurios priverstų išsigąsti. Nežinau, kaip būtų kitur.
Susipažinai su Saudo Arabijos merginomis. Kaip jos kalba apie savo kultūrą?
Dauguma mano grupiokių, kurios iš čia kilusios, prieš tai studijavo Amerikoje ar kažkur užsienyje. Jos susipažinusios su vakarietiška kultūra. Man atrodo, kad joms pavyksta rasti tam tikrą balansą.
Yra dalykų, kurie Saudo Arabijos kultūroje joms labai patinka. Ir man patinka. Tarkim, jie yra labai orientuoti į šeimą. Jie artimai bendrauja su savo išplėstine šeima, nėra tokie užsisklendę kaip mes.
Bet yra ir kritikuotinų dalykų ir jos su tuo sutinka. Saudo Arabijos kultūra, kaip ir visos kitos, turi ir pliusų, ir minusų.
Tarkim, norėjau per atostogas aplankyti Jordaniją. Tai nusipirkau bilietus ir išvažiavau. Papasakojau kursiokei, ji pasakė, kad irgi labai norėtų. Pasiūliau važiuoti kartu ir supratau, kad ji negali. Jai reiktų suderinti viską su tėvais, gauti jų leidimą išvykti iš šalies…
Arba pagal taisykles, jei jos dar nepakito, nelabai priimtina, kad automobilyje važiuotų moteris su vyru, jei jie nėra susaistyti giminystės ryšiais. Na, jei tas vyras nėra tėvas, brolis ar tos moters sutuoktinis. Policija gali sustabdyti automobilį ir prisikabinti, todėl nėra jauku.
Mes kartą važiavome su pora Saudo Arabijos merginų ir vienu vaikinu, kuris vairavo. Mus sustabdė policija, klausinėjo, kodėl ir kur važiuojame. Bet į mane nekreipė jokio dėmesio, juk mano dokumentuose parašyta, kad net nesu musulmonė, o ir nebuvau prisidengusi plaukų, tad jiems nebuvau įdomi. Bet mūsų paklausinėjo ir paleido, viskas baigėsi gerai. Bet buvo labai keista.
Kaip manai, ar pagrįstai Saudo Arabija sulaukia tiek daug kritikos iš vakarų? Ar ji privalo keistis?
Manau, kad ten yra problemų. Man sunku suprasti kai kuriuos draudimus ar tiesiog kitonišką kultūrą ir jos taisykles. Bet vakarietiška spauda pučia burbulą ir ten, kur jis tikrai nėra toks didelis.
Pati Saudo Arabija turi nuspręsti, kas jai tinka, o kas ne, ir keistis, bet nebūtinai viską perimti iš vakarų, o atrasti jiems priimtinus būdus. Turi praeiti laiko, nes žmonių mąstymas nepasikeičia taip greitai. Jei pokyčiai bus labai radikalūs ir greiti – jie ilgai netruks, sulauks daug pasipriešinimo. Reikia, kad pati šalis norėtų keistis ir ieškotų išeičių. Tada ir vakarietiškas pasaulis pradėtų palankiau žiūrėti į Saudo Arabiją.
Daug kas sako, kad išvažiuoti merginai į Saudo Arabiją yra labai drąsu. Manai, kad tikrai tos drąsos reikia? O gal tiesiog žmonės bijo to, ko nepažįsta?
Labiausiai bijai to, ko nepažįsti. Gal aš dar sąlyginai jauna, važiavau neįsibaiminusi. Mano pažįstama ten jau studijavo, tad nemačiau pagrindo nerimauti. Sąmoningai stengiausi per daug neskaityti prieš išvažiuojant apie šią šalį, nes vakarų medija ją labai demonizuoja ir nuteikia negatyviai. Suprantu kodėl, tikrai neteigiu, kad ten nėra problemų ar priežasčių kritikuoti. Bet ne viskas yra taip blogai.
Galiu papasakoti jiems, kaip yra pas mus, bet aš nieko nesiekiu pakeisti. Labai priešiškai nusiteiki, kai atvažiuoja svetimšaliai, kurie pradeda aiškinti, kaip turi gyventi. Mes galime apsikeisti patirtimi, bet tik tiek. Vis tik aš čia tik metus, nesu tos valstybės pilietė, tad nemanau turinti teisę jiems sakyti, ką ir kaip jie turėtų daryti. Vis tik aš ten važiavau mokslo pagrindais, kad įgyčiau išsilavinimą. Nenorėjau nusiteikti ir turėti išankstinio nusistatymo.
Kaip vertini tokią savo patirtį?
Gal kitiems labai keista, kaip galėjau nuspręsti važiuoti į tokią šalį. Bet tai jau yra mano kasdienybė. Aš jau daug ką priėmiau, įsisukau į rutiną, intensyvius mokslus.
Tikrai nesigailiu, kad čia atvažiavau. Labai daug pamačiau, sužinojau. Aišku, nepavadinčiau šios patirties lengva. Tikrai viskas nėra paprasta ir rožėmis klota. Reikia sunkiai dirbti, daug mokytis. Bet gyvenimas ramus. (šypsosi)
Visos nuotraukos iš Miglės Končiūtės asmeninio archyvo
Kalbino Dominyka Navickaitė
