Mes neretai bijome garsiai pykti iš išreikšti susikaupusias emocijas ant savo artimųjų – rodosi, taip galime sugriauti mums brangius santykius. Tačiau psichologai turi kitą nuomonę…

Niekam, turbūt, nepatinka pykti. O išreikšdami pyktį daugelis jaučiamės kalti. Tačiau galime atrasti ne vieną patarimą, kad kaupti pykčio nereikia, dar daugiau – užgniauždami pyktį rizikuojame savo sveikata. Ar tikrai taip?

Psichologai, remdamiesi ilgamete patirtimi, vienbalsiai sako: tikrai taip.

Jau nuo seniausių laikų manyta, kad jei emocijos neiškeliauja iš kūno, lieka jame ir užstringa skirtinguose žmogaus organuose. Pyktis, įniršis „įstringa“ kepenyse ir tulžies pūslėje – taip manyta jau senovės Kinijoje, o šiandien mes sakome – „tulžingas“, omenyje turėdami piktą žmogų.

Šiandien esama iš žymiai šiuolaikiškesnių būdų aprašyti, kaip emocijos veikia kūną: kalbame apie hormoninės sistemos veiklą, sukeliančią skirtingas organizmo reakcijas. Tačiau esmė ta pati – neišreikšdami pykčio, nukreipiame jį į vidų ir tai neigiamai veikia mūsų organizmą.

(Ne)susivaldymas

Iki somatinių sutrikimų galima ir neprieiti, tačiau bet kuriuo atveju eikvojame savo jėgas tam, kad suvaldytume agresyvius impulsus, – teigia psichologai. Psichologė T. Lachin rašo: „Klientai dažnai kreipiasi skųsdamiesi melancholija, liūdesiu, psichologiniu išsekimu, jie neturi jėgų svarbiems darbams atlikti, nepadeda net įkvepiantys video patarimai – toks stiprus būna išsekimas, kai visas jėgas skiriame vien tam, kad kitiems atrodytume „tyri ir geri“. Viena iš tokios būsenos priežasčių – užslopintas pyktis.“

O slopinti ir sulaikyti pyktį stengiamės, neva, todėl, kad išsaugotume gerus santykius. Tačiau galimybė rodyti savo nepasitenkinimą – pasitikėjimo ir atvirumo santykiuose rodiklis. Mes nepykstame, jei kitas mums nesvarbus. Susikaupęs pyktis – tikrai ne menkesnis išbandymas santykiams nei pykčio išreiškimas ir ginčai.

Peršasi išvada – pyktį naudinga išreikšti. Tačiau šioje vietoje kyla kitų klausimų: o jei kiti nepriims šių mano jausmų, užpyks ar įsižeis? Juk ir patys sau nelabai patinkame, kai pykstame… Beje, pykčio klausimu daugiau strėlių tenka moterims – juk jos nuo mažumos mokomos būti švelnios. Esama netgi posakio, kad jei tu pyksti – vadinasi, jautiesi neteisus.

Gyvename kraštutinumų pasaulyje ir stengiamės vieną kraštutinumą keisti kitu – norime būtų kantrūs ir jokiomis aplinkybėmis nepatirti pykčio. Tačiau jei slopiname kažkurį savo jausmą, kenčia ir kiti – mūsų šypsenos tampa dirbtinės, rūpestis – apsimestiniu, ir, deja, aplinkiniai tai jaučia. Uždaras ratas: reikšti pyktį blogai, slopinti – dar blogiau, bet nejausti – neįmanoma.

Kur išeitis?

Amplitudės klausimas

Esame linkę įsivaizduoti, kad rodyti pyktį – tai rėkti, trankytis ir daužyti lėkštes. Taip nutinka dviem atvejais: jei pyktį sukėlęs įvykis pernelyg stiprus ir netikėtas, ir jei prieš jį būta ilgo nesikalbėjimo periodo.

Štai situacija iš šeimyninio gyvenimo.

„Kai susituokėme, dėl taikos ir ramybės šeimoje nusprendžiau nekritikuoti žmonos, – prisimena 34 metų Valerijus. – Kotletai prideginti – pavalgysiu dešros. Atvyko uošvienė – ilgiau negrįšiu namo. Tačiau pamažu mane pradėjo erzinti kiekviena smulkmena. Ir pratrūkdavau dėl menkniekių. Mes vos neišsiskyrėme. Pagrindinis žmonos priekaištas buvo toks: tu taip giliai tyli, kad aš net nesuprantu, kas tau negerai“. Valerijus su žmona sugalvojo išeitį: tas, kuris nepatenkintas, rašo kitam „nusiskundimą“ ir pasiūlo idėją, kaip tai ištaisyti. Jie vis dar susituokę.

„Neįmanoma visą gyvenimą vaikščioti ant blakstienų, – teigia psichologė T. Lachin. – Lengvas susierzinimas gali ir praeiti, tačiau jei diskomfortą sukelianti situacija kartojasi, o mes nieko nesugalvojame, jausmai gali peraugti į įniršį, pyktį, pasyvią agresiją“.

Todėl geriau mokytis nepraleisti momento, kai pirmą kartą supykstate, kad suprastumėte ir, jei reikia, išreikštumėte savo jausmus toje stadijoje, kai juos reiškiant galima save kontroliuoti ir dozuoti išraiškos stiprumą.

Vadinti dalykus savo vardais

Tam reikia išmokti dviejų dalykų.

Visų pirma, leisti sau jausti visus jausmus, net ir skirtingo stiprumo pyktį. Pyktį ir įniršį jaučiame ir laikome viduje, tačiau agresijai jau būdinga kryptis, „paskirties vieta“.

Turime mokytis reikšti agresiją, o pyktį ir susierzinimą – išgyventi. Leiskite jausmui „įvykti“, tapti atpažintam ir pavadintam. Ir tada jis gali atslūgti. Jam neatslūgus – tiesiog pažinsite savo jausmą ir patys spręsite, ką su juo daryti.

Visų antra, turite išmokti papasakoti artimajam, kas konkrečiai su jumis vyksta. Venkite abstraktybių – „tu blogai padarei“, „tu sugadinai man gyvenimą“. Neklijuokite etikečių. Tai sukelia nuoskaudą, poreikį gintis, bėgti ar atsitolinti. Tai tikrai nestiprina santykių.

„Jei patiriame neigiamas emocijas, esame nepatenkinti, kaip kitas su mumis pasielgė, apie tai būtina pasakyti garsiai, tačiau ne ką mažiau svarbu atminti, jog tai – mano emocijos, jos priklauso man ir aš turiu suvokti, kas ką tik nutiko.“ Iš pradžių galite pabandyti apibūdinti atskirus jausmus ir situacijas, kuriose jie kyla. Pavyzdžiui: „Man nepatinka, kai imi mano daiktus manęs neatsiklausęs. Aš pradedu pykti, kai tai kartojasi.“

Ne ką mažiau svarbu ir suvokti savo poreikius. Privalote užduoti sau klausimą: „Dėl kokio poreikio nepatenkinimo aš pykstu?“ Tarkime, visiškai buitiška situacija: kažkas suvalgė jūsų sriubą, jūs pykstate. Tačiau ne tik dėl to, kad likote alkanas, greičiausiai, rasite ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, nepatenkintas kitas poreikis: negerbimas, jūsų ribų, teisių, atskirumo nepripažinimas? Tai suvokę, jūs geriau suprasite save, o taip pat – ir kitą.

Nuleisti garą

Šeimos nariams sunkiau mūsų klausyti, jei kalbame pakėlę balsą ar įsitempę. „Pyktis ir įniršis – tai energija, – pabrėžia T. Lachin. – Išreikšti pyktį visa jėga kenksminga, o kaupti taip pat nedera“.

Emocinį jautrumą galima ištreniruoti. Tikėtina, kad iš pradžių sunkiai pajusime momentą, kada konkrečiai jausmas kyla, ir aptiksime jį jau pike. Jei taip nutiko, galite parėkti, pakumščiuoti pagalvę, sudaužyti lėkštę, tačiau darykite tai ne prie kito asmens, o vieni. Taip pat nepamirškite, kad kiekvienas esame skirtingi. Tai, kaip reiškiame ir jaučiame pyktį priklauso net nuo tokios „smulkmenos“, kaip skirtingas hormono testosterono lygis organizme. Aukštesnį šio hormono lygį organizme turintieji pyktį jaučia dažniau, ir jų jausmai stipresni. Tačiau bet kuri agresija gali būti paversta į socialiai tinkamas formas. Sportas, jėgos pratimai – efektyvus būdas įveikti agresiją fiziniu lygmeniu, dar jai neperėjus į psichologinį ir komunikacinį.

Pagal psychologies.ru medžiagą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

One Comment

  1. Sveiki.Aciu uz labai naudinga informacija.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *