„Ką žmonės pasakys?“ – tai labai populiari ir giliai žmonių sąmonėje įsitvirtinusi nuostata. Sovietiniais laikais, kai egzistavo itin griežti elgesio ir moralės (dvigubos) standartai, toks asmeninių apsisprendimų kodas veikė labai stipriai. Tačiau ir šiandien, gyvendami laisvoje visuomenėje, esame stipriai veikiami kitų nuomonės ir nuolatos svarstome, kaip mūsų poelgius, žodžius bei pasirinkimus vertins kiti. Galbūt tai susiję su ypatingu žmogaus poreikiu – noru patikti?

Patikti kitiems – išskirtinis poreikis, kurį jaučiame bene kiekvienas. Mes išsirenkame sau autoritetus, kurių nuomonė mums itin svarbi, o jų pritarimas – tartum dangiškoji mana, būtina, kad išgyventume. Dabar, kaip ir anksčiau, tėvams nepaprastai svarbu, kad jų vaikai kuo gražiau padeklamuotų eilėraštį, kuo geriau pasirodytų mokyklos vaidinime ar sporto varžybose, kad gautų kuo daugiau dešimtukų. Tai skatina didžiuotis savo vaikais. Na, o jei vaikas daugiau susirūpinęs pašaliniais dalykais ar nenori daryti „kaip visi“, – jis liūdina savo tėvus ir verčia juos greičiau pražilti.

Norintis kitiems patikti asmuo bando atspėti ar sužinoti, kas būtent patinka aplinkiniams, ir stengiasi taip elgtis. Kuo žemesnė tokio žmogaus savivertė, tuo labiau jis stengiasi. O jeigu visos jo pastangos patikti pasirodo bevertės, tuomet sprogstama pykčiu: „Aš juk taip stengiausi, o tau vis tiek neįtinku…“ Taip pamažu gali apimti jausmas, kad žmogus niekam nepatinka ir nerūpi. Kitaip tariant, poreikis patikti visiems sukelia nepaprastai didelį stresą ir taip žudo asmenybę. Labai liūdna, kai vien dėl noro patikti du žmonės ima gyventi kartu: greit atsiras nusivylimų, nes neįmanoma nugyventi gyvenimo, vien stengiantis įtikti kitam…

Mokslininkai teigia, kad kiekvienas žmogus turi tris svarbiausius psichofiziologinius poreikius, kurie yra būtini, kad galėtume pilnavertiškai gyventi, tai: saugumas, valia (ir galia) bei patrauklumas. Visi kartu jie padeda išgyventi, dominuoti ir pratęsti giminę. Tačiau kartais susiklosto tokios situacijos, kai esame priversti savo pasąmoninio dėmesio fokusą nukreipti nuo šių elementų (pavyzdžiui, kai gyvename nesaugioje zonoje, arba aplink mus per daug žmonių, kurie linkę demonstruoti savo dominavimą). Tuomet atsisakome vieno iš gyvybiškai svarbių poreikių ir jį pakeičiame kitu. Vienas iš tokių pakaitalų yra noras patikti ir lyginimasis su kitais.

Pernelyg stengiamės visiems patikti ir tuomet, kai nerealizuoti mūsų poreikiai sutampa su pernelyg dideliais reikalavimais sau. Čia įsijungia žodis „privalau“, paremtas tam tikrais ribotais įsitikinimais, kurie dažniausiai gaunami šeimoje ar susiformavę kaip ne pačių maloniausių gyvenimo įvykių pasekmė. „Privalau“ tampa savęs vertinimu, siekiant įtikti visuomenei ir žvelgiant į save kitų akimis. Tokiu atveju, savo paties nuomonė yra nuvertinama, o kitų – iškeliama.

Būna, kad keliame pernelyg didelius reikalavimus ne tik sau, bet ir kitiems. Tokie žmonės mano, kad VISI turi juos mylėti ar bent jau priimti pozityviai…

Taigi, štai jums klausimas, vertas milijono, – ką daryti, kad patiktume visiems?

Atsakymas paprastas – nieko. Nes tai tiesiog neįmanoma. Netgi dviejų žmonių santykiuose (tėvas-vaikas, vyras-žmona) pasiekti absoliutų kito priėmimą nepaprastai sudėtinga. Ką jau kalbėti apie tam tikrą socialinę grupę ar visą žmoniją. Kodėl? Visų pirma, todėl, kad žmonėms labiau patinka jie patys nei aplinkiniai. Taip pat todėl, kad žmonės turi nerealizuotų poreikių ir dėl amžino laiko, pinigų, disciplinos ir t. t. stygiaus pirmiausia yra linkę rūpintis savimi, o tik paskui – kitu. Be to, su dauguma žmonių, kuriems trokštate patikti, įtikti ar tiesiog bendrauti, jūs paprasčiausiai neturite gerų santykių.

Šiais laikais norą patikti labai stipriai skatina socialiniai tinklai, televizija, vulgarioji spauda (o kaip kitaip pavadinti žurnalistiką, kurioje dominuoja tekstai apie išvaizdą, grožį, seksualumą ir pan.), jaunus žmones stipriai veikia Holivudo „žvaigždžių“ demonstruojamas vartotojiškumas ir išvaizdos kultas… Populiariuosiuose „gyvenimo būdo“ žurnaluose pilna straipsnių ir pokalbių apie „žymius“ veikėjus, apie jų beprotišką talentą, beprotišką darboholizmą, beprotišką aistrą mylėti, beprotišką fantaziją, pasiryžimą paaukoti savo gyvenimą dėl to, ko niekas dar nesukūrė – tokios yra didingos ir galingos jų veiklos!.. Tačiau turime išmokti atsiriboti ir santūriai reaguoti į beprotybės idealizavimą.

Didžioji tragedija yra tai, kad kuo labiau stengiamės patikti kitiems, tuo labiau žalojame save. Jei tik išsilaisvintume nuo noro patikti, savo „dovanas“ galėtume perduoti kitiems tokiu būdu, kad jie gebėtų jas priimti. O jei ir nepriimtų, mūsų tai nežlugdytų. Noro patikti kitiems turime visi, svarbu išlaikyti tam tikras ribas, kurių peržengimas žaloja mūsų asmenybę, savivertę ir santykį su kitais.

Svarbu išmokti atsikratyti idėjos patikti visiems, nes tai veda tik į nusivylimą. Taip pat reikėtų išmokti bendrauti ir su tais žmonėmis, kurie mūsų nemėgsta. Išmokti gerbti jų pasirinkimą bei nuoširdumą mūsų santykiuose. Siekime kitu kampu pažvelgti į savo poreikius: prisiminkime, kad su kitais turime elgtis taip, kaip norime, kad su mumis elgtųsi. Būtų žymiai paprasčiau, jei troškimą būti vertinamiems išimtinai teigiamai bei liaupsių ir pagyrų poreikį pakeistume noru, kad kiti mums tiesiog nebūtų abejingi. Žinoma, tam, kad būtų galima įgyvendinti visus šiuos žingsnius, labai svarbu suprasti savo bei kitų emocijas, jas atskirti ir įvardyti.

Turime nebijoti sau užduoti trijų svarbių klausimų: „Kuo aš tikiu?“, „Kokios mano vertybės?“ ir „Kaip man reikėtų gyventi?“ Šių klausimų „garsūs“ žmonės vengia, nes atsakymai į juos gali neatitikti jų poreikio patikti visiems.

Mūsų gyvenimas – nuolatinis darbas, skirtas asmeninės etikos formavimui. Bet kuri situacija, reikalaujanti iš žmogaus priimti sprendimą, tam tinka. Turime nebijoti sudėtingose situacijose savęs paklausti: „O ką aš laikau teisinga?“ Ir nepamiršti – kuo žmogaus domėjimosi ratas siauresnis, tuo labiau jis veikiamas susikurtų stereotipų. Ir atvirkščiai: kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo mažiau jį veiks aplinkinių primetama nuomonė ir poreikis įtikti kitiems. Juk kaip gera gyventi dėl savęs ir tų, kurie mums išties brangūs ir artimi. Dirbti tai, ką gebame, ir valgyti tai, kas mums patinka. Elgtis pagal moralės normas ir dažniau duoti, o ne tik reikalauti sau – dėmesio, meilės, rūpesčio…

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *