Padaryta kilus staigiam impulsui ar įamžinant svarbų įvykį, tatuiruotė lieka su žmogumi visam gyvenimui. Kad ir ką reikštų tatuiruotė, ji visų pirma pabrėžia žmogaus individualumą. Kviečiame perskaityti kelias istorijas, kurių herojai pasakoja, kodėl išsitatuiravo. O psichologė Marija Krost komentuoja jų pasirinkimą.
„Iki šių dienų tatuiruotės visuomenėje priimamoms nevienareikšmiškai, – sako psichologė M. Krost. – Jos traukia dėmesį, kelia klausimų. Sprendimas pasidaryti tatuiruotę – labai rimtas, ir nesvarbu, kiek laiko reikėjo jam priimti – penkių minučių ar penkių metų. Piešinys lieka amžiams ir jus keičia“.
Polina, 32 m. „…Mane nustojo laikyti gera mergaite“
Savo pirmąją tatuiruotę pasidariau, kai man buvo šešiolika. Aš baiginėjau pagrindinę mokyklą, buvau dešimtukininkė. Išoriškai tarsi viskas gerai, tačiau man buvo nuobodu, tad stengiausi save prablaškyti piešdama. Per pamokas labai dažnai piešdavau drakonus. Tai tapo įkyria mano idėja. Kažkada po pamokų nei iš šio, nei iš to užėjau į pirmą pasitaikiusį saloną ir paklausiau meistro, ar gali ištatuiruoti drakoną pagal mano eskizus. Jis sutiko. Taip atsirado mano pirmoji tatuiruotė – ant dešinės juosmens pusės.
Suvokimas, ką padariau, atėjo neiškart. Po kelių dienų, besimaudydama duše, staiga supratau, kad tatuiruotė tapo manęs dalimi, kad ji niekada nedings. Kilo isterija, verkiau, norėjau grįžti atgal ir viską pakeisti. Vėliau nurimau ir paklausiau savęs: kodėl ją pasidariau? Norėjau pagražinti savo kūną? Žinoma!
Pamažu pradėjau didžiuotis savo sprendimu. Tatuiruotė tapo svarbiu mano gyvenimo būdo elementu. Tai buvo beprotiškas poelgis, tačiau daugiau dėl jo nesigailėjau. Šiandien šis drakonas man primena mano jaunystę.
Po kelių metų aš išsitatuiravau ir antrąjį drakoną, tačiau šis žingsnis buvo apgalvotas. Nupiešiau eskizą po kelionės po Kiniją, ilgai rinkausi meistrą.
Psichologės komentaras: Sunku komentuoti istoriją, kai nežinai visų detalių. Tačiau aprašyti momentai nurodo į tai, kad pirmoji Polinos tatuiruotė buvo tam tikras paaugliškas maištas, būdas save išreikšti, pranešti apie tai, kad ji sprendimus priima pati. Manau, kad pirmoji tatuiruotė jai tapo ženklu, įamžinusiu perėjimą į suaugusiųjų gyvenimą“.
Ina, 25 m. „…Kad dvasinį skausmą paversčiau fiziniu“
Pradėjau domėtis tatuiruotėmis, kai man suėjo 18. Tada ir pasidariau pirmąją. Dabar turiu keturias, tačiau tai ne pabaiga. Pati svarbiausia ir asmeniškiausia – antroji. Pasidariau ją savo tėvo atminimui, kuris žuvo avarijoje, kai man buvo 20. Mes buvome labai artimi. Jo mirtis man tapo tikra katastrofa. Visas pasaulis tą dieną sugriuvo. Jis buvo pats teisingiausias, mylintis ir geras žmogus, kokį tik pažinojau.
Pasirinkau frazę, kurią tėvas mėgo kartoti: „Mes dar susitiksime, ir aš tave apkabinsiu“. Nusprendžiau ją išsitatuiruoti kairėje pusėje šalia krūties. Pasirodo, kad tai viena skaudžiausių vietų tatuiravimuisi. Manau, jog tai simboliška. Seansas truko tris valandas ir man tapo tam tikra terapija. Dvasinį netekties skausmą paverčiant fiziniu, atėjo palengvėjimas.
Man patinka, kad ši tatuiruotė yra intymioje vietoje ir ne visiems matoma. Tai svarbu.
Psichologės komentaras: Inai tatuiruotė tapo užkalbėjimu prieš mirtį. Tėvui mirus, jai norėjosi išsaugoti atsiminimą apie jį. Tatuiruotė tapo išeitimi. Ji padėjo merginai vėl pajausti norą gyventi, padovanojo viltį.
Karina, 40 m. „…Kad atšvęsčiau pergalę prieš ligą“
Seniai norėjau tatuiruotės, tačiau visada bijojau. Man reikėjo preteksto, kad ryžčiausi tokiam žingsniui. Pažadėjau, kad tai bus dovana sau pačiai 30-mečio proga, paskui tai nukėliau į 35-metį, tačiau taip ir neprisiruošiau. Prieš dvejus metus man diagnozavo vėžį. Reikėjo chemoterapijos ir operacijos, ant kūno liko randų. Po gydymo jaučiausi taip, tarsi mano kūnas man daugiau nepriklauso. Jis patyrė daugybę pasikeitimų, man buvo sunku su tuo susitaikyti.
Pasveikusi ir vėl grįžau prie minties apie tatuiruotę. Galvojau apie kažkokį simbolį. Iš pradžių galvojau apie drugelį – gyvenimo lengvumo ir trapumo simbolį. Tačiau visgi apsistojau ties gėle, kuri įkūnija moteriškumą. Eskizą nupiešė mano draugė, kuri yra dailininkė. Į piešinį ji įterpė mano vyro ir sesers inicialus. Jie mane stipriai palaikė, kai sirgau. Vėliau, manau, papildysiu šią tatuiruotę ir vaikų inicialais.
Tatuiruotę pasidariau ant dešiniosios menties. Vasarą ji gerai matosi. Nesiruošiu jos slėpti. Didžiuojuosi, kad perėjau visus šiuos sunkumus.
Psichologės komentaras: Po ligos Karina nustojo jaustis savo kūno šeimininke. Tatuiruotė tapo būdu visa tai sugrąžinti. Tatuiruotė tapo atgimimo simboliu, o piešinys – priminimu apie tai, koks tarpus gali būti gyvenimas, ir kokie svarbūs artimieji, kurie pasiruošę padėti.
Filipas, 45 m. „…Kad įamžinčiau pačią laimingiausią dieną“
Niekada neplanavau darytis tatuiruotės ir skeptiškai žvelgiau į žmones, kurie jų turėjo. Jei kas prieš dvejus metus būtų pasakęs, kad turėsiu tatuiruotę, būčiau išsijuokęs.
Tatuiruotė su vardu Aleksandra ir data atsirado sekančią dieną po dukters gimimo. Mes su žmona pažįstami 18 metų, atšventėme vestuves, kai mums buvo 20 ir nuo to laiko nesėkmingai bandėme susilaukti kūdikio. Šimtai tyrimų, laukimo metai, nesėkmingi nėštumai… Per visa tai praėjome kartu.
Maniau, kad jau niekada nepatirsiu tėvystės džiaugsmo. Kai žmona pranešė, kad vėl laukiasi, išsigandau ir sunerimau. Visus devynis mėnesius gyvenau su nerimu, kad bet kada viskas gali baigtis blogai. Nedrįsau tikėtis laimingos pabaigos.
Mes netgi beveik nesiruošėme kūdikio gimimui. Nepirkome daiktų, neruošėme kambario. Ir kai man paskambino iš gimdymo namų su geromis naujienomis, mane užgriuvo daugybė malonių rūpesčių. Visą dieną maliausi po parduotuve, atsakinėjau į skambučius ir net verkiau. Baigiantis dienai, absoliučiai fiziškai ir psichologiškai išsekęs, užėjau į atsitiktinė tatuiruočių saloną ir paprašiau ištatuiruoti vardą. „Tai tavo mergina?“ – paklausė meistras. Pasakiau, kad dukra ir paprašiau pridėti gimimo datą, kad kitiems nekiltų bereikalingų klausimų.
Psichologės komentaras: Tai buvo spontaniškas sprendimas, bet, manau, jis niekada dėl jo nepasigailės. Žmonės dažnai tatuiruotėmis įamžina svarbius gyvenimo įvykius. Ženklas ant kūno tampa tam tikru gyvenimo kelio įbrėžimu.
Aleksas, 37 m. „…Kad įprasminčiau savo ypatingą statusą“
Turiu 15 tatuiruočių. Pasidariau jas skirtingose šalyse. Kai kurias – pas žymius meistrus. Visos tatuiruotės apgalvotos. Turiu ir labai asmeniškų, apie kurių reikšmę niekam nepasakoju.
Pati svarbiausia – mažas pliusas vidinėje kairės rankos pusėje. Ji reiškia mano teigiamą ŽIV tyrimo atsakymą. Kai gavau tyrimo atsakymus, juose buvo lygiai toks pats pliusas. Visiems sakau, ką ši tatuiruotė reiškia. Žmonės reaguoja skirtingai. Man įdomu stebėti jų elgesį. Dabar vis daugiau žmonių reaguoja visiškai adekvačiai. Ir tai džiugina.
Aš neslepiu savo ligos. Vartoju vaistus ir gyvenu pilnavertiškai. Kuriu, keliauju, bendrauju. Man atrodo sąžininga pasakojant apie save, pasakyti, jog sergu ŽIV.
Psichologės komentaras: Liga Aleksą pavertė ypatingu. Tačiau vietoj to, kad slėptų ir bijotų, kad aplinkiniai kaip nors sužinos apie jo statusą, jis pasirinko kitą kelią. Tatuiruotė jame padeda užmegzti pokalbį apie ligą.
Parengta pagal psychologies.ru medžiagą