Man pasidarė sunku rasti laiko rašymui. Kolega pasiūlė perskaityti knygą apie kasdienius didžiųjų menininkų ritualus. Bet vietoj to, kad ji man suteiktų motyvacijos, kurios tikėjausi, ji mane sutrikdė. Beveik visi genijai – vyrai. O visi ritualai – jų gyvenimo moterų nuopelnas.

Jų žmonos saugojo kūrybingus sutuoktinius ar sugyventinius nuo visko, kas gali juos blaškyti. Tarnaitės blizgindavo batus, kambarinės atnešdavo kavos ar pageidautinų užkandžių kasdien tuo pačiu laiku. Samdytos auklės prižiūrėjo vaikus, kad jie netrukdytų mąsliam tėvui…

Martha Freud ne tik paruošdavo kas rytą drabužius savo sutuoktiniui psichiatrui Sigmund Freud, bet net ir išspausdavo dantų pastos ant jo šepetėlio! Rašytojo Marcel Proust kambarinė Celeste ne tik kas dieną ant sidabrinio  padėklo į kabinetą atnešdavo kavos, bandelių bei laikraštį, bet ir visada būdavo po ranka, kai jis norėdavo pasikalbėti. Kartais tie pokalbiai trukdavo pusdienį…

Kai kurios moterys minimos tik pabrėžiant jų indelį vyrų sėkmei. Pavyzdžiui, bevardė Karl Marx žmona kentė skurdą kišenės dydžio kambaryje, prižiūrėdama ir aprūpindama jų tris iš šešių išgyvenusius vaikus, kol socialistinis filosofas leido dienas Britų Muziejuje ir be atvangos rašė.

Austrų kompozitorius ir dirigentas Gustav Mahler vedė daug žadančią jauną kompozitorę Almą. O, po tuoktuvių uždraudė jai kurti, nes jai esą priklauso atsakomybė už šeimą ir buitį, kol jis sieks svajonės. Jis neleisdavo namuose išleisti nei garselio – ten turėdavo būti visiškai tylu, kad jis galėtų susikaupti. Alma savo dienoraštyje rašė apie nuolatines kompozicijų dėliones galvoje, tūnant kančioje. Pati to nepastebėdama ji tapo vyro tarnaite, neturinčia savo gyvenimo.

Moteriškos lyties menininkės, visai kitaip nei vyrai, kurie per gyvenimą skynėsi kelią aptarnaujami ir laiką sau laikydami savo prigimtine teise, dažniausiai alinosi, žongliruodamos buitį, šeimą ir kitų užkrautus rūpesčius, bandydamos rasti nors akimirką sau.

Moteriškos lyties menininkės, visai kitaip nei vyrai, kurie per gyvenimą skynėsi kelią aptarnaujami ir laiką sau laikydami savo prigimtine teise, dažniausiai alinosi, žongliruodamos buitį, šeimą ir kitų užkrautus rūpesčius, bandydamos rasti nors akimirką sau.

Prancūzų novelistė George Sand dirbdavo tik vėliais vakarais ir naktimis, nes nuo paauglystės ji turėjo rūpintis savo sergančia močiute. Amerikiečių rašytojos ir profesorės Francine Prose galimybės rašyti buvo apribotos, priklausomai nuo vaikų mokyklinio autobuso išvykimo ir atvykimo laiko. Kanadietė Alice Munro pasakojo, kad vienintelis laikas, kada ji galėjo rašyti, buvo trumpos minutės, rastos tarp namų ruošos ir vaikų auginimo. O Maya Angelou palikdavo namus  ir įsiregistruodavo į pigų viešbutį vien tam, kad galėtų pamąstyti ir rašyti. Net ir Anthony Trollope garsėjo tuo, jog parašydavo 2,000 žodžių prieš aštuntą valandą ryto. Ji greičiausiai to išmoko iš savo motinos, kuri pradėjo rašyti būdama 53-ejų, bandydama išlaikyti savo sergantį vyrą ir jų šešias atžalas. Ji keldavosi ketvirtą ryto ir baigdavo darbus aštuntą, jog spėtų paruošti šeimai pusryčius.

Galvoju apie visas knygas, visus paveikslus, muzikus kūrinius, mokslo atradimus, filosofinius veikalus, apie kuriuos girdėjau mokykloje. Beveik visi jie sukurti vyrų.

Galvoju apie visas knygas, visus paveikslus, muzikus kūrinius, mokslo atradimus, filosofinius veikalus, apie kuriuos girdėjau mokykloje. Beveik visi jie sukurti vyrų.

Indų dirigentas Zubin Mehta kartą pasakė: „Aš nemanau, kad moteris turėtų būti orkestro dalimi, juk ji neturi reikiamo temperamento ar talento.

Prisimenu Patti Scialfa interviu, kuriame ji pasakojo, kaip sunku buvo kurti muziką savo soliniam albumui, kai vaikai nuolatos reikalavo jos dėmesio. Ir reikalavo jo daug daugiau nei būtų kada reikalavę iš jų tėvo Bruce Springsteen.

Mane pasiekia suvokimas: bėda ne tame, kad moterys neturi talento ar mažiau sugeba savo kūryba ar atradimais palikti žymę šiame pasaulyje. Jos tiesiog niekada tam neturėjo laiko.

Bėda ne tame, kad moterys neturi talento ar mažiau sugeba savo kūryba ar atradimais palikti žymę šiame pasaulyje. Jos tiesiog niekada tam neturėjo laiko.

Moters pečius visais istorijos laikotarpiais buvo užgulę buities darbai, namų židinio kūrenimas ir socialiniai normatyvai. Moterys neturėjo prabangos siekti savo svajonių, o jei tik pabandydavo – iškart įgaudavo savanaudės etiketę ir buvo pasmerktos.

Net ir šiandien, kai tiek daug moterų dirba ir kuria, moterys vis tiek praleidžia daugiau nei dvigubai daugiau laiko besirūpindamos namais ir vaikais nei jų vyrai. Kokybinis tyrimas, kurio metu buvo stebimos 32 šeimos, gyvenančios Los Angeles mieste, atskleidė, kad vidutiniškai motinos turėjo vos 10 minučių nepertraukiamo laisvo laiko per dieną.

Sociologė Joya Misra tirdama akademikų gyvenimus, atrado tendenciją, jog moterų profesorių darbo diena tampa ženkliai ilgesnė nei vyrų, kai atsižvelgi į papildomus neapmokamus darbus, kuriuos ji atlieka grįžusi namo. O vyrai ir moterys profesoriai savo oficialiame darbe praleidžia praktiškai tiek pat laiko. Bet moterų darbas, net ir akademinėje sferoje, buvo daug dažniau papildomas mokymu, mentoriavimu ar patarnavimu universiteto svečiams. Vyrai turi daug daugiau nepertraukiamo laiko, kai gali netrukdomi mąstyti, gilintis ir publikuoti straipsnius ar knygas savo vardu, kurios padeda jiems kilti karjeros laiptais ir  išreikšti pasauliui turimas idėjas.

Thorstein Veblen savo knygoje  „Laisvalaikio klasės teorija“ (Theory of the Leisure Class) rašė, kad visais laikais daugiausiai galimybių struktūruoti savo laiką ir tinkamai  susikaupti turėjo  aukštesnės socialinės  klasės vyrai. Bet jau antrame knygos puslapyje autorius pamiršta moteris ir teigia, jog jos yra ir visada buvo atsakingos už namus ir savo vyrų gerbūvio užtikrinimą.

Feminizmo tyrėjai teigia, jog moteris dažnai turėjo galimybių nematomam laisvalaikiui– darant kažką kaip ir malonaus, bet ir reikalingo vardan statuso palaikymo ar bendruomenės. Tarkim, rengė knygų klubus, labdaringus vakarėlius ar prižiūrėjo sodą…. bet to tikrojo laisvalaikio, kai gali valdyti savo laiką ir susikoncentruoti į sau svarbius dalykus (kurie nebūtų vaikų namų darbai ar ką gaminti vakarienei) moterys praktiškai neturėjo. O tų, kurios bandė, elgesys buvo prilyginamas piktybiškam maištui. Viena tyrėja juokėsi, kad lengviau kurti tampant vienuole, kaip padarė rašytoja, kompozitorė, filosofė ir mistikė Hildegard of Bingen.

Dar vienas įdomus sociologų atradimas – dauguma moterų nesijaučia nusipelniusios laiko sau. Net gi galvoja, kad vyrai jo labiau verti. Atrodo, kad privaloma laisvalaikį užsitarnauti. Reikia padaryti visus įmanomus darbus ir tada leisti sau pailsėti ar užsiimti kūryba. Bet tas darbų sąrašas, kaip bebūtų, niekada nesibaigia…

Dauguma moterų nesijaučia nusipelniusios laiko sau.

Iš tikrųjų, aš pati bandžiau rasti laiko refleksijai ir šio straipsnio parašymui ir užtrukau keturis mėnesius. Kiekvieną kartą, kai prisėsdavau rašyti, gaudavau elektroninį laišką, į kurį reikia greitai atrašyti, skambutį nuo dukros ar motinos, ekrane iššokdavo kredito unijos reklama, kurios negalėdavau išjungti…

Pamenu, kai ėmiau interviu iš vengrų psichologo Mihaly Csikszentmihalyi, išgarsėjusio dėl savo tekmės (flow) teorijos, pasak kurios, tikras produktyvumas atsiranda tada, kai mes turime tiek gebėjimų, kiek tik reikalauja užduotis ir išnaudojame visus resursus maksimaliai. Pasak jo, produktyviausiai atliekamos tos užduotys, kurios kelia iššūkius, bet įmanoma juos įveikti. Paklausiau jo, ar savo tyrimuose jis pastebėjo, kiek galimybių pasinerti tėkmei turi moterys ir vyrai? Jis minutėlę galvojo, o galiausiai papasakojo man istoriją apie moterį, kuri prarado laiko nuovoką lygindama vyro marškinius.

Poetė Eleanor Ross Taylor savo gyvenimą praleido tūnodama savo vyro, Pulicerio premijos laureato, rašytojo ir eseisto, profesoriaus Peter Taylor šešėlyje. „Kiek metų aš visoms galvoje išlendančioms idėjoms liepdavau eiti šalin, nes neturėjau joms laiko. Bet tai buvo tingulys – juk visada gali atrasti laiko rašymui, jei tik nori. Bet aš blizginau namus… “ – 1997 m. interviu sakė poetė.

Pagalvoju apie visas poemas, kurios nebuvo parašytos dėl reikmės plauti grindis. Ir tikrai visi manė, kad ji pirmiausiai privalo palaikyti švarą ir blizgesį namuose, o tik tada galvoti apie savo rašinius. Kaip Maya Angelou yra pasakiusi – ji kompresavo savyje neparašytus žodžius ligi skausmo.

Ar moterys mano, kad nėra vertos laiko sau ir kūrybai, o gal nemano, kad jų darbai verti to laiko ir jų niekam nereikia?

Rašytojas VS Naipaul tvirtino, kad nėra skaitęs geros knygos, kurią būtų parašiusi moteris. Pasak jo, moterų kūryba per daug sentimentali, jų požiūris per daug siauras. Juk tikroji patirtis – tai vyro patirtis, ar ne?

Svarstau, ar „Mano kova“ (My Struggle) parašyta norvegų autoriaus Karl Ove Knausgaard, kurioje detaliai aprašyta jo asmeninė patirtis ir kasdienis gyvenimas, būtų sulaukusi tokio pripažinimo ir šlovės, jei būtų parašyta moters.

 

Rašytoja Virginia Woolf bandė įsivaizduoti, kas būtų nutikę Shakespeare, jei jis būtų moteris arba turėtų tokią pat talentingą seserį. Galime prisiminti nepaprastai gabią muziko seserį Nannerl Mozart, kurios kūrinius Wolfgang vadino ypatingai gražiais. Bet jie buvo pamiršti paraštėse, o ir kiek jų nebuvo parašyta, kol ji nyko santuokoje be meilės…

V. Woolf rašė, jog moteriška Shakespeare versija niekada nebūtų turėjusi galimybės išleisti laukan savo genialumo. Negalėtų lankyti mokyklos, o ir jai būtų liepta rūpintis skalbiniais ar troškiniu pietums. Būtų tikimasi, jog ji jauna ištekės, o jei to nepadarytų – būtų pasmerkta. O jei Shakespeare būtų turėjęs tokią seserį – ji greičiausiai būtų išprotėjusi, užčiaupta visuomenės arba mirusi, sudeginta kaip ragana.

Moteriška Shakespeare versija niekada nebūtų turėjusi galimybės išleisti laukan savo genialumo.

Vis tik tai ne istorijos pabaiga. Virginia Woolf tikėjo, jog vieną dieną gims genijė, kurios sugebėjimams bus lemta žydėti. Jei tik mes pasaulį paversime tokia vieta, kurioje moterų talentai galės skleistis. Tokių moterų jau gimė daug – bet mes jas pražiopsojome.

Tikrai nelaikau savęs genialia, bet kartais įsivaizduoju, jog sėdžiu dulkiname kambaryje prie stalo priešais kitą savo versiją, kuri tuo metu ramiai gurkšnoja arbatą. Ji sako, jog norėtų, kad aplankyčiau ją dažniau.

Ir pagalvoju – galbūt tas skausmas, aplankantis vidurį nakties, kyla ne tik todėl, kad nepapasakoju istorijų, kurias kaupiu savyje, bet ir todėl, kad bijau to, kas manyje susikaupė. Nerimauju, kad tai nėra reikšminga. Galbūt bijau būtent to, įsivaizduodama save tame dulkiname kambaryje?

Taip pat mąstau, kas nutiktų, jei sukurtume pasaulį tokį, kuriame Shakespeare, Mozart seserys ir visos kitos talentingos moterys galėtų klestėti? Kas būtų, jei patikėtumėme, jog moterys irgi nusipelnė to laiko, praleidžiamo prie rankraščių dulkėtuose palėpėse? Kas, jei nuspręstume dažniau aplankyti save ir ramiai, neskubant kartu atsigerti arbatos, klausytis istorijų ir priimtume jas kaip vertingas vien dėl to, kad jos tikros? Norėčiau pamatyti, kas būtų tada…

Parengė Dominyka Navickaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *