Tęsiame tekstų ciklą „Išdrįsk mąstyti pats“. Šio ciklo siekis – tirpdyti propagandinius mitus ir taip pat kiekvienam skaitytojui padėti geriau pažinti tiek save patį, tiek šių laikų pasaulį.

Policijos pareigūnai dėvi dujų kaukes, išvesdami 32-jų metų J. E. Olssoną iš banko.

Aukos susitapatinimas su agresoriumi

Šiuolaikinei psichologijai gerai žinomas paradoksalus reiškinys, kai auka pradeda jausti agresoriui pozityvias emocijas. Psichologai tvirtina, kad tai nesąmoninga gynybinė reakcija į traumą, kuri perkeičia aukos požiūrį ir ji pradeda save net tapatinti su agresoriumi, teisina jo veiksmus, tvirtina, kad tai, kas vyksta, yra būtina, vertinant iš bendrojo gėrio pozicijų. Yra net atlikta tyrimų, kurie rodo, jog tokia reakcija būdinga net kas 20-am agresijos ar pagrobimo aktui. Visa tai vadinama Stokholmo sindromu.

Kodėl? Apie tai kiek vėliau.

Prieš tai verta pabrėžti, jog galima kalbėti ir apie tai, kad įvairios šio sindromo variacijos dažnai pasitaiko šeimose, kuriose smurtaujama. Psichologai, policininkai, socialiniai darbuotojai gali papasakoti daugybę liūdnų istorijų, kai žiauriai sumušta moteris kaip tigrė puola ginti prieš ją smurtavusį vyrą nuo policininkų, tvirtina, kad jis yra jos didžiausia gyvenimo meilė, be kurio negali gyventi. Na, o dėl to, kad smurtauja, veikiausiai ji pati kalta, nes vis kaip nors išprovokuoja.

„Stokholmo sindromo“ sąvoką yra įvesta kriminalisto Nilso Bejeroto, kuris daug laiko skyrė keistai įkaitų dramai, vykusiai 1973 m. Švedijos sostinėje. Tiesa, dera pripažinti, kad dar 1936 metais Ana Freid aprašė aukos susitapatinimo su agresoriumi fenomeną, kuris po beveik keturiasdešimt metų ir buvo pavadintas Stokholmo sindromu. Nors oficialiai šis sindromas nėra įtrauktas į psichinių sutrikimų sąrašą, tačiau jo realumas specialistams nekelia abejonių.

Nusikaltėlis ir aukos

1973 metų rugpjūčio 23 dienos rytą į Stokholmo centre įsikūrusį „Kredito banką“ įžengė žmogus su automatu. Jis buvo užsimaukšlinęs peruką ir turėjo didelius akinius nuo saulės. Tuo metu banke klientų nebuvo, tik keturios darbuotojos ir apsauginis. Kažkuri mergina spėjo paspausti aliarmo signalą ir iškvietė policiją. Užpuolikas šovė į apsauginį, jį sužeidė ir užsidarė su visomis keturiomis darbuotojomis pinigų saugykloje.

Prasidėjus deryboms, vyriškis pareikalavo trijų milijonų kronų, dvejų pistoletų ir apsauginių liemenių bei šalmų, taip pat automobilio su pilnu baku degalų ir, svarbiausia, išlaisvinti iš kalėjimo patyrusį bankų plėšiką Klarką Olofssoną.

Policijai nereikėjo daug laiko, idant išsiaiškintų, kad derasi su lygtinio paleidimo tvarką pažeidusiu ir į kalėjimą turėjusių grįžti Janu Eriku Olssonu. Pastarasis tikrai nebuvo patyręs nusikaltėlis, tačiau nusiteikęs labai ryžtingai, net pareikalavo (ir šis reikalavimas buvo patenkintas) pokalbio su premjeru Olafu Palme.

Olofssonas buvo atvežtas ir įleistas vidun. Beje, vėliau jam pavyko teisme įrodyti, kad negali būti traktuojamas kaip bendrininkas ir nedalyvavo apiplėšime, priešingai, bandė padėti įkaitėms. Buvo pristatytas ir automobilis, atvežti pinigai, tačiau Janas Erikas Olssonas delsė, nes suprato, kad, palikęs patalpą, taps puikiu taikiniu policininkų kulkoms.

Policija ir nusikaltėlis, regis, bandė rungtyniauti, kieno nervai tvirtesni. O gal paprasčiausiai abi pusės nežinojo, kaip elgtis. Tai buvo pirmoji įkaitų drama Švedijos istorijoje, ir dar prieš pat rinkimus. Politikai spaudė policininkus elgtis kuo švelniau, nes, jei būtų buvęs pralietas kraujas, tai taptų valdančiųjų katastrofa per rinkimus.

Po kelių laukimo dienų policija ėmėsi veiksmų – išgręžė skyles pastato konstrukcijoje, nufotografavo patalpos, kur buvo pagrobėjas ir įkaitės, vidų. Tačiau Olssonas suprato, kad galimai rengiama dujų ataka ir paskelbė, kad, vos pajutęs jos pradžią, iš karto nušaus įkaites. Policija atidėjo ataką, bet dar po poros dienų, kai pagrobėjo budrumas kiek nusilpo, paleido dujas ir per pusę valandos išsprendė visas problemas.

3×14 metrų dydžio saugykloje keturios darbuotojos ir nusikaltėlis praleido penkias dienas. Beje, Švedijos žurnalistai tuo metu kreipėsi į gyventojus, prašydami pasiūlyti kokį nors veiksmingą būdą, kaip iškrapštyti nusikaltėlį ir nesukelti grėsmės įkaitėms. Buvo pasiūlyta įleisti į patalpą spiečių širšių.

Saugykloje tuo metu vyko keisti dalykai. Pagrobėjas ir darbuotojos greitai pajuto draugiškumą vieni kitiems. Jie pasakojo įvairias istorijas, žaidė loginius žaidimus. Kai vienai iš įkaičių, Kristinai Enmak, tapo šalta, pagrobėjas džentelmeniškai atidavė jai savo striukę. Beje, ji net paskambino Švedijos Ministrui Pirmininkui ir prašė leisti Olssonui ir Olofssonui išvykti, nenaudoti smurto, net siūlėsi vykti kartu su jais, kaip garantas, kad abi pusės laikysis susitarimo.

Pagrobėjas leido Bridžitai Landbelend paskambinti namiškiams ir net ramino ją, jog nesinervintų. Dar daugiau, kai Elizabet Lindgren pajuto klaustrofobijos priepuolį, pagrobėjas ją kuriam laikui buvo išleidęs iš patalpos, jog atsigautų ir pasivaikščiotų.

Išlaisvintos įkaitės apklausoje tvirtino, kad pagrobėjas buvo draugiškas ir dėmesingas, niekaip jų nenuskriaudė, teisino jo veiksmus ir tvirtino, kad labiausi dėl savo gyvybės pergyveno policijos šturmo metu.

Kai policija įsiveržė į saugyklą, atrado, kad vyrai ir merginos draugiškai apsikabinę linki vieni kitiems sėkmės.

Beje, vėliau būtent įkaitės pasamdė Olssonui advokatą, o Bridžita Lanbled dažnai lankė jį kalėjime. Olssonui laiškus į kalėjimą rašė tūkstančiai merginų. Su viena iš jų, po aštuonerių metų įkalinimo (jam buvo skirta dešimties metų bausmė, bet vėliau dvejais metais sutrumpinta už pavyzdingą elgesį kalėjime), Olssonas susituokė.

Sindromo priežastys

Būtent tai, jog nėra sutariama, kas sukelia paradoksalų Stokholmo sindromą, jis vis dar lieka nustumtas į psichologijos mokslo paribius. Tiesa, daugiau mažiau sutariama, kaip šis paradoksalus gynybinis mechanizmas įsitvirtina.

Pirmiausia, auka turi jausti realią grėsmę, kuri kyla iš agresoriaus. Kitas žingsnis – agresorius turi atlikti kokį nors geranorišką veiksmą, kuris neatitinka „blogio įsikūnijimo“ vaizdinio. Pavyzdžiui, duoti aukai maisto, antklodę, jei šalta, ir pan. Trečias svarbus dalykas – kurį laiką auka izoliuojama nuo bet kokių alternatyvių tikrovės interpretacijų, išskyrus tas, kurias teikia pagrobėjas. Pagaliau, ketvirta – auka suvokia, kad negali daryti įtakos situacijai, negali išsilaisvinti ir pasiduoda įvykių tėkmei.

Palanki dirva Stokholmo sindromui vystytis– kai agresorius pasirodo ne toks grėsmingas, kaip pradžioje atrodė. Taip pat daug priklauso ir nuo aukos turimų stereotipų bei mąstymo modelio – „auka pati visada kažkiek kalta“. Taip pat labai daug įtakos turi ir tai, kiek agresoriui pavyksta primesti savąjį situacijos apibūdinimą, kiek auka pratinama į viską žvelgti „agresoriaus akimis“.

Stokholmo sindromas ir propaganda

Stokholmo sindromo elementus aktyviai išnaudoja šiuolaikinė propaganda. Geriausias to pavyzdys – sovietmečio vertinimas. Yra pastebėta, kad net daug sunkumų ir kančių sovietmečiu patyrusius žmones veikia sentimentalūs pasakojimai apie kurį nors jautrų epizodą žmonių santykiuose anuomet. Taip pat nemažai daliai žmonių reikalingas pasiteisinimas patiems sau, kodėl jie nesipriešino, kodėl gyveno prisitaikėliškai.

Stokholmo sindromas iš dalies patvirtina ir Gebelso propagandos aksiomą: jei norime ką nors „įkalti“ žmonių sąmonėje, turime tai, kiek įmanoma, supaprastinti ir nuolat kartoti, tuo pat metu siekiant izoliuoti žmogų nuo bet kokių alternatyvių informacijos šaltinių.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *