Jei manęs paklaustų, kaip XXI a. žmogui ruoštis šlovingam Kristaus sugrįžimui, atsakyčiau: tegul pradeda nuo susėdimo su šeima prie bendro stalo. Ne vieną, ne du kartus, bet reguliariai, kad toks susėdimas taptų neatskiriama bendro gyvenimo dalimi, pavyzdžiui, švenčiant sekmadienį. Koks ryšys tarp bendro valgymo ir Kristaus sugrįžimo pasaulio pabaigoje? Ar ne geriau kalbėti apie atsivertimą, puolant su ašutine į pelenus ir atgailojant? Gal, atvirkščiai, geriau, pasiėmus lazdą į rankas, apibėgti visą pasaulį, skelbiant Gerąją Naujieną visai kūrinijai? Galbūt! Visgi norisi šiuolaikiniam žmogui pasiūlyti tokį būdą, kuris būtų praktiškas, nesudėtingas ir susijęs su kasdieniu gyvenimu. Pažvelkime, ką šiuo klausimu sako Šventasis Raštas.

Kristaus žengimo į dangų iškilmių (Šeštinių) pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų kaip tik kalbama: „Kartą, bevalgant prie bendro stalo (…). Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn“ (Apd 1, 4. 9). „Bevalgant prie bendro stalo“ – įdomi aplinkybė, kuri leidžia prisiliesti prie pirmųjų Šeštinių nuotaikos! Nebūtinai Jėzus pakilo į dangų dar tebesėdėdamas prie stalo, tačiau stalas galėjo būti visai šalia, kur nors Alyvų sode prie Jeruzalės: „Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, buvusio netoliese (…)“ (Apd 1, 12). Rytiniame Alyvų kalno šlaite, vos už kokių 3 km į rytus nuo Jeruzalės, yra Betanijos miestelis, kurį, tarp kitko, mini tas pats evangelistas Lukas kitoje savo knygoje, taip pat kalbėdamas apie Jėzaus žengimą į dangų: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“ (Lk 24, 50–51). Betanija – išvertus „vargšo namai“ – vieta, kurioje Jėzus dažnai lankydavosi, ypač paskutinėmis savo gyvenimo dienomis: ten gyvena ypatingas vaišes iškėlęs prikeltasis Lozorius ir jo seserys Morta ir Marija, kuri patepė Jėzaus kojas gryno nardo tepalais. Taip pat „Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo“ (Mk 14, 3), moteriai užpylus tepalo ant Jėzaus galvos, įvyksta garsusis „Betanijos patepimas“.

Betanija, Alyvų kalnas, valgymas prie bendro stalo – visa tai mums kalba apie bendrystę, intymumą, dalinimąsi tuo, kas brangiausia. Žydai nevalgydavo su nusidėjėliais, nes valgyti – tai dalintis gyvenimu.

Jėzus svarbiausius slėpinius apie Dangaus Karalystę, apie dangaus Tėvą dažnai atskleisdavo mokiniams prie bendro stalo, dalijantis valgiu:

Pirmąjį savo stebuklą Jėzus padaro Kanos vestuvėse per vaišes (Jn 2).

Samarietei apreiškia Gyvojo vandens slėpinį, prašydamas atsigerti (kai mokiniai buvo nuvykę į miestą parnešti ko užkąsti – Jn 4).

Per duonos padauginimą apreiškia Tėvą, duodantį gyvosios duonos iš dangaus. (Jn 6; plg. Lk 9, 13).

Valgydamas, muitininkams ir įvairiems ligoniams atskleidžia gydantį Dievo gailestingumą, fariziejams – jų širdies kietumą (plg. Lk 5, 30; 15, 2; Lk 14, 1–24; Lk 11, 37 ir t.).

Valgydamas su mokiniais prakalba apie savo išdavėją (Mt 26, 21).

Daugelis Jėzaus palyginimų susiję su valgymu (plg. Lk 15; 17, 8. 27; Mt 24, 49; 6, 25).

Galiausiai per Velykų vakarienę Jėzus nuplauna mokiniams kojas (Jn 13, 2 ir t.); kalba apie Šventąją Dvasią kaip apie kitą Globėją ir parodo kelią pas Tėvą (Jn 14), taip pat palieka mums didžiausią meilės sakramentą (plg. Lk 22, 11 ir t.; Mt 26, 26).

Kalbėdamas apie bendrystę su Dievu Dangaus Karalystėje, Jėzus pasitelkia valgymo sceną: „Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Lk 22, 30).

Po Prisikėlimo, valgydamas Jėzus galutinai įtikina mokinius, jog yra ne vaiduoklis (plg. Lk 24, 41).

Fariziejai, puldami Jėzų, taip pat paliudija valgymo svarbą Jėzaus ir mokinių gyvenime: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria“ (Lk 5, 33; plg. Lk 7, 34).

Bendravimo intymumą ir svarbą, valgant prie bendro stalo, gali paliudyti ir ne viena šeima. „Mūsų šeimai bendri sekmadienio pietūs – labai svarbūs: tai laikas, kada visi susirenkame, kai nėra jokių kitų pašalinių veiklų; laikas, kai susėdę aplink stalą dalijamės skaniu ir sočiu maistu – tikrai vyksta šeimos šventė, ir tai mums šventa“, – neseniai girdėjau dalijantis vieną šeimos tėvą. Daug tikinčių šeimų, Dievo tautos pavyzdžiu ir Jėzaus padrąsintos, yra atradusios sekmadieninio šventimo (ne tik bažnyčioje, bet ir šeimoje, susėdus drauge prie pietų stalo) prasmę.

Kas nors galėtų pasišaipyti, jog Jėzus prieš žengdamas į dangų tiesiog norėjo atsisveikinti intymesniame mokinių rate, todėl sukvietė visus prie bendro stalo, bet kaip tai siejasi su Kristaus sugrįžimu laikų pabaigoje?! Atsakymo toli ieškoti nereikia: jau cituotame pirmajame Šeštinių skaitinyje į dangų žiopsantiems mokiniams angelai štai ką pasako: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11). Taigi, Jėzaus žengimas į dangų yra neatsiejamas nuo Jo sugrįžimo. Žinoma, ne tam, kad vėl pagyventų su mokiniais, bet tam, kad juos pasiimtų su savimi: „Kai nuėjęs [į Tėvo namus] paruošiu [vietos], vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 3).

Kita svarbi detalė, kurią galima pastebėti cituotuose Apaštalų darbuose, yra žodžiai „taip pat“: „sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ Jei Jėzus, prieš pakildamas į dangų, panoro su artimais bičiuliais pasidalinti savo paskutiniais žodžiais prie bendro pietų stalo, kodėl Jo sugrįžimas taip pat negalėtų būti susijęs su šia intymia šeimynine aplinka? Čia mums svarbus ne pats faktas, ne materialus stalas su peiliais ir šakutėmis, bet toji gili bendrystė, kuri vyksta artimiesiems dalinantis gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Meilė gali naudotis begale priemonių save išreikšti, visgi bendras valgymas turi kažką apjungiančio ir suvienijančio, ko kitos priemonės neturi.

Jei bendras valgymas toks svarbus, laukiant Kristaus sugrįžimo, verta užduoti sau klausimą: kaip galime praturtinti bei pagilinti bendrystę šeimoje prie valgio stalo ir kaip tam skatina pats Dievo žodis? Pažvelkime į keletą bendro valgymo ypatumų, aptinkamų Evangelijose.

Kasdienio valgymo „žingsneliai“

„Tėve mūsų“ maldoje dangiškojo Tėvo prašome duonos kaip kasdienio mūsų maisto, kaip to, kas būtiniausia mūsų gyvybei palaikyti. Pamatęs, kokia daugybė išalkusių žmonių pas Jį atėjusi ir norėdamas visus pamaitinti, Jėzus iškart pagalvoja apie duoną: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ (Jn 6, 5) Visi gerai žinome duonos padauginimo pasakojimą. Šiame pasakojime įspūdinga tai, kad masė žmonių yra susėdę su Jėzumi ir mokiniais aplink kalno viršūnę, tarytum apie didžiulį bendrą stalą (plg. Jn 6, 3. 10). Mokinių pastebėjimas labai aiškiai pabrėžia turimų išteklių ir valgančiųjų skaičiaus neatitikimą: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“ (Jn 6, 7). Tačiau Jėzus neleidžia mūsų protui „užkaisti“ ties šia kliūtimi: Jis paima iš ten buvusio berniuko penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, padėkoja Dievui bei duoda išdalyti visiems ten sėdintiems. Visi sočiai pavalgo. Po to surenka dvylika pintinių likusių duonos gabalėlių. Čia atsiskleidžia trys pirmi esminiai bendro valgymo šeimoje elementai: priimti, dėkoti, surinkti.

Priimti

Priimti – tai pastebėti ir įvardyti jau turimas gėrybes, išteklius, gautus iš Dievo dosnumo per šeimos narių darbą. Net pačioje vargingiausioje šeimoje, atidarę virtuvės spintelę šį bei tą rasime: pusę pakelio makaronų, keletą daigus išleidusių pernykščių bulvių ir t. t. Turėdami akis, rankas, sveikatą ir šį bei tą pavalgyti, neskubėkime dejuoti, kad nieko neturime, kad viskas blogai. Jėzui patinka mūsų, nors ir mažytis, geros valios ir kūrybiškumo indėlis! Taigi, svarbu pamatyti ir priimti tai, ką turime.

Dėkoti

Jėzus, paėmęs duoną, prieš ją išdalindamas susėdusiems, pirmiausia padėkoja Dievui, mums parodydamas pavyzdį, kad ir mes dėkotume dangaus Tėvui už jau turimas gėrybes. Kaip svarbu, kad šeimos tėvas ar motina prieš valgant palaimintų stalą ir padėkotų už kasdienę duoną! Valgio palaiminimas suteikia tinkamą bendrystės toną visam likusiam bendram valgymui. Tik dėkoti mokančios širdys suteikia Jėzui galimybę padauginti duonos – meilės duonos – ir šių dienų šeimose! Jei nedėkosime – išvysime Jėzų iš savo širdžių ir tapsime panašūs į žmones, kurie, pamatę Jėzaus padarytą duonos padauginimo ženklą, sugalvojo „pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi“, viešpataujančiu jų pilvams (plg. Jn 6, 14–15. 26–27.) Tas, kuris moka dėkoti, moka leisti Jėzui laisvai veikti.

Surinkti

Surinkti atlikusius gabalėlius – tai dėkojimo dalis. Tarytum sakome: „Dieve, iš Tavo malonės šiandien esu sotus ir sveikas, visa, ką priėmiau gyvybei palaikyti, man yra Tavo laiminimo ženklas. Nors šios gėrybės ir įsigytos mano prakaito kaina, nenoriu su atlikusiu maistu elgtis neatsakingai: ką galiu suvalgyti vėliau, pasistengsiu kruopščiai išsaugoti, o ko nepajėgsiu suvartoti, pasidalinsiu su stokojančiu.“ Tai išsakome dėkojimo malda po valgio.

Kad meilės bendrystė prie stalo greitai neišsibarstytų, būtina kaskart baigiant valgymą „surinkti nukritusius gabalėlius“, t. y. pastebėti, kur ne iki galo įsiklausėme į kitą, kur iki galo nepriėmėme kito atvertos širdies. Tai puikiai išreiškiame žodžiais: ačiū, atsiprašau.

Kai sunku save dalinti

Jėzaus motina Marija Evangelijoje pagal Joną ypatingai atsiskleidžia kaip moteris, dėmesinga bet kokiam nepritekliui ar stygiui ten, kur jo visai neturėtų būti. Pasakojime apie Kanos vestuves Jėzaus motina pirmoji pastebi, kad per vestuvių vaišes ima stigti vyno, kuris „linksmina žmogaus širdį“ (Ps 104, 15). Ji rūpinasi ne šiaip pasigėrimo linksmybėmis, bet tuo, ką vynas bibline kalba giliai išreiškia – iki galo už draugus išlieta meile (plg. Jn 15, 13). Tik meilė, gebanti už mylimą žmogų atiduoti savo gyvybę, gali patirti džiaugsmo, kuriam jau nieko netrūksta (plg. Jn 15, 11; 16, 22. 24). Štai kodėl Jėzus į motinos prašymą atsako: „Dar neatėjo mano valanda!“ (Jn 2, 4) Valanda, kada ant kryžiaus Jėzus už draugus apsčiai išlies Naujosios Sandoros kraujo – išganymo džiaugsmą teikiančio dvasinio vyno.

Ką praktiškai būtų galima pritaikyti savo šeimoje? Bendras gyvenimas, bendras valgymas kartais susiduria su nenoru dalintis – atrodo, trūksta noro, trūksta vidinių jėgų žengti žingsnį kito link, save pranokti, save dovanoti. Kitaip tariant, patiriame norą verčiau slėptis, izoliuotis; patiriame meilės stygių. Jėzus nepadaugina vyno be žmogaus pastangų. Jis ten buvusių tarnų prašo šiek tiek paplušėti ir pripilti į nemažus indus kelis šimtus litrų vandens, o po to, visiškai Juo pasitikint, semti to vandens ir nešti ant svečių stalų, pradedant nuo virtuvės šefo! Ir ką gi? Pavyksta! Jėzus dažnai iš mūsų prašo bent parodyti gerą valią (prisiminkime berniuko Jėzui duotus 5 miežinės duonos kepalėlius ir dvi žuvis), pasitikėti Juo, o visu kitu pasirūpina Jis pats. Štai kodėl prieš sėdant prie bendro stalo labai pravartu širdimi kviestis Švč. Mergelę Mariją, pavesti jai visus mūsų trūkumus ir prašyti jos, kad padėtų būti paklusniems vidiniams Šventosios Dvasios paskatinimams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

Jei nėra nuotaikos ir visiškai nejaučiate noro dalintis su artimaisiais apie dienos įspūdžius, Šventoji Dvasia valgant gali paskatinti pasakyti ką nors gražaus, kas visus pradžiugintų – nors ir nenumanote, kaip tai galėtų kažką pakeisti, pasakykite tai! Ir, jei įmanoma, pasakykite švelniai, lyg piltumėte skanaus gėrimo į garbingo svečio taurę. Kas iš jūsų širdies ąsočio išsilies ir kaip tai bus priimta – paveskite Jėzui ir per daug nesirūpinkite. Jei kildami nuo bendro stalo jaučiate bendrą džiaugsmą ir atgaivą, padėkokite Jėzui už tai – už vandens perkeitimą į vyną. Jei visi keliasi kiek nepatenkinti, širdyje melskitės, kad jūsų atneštas vanduo netruktų būti perkeistas į meilę ir džiaugsmą (širdyje jausite ramybę, nes būsite padaręs visa, kas nuo jūsų priklausė).

Kristaus Kūnas: priimti, kad save atiduotum

Bendras valgymas nėra Jėzaus sugrįžimo priežastis, tarytum nuo bendrų pietų skaičiaus priklausytų Jėzaus sugrįžimo diena, bet vienas tinkamiausių būdų tam ruoštis, ypač jei bendrą valgymą sugretinsime su krikščionišku duonos laužymu – Eucharistijos šventimu – viso krikščioniškojo gyvenimo šaltiniu ir viršūne (plg. Sacrosanctum Concilium, sk. 10). Įsteigdamas šį švenčiausiąjį iš sakramentų, Jėzus „paėmęs taurę, (…) sukalbėjo padėkos maldą ir tarė: „Imkite ir dalykitės’“ (Lk 22, 17), šitaip nurodydamas esmingiausią bet kokio bendro valgymo judesį: priimti iš išorės (tikintysis sakytų – „iš viršaus“) tai, kas mums būtina gyvybei palaikyti ir tuo pačiu dalintis gauta duona su artimu, kuris stokoja. Išties, priimu ne tam, kad pasilaikyčiau sau ir net ne tam, kad dalyčiausi su broliu, bet galiausiai tam, kad, Jėzaus pavyzdžiu, save kitam atiduočiau: „Paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19).

Atiduoti – tai save dovanoti, nesitikint kažką gauti atgal. Vatikano II Susirinkimas labai pabrėžia gebėjimo save dovanoti svarbą: „(…) žmogus, vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai save atiduodamas“ (Gaudium et Spes, sk. 24, 3). Nuostabu, kad bendras valgymas, šitas kasdieniškiausias ir labai paprastas, visiems prieinamas užsiėmimas, gali tapti nuostabia priemone savęs, kaip asmens, atradimui, priemone gyventi savo giliausiu pašaukimu dovanoti, t. y. mylėti – taigi, priemone siekti šventumo. Būtent tokia savęs dovanojimo kitam nuotaika ir buvo geriausias būdas Jėzui paruošti mokinius išsiskyrimui su Juo, prieš žengiant į dangų. Be to, galime sakyti, kad be save dovanojančios meilės, be realiai laužomos ir dalinamos meilės (kaip kasdienė duona prie bendro stalo), mūsų širdys tinkamai nepasiruoš ir Jo sugrįžimui. Ne kitoks yra ir paties Jėzaus troškimas: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 45), ir kitoje vietoje: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas [meilėje] ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 24, 12; plg. Lk 18, 8). Vis didėjančio ritmo, veiksmingumo, skubėjimo akivaizdoje bendras susėdimas prie stalo ir dalinimasis, nuolat nedėbčiojant į laikrodį, šių dienų šeimoms ir bendruomenėms tampa tikru iššūkiu!

Bendravimo, su visomis jo formomis ir būdais, esmė yra meilė, tad šiuos pamąstymus pabaikime prašydami Jėzaus: „Tu nužengei pas mus meilės keliu, leisk mums tuo pačiu keliu pas tave pakilti“ (Valandų liturgija II, LVK, Vilnius, 2013, p. 816.)

Pagrindinė nuotrauka – Sieger Koder tapyba

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *