Paskutinės kalendorinės vasaros dienos. Kupinos tuoj tuoj prasidėsiančių mokslo metų rūpesčių. Kažkam tai pirmi metai mokykloje, kažkam – eiliniai paprastieji. Bet neapsieis jie be vieno svarbaus palydovo – geros knygos. Galbūt ją vietoj dar vieno eilinio žaisliuko verta padovanoti savo smalsučiui?

T. Dirgėla. Mokytojos peruko byla. – Vilnius: Tyto Alba, 2019. 126 p.

Tai jau antroji detektyvinių galvosūkių knyga. Kaip jau supratote iš pavadinimo, gauname ne tik detektyvą, bet kartu ir galvosūkių, kuriuos įveikdami padedame Tomui ir Domui narplioti tris painias bylas: pradingusio mokytojos peruko, pradingusių krepšinio kamuolių ir dingusio tarantulo mįslę.

Knygelė išleista plonais viršeliais, formatas kiek primena užduočių sąsiuvinį ar komiksus – manau, tai puiki forma tokio amžiaus (8–12 m.) vaikams ir padeda priimti knygą kaip gyvą, interaktyvų, reikalaujantį įsitraukimo, puikiai šiuolaikiniam vaikui tinkantį reiškinį. Knygoje daug dialogų, smagių kalbinių žaidimų, detektyvinės istorijos nors gana paprastos ir nesudėtingos, tačiau tikrai ne prastos. Galbūt tai kiek berniukiškos knygos (pagrindiniai veikėjai yra berniukai), tačiau autorius sumaniai komandą papildo ir mergaitėmis, tad raginčiau knygą skaityti ne tik berniukus. O ir smalsumas juk būdingas visiems vaikams!

M. Aymé. Katinėlio Murklio pasakos. Antroji knyga (vertė R. Ramunienė). – Vilnius: Gelmės, 2019. 196 p.

Praeitais metais pirmą kartą lietuviškai susipažinome su pasaulyje gerai žinomo rašytojo pasakomis ir svarbiausiu jų personažu – katinėliu Murkliu. Nors knyga parašyta daugiau nei prieš pusšimtį metų, tačiau giluminiu klodu pasižyminti literatūra išlieka aktuali ir įdomu visada.

Priminsiu, kad pasakose vaizduojamas gyvenimas, regis, vyksta daugiau nei prieš šimtą metų…Tad į šią knygą iš tiesų reikia jausmiškai… įlipti. Iš pradžių būna kiek nepatogu tame laike, santykiuose ir bendravimo kultūroje. Pagrindinės pasakų veikėjos yra dvi sesutės Delfina ir Marinetė, gyvenančios kaime su savo tėveliais ir gausybe naminių gyvūnų, kurie… puikiai šneka žmonių kalba ir jiems nesvetimos žmogiškosios savybės. Knygoje rasite 9 ilgokas pasakaites, kurių kiekviena išsiskiria nepaprastai gyvais pokalbiais, savita išmintimi ir humoru. Kiekvienai pasakai – savi iššūkiai ir nuotykiai, sava istorija. Štai vienoje jų tenka kiaulei pritvirtinti sparnus, mat ši įsitikinusi, kad gali skraidyti. Pačioje pirmoje istorijoje sesutės nusprendžia pagailėti vilko ir su juo susidraugauja, paskui būna suėstos, išimtos iš vilko pilvo (kaip Raudonkepurėje), o vilko pilvas vėl užsiųtas ir šiam pažadėjus, kad daugiau vaikų neės, paleistas.

Žodžiu, pasakos tikrai smagios, neretai kupinos paradoksų ir absurdo, bet nuo to juk tik smagiau!

M. G. Leonard. Vabalų mūšis (vertė I. Rosenaitė). – Vilnius: Baltos lankos, 2019. 270 p.

Kai aprašinėju šią knygą, per Lietuvos radiją kaip tik vakarais seka pasakas iš pirmosios knygos apie Vabalų berniuką. O šioji – jau trečioji, ir paskutinė Vabalų trilogijos dalis.

Su rašytojos M. G. Leonard debiutine knyga „Vabalų berniukas“ susipažinome, berods, 2017-aisiais. Mūsų svetainėje turėjote progos perskaityti interviu su šia rašytoja.

Priminsiu, kad savo pirmąja knyga autorė sugebėjo nepaprastai įdomiai įtraukti į vabalų pasaulį, pasakodama vieno berniuko tėčio dingimo istoriją. Jei jums vabalai ne prie širdies, neskubėkite sakyti, jog ši knyga ne jums. Pati rašytoja, visą gyvenimą bijojusi vabalų, kartą nusprendė pasidomėti, ko iš tiesų taip siaubingai bijo – ir taip susižavėjo vabalų pasauliu, kad parašė sparčiai autorę išgarsinusią knygą.

Paskutinėje trilogijos dalyje Darkaus tėtis priverstas apsimesti, jog tarnauja ir paklūsta blogajai Vabalų Karalienei (kuri šioje dalyje jau yra tik pusiau žmogus), mat tik taip galima užkirsti kelią pikčiausiam jos planui – neišduosiu kokiam, bet jis tikrai neįtikėtinas, ir tai, kaip vaizdžiai bei sumaniai rašytoja jį atskleidžia, kiek fantazijos išlieja aprašyti paslaptingajam „biomui“, prideda dar daugiau adrenalino. Įdomu, kad šios dalies veiksmas vyksta net keliuose žemynuose, o pagrindinis „mūšis“ – Amazonės džiunglėse.

Pasakysiu tik tiek, kad pati nesu vabalų mėgėja, tačiau skaitydama nejaučiau jokio nepatogumo. Be to, knyga tikrai privers susimąstyti apie ekologines ir pasaulines problemas – ar tikrai visi būdai joms spręsti tinkami? Ar tikrai visada pasaulio gelbėjimas remiasi gerais norais?

J. Erlickas. Bijau varlės. Eilėraščiai visam žmogaus gyvenimui. – Vilnius: Tyto Alba, 2019. 160 p.

Šioje rinktinėje – virš 70 geriausių, paties autoriaus atrinktų eilėraščių vaikams, kuriems iliustracijas kūrė gerai žinoma dailininkė Marija Smirnovaitė. Priminsiu, jog pirmoji J. Erlicko vaikiškų eilėraščių knyga pasirodė 1990-aisiais. Literatūros kritikė G. Skabeikytė tuomet rašė: „Turbūt nebus per drąsu teigti, kad ši knyga – brandžiausias debiutas lietuvių vaikų poezijoje per visą jos istoriją“. Šiandien J. Erlicko vaikiški eilėraščiai yra tapę gerai žinomomis dainomis (kad ir „Aš labai bijau varlės“), įtraukti į mokyklines programas. Jo savitas komizmas, paradoksai, eilėraščiai kaip šventės, yra tapę naująja klasika. Tad smagu ir smalsu pažvelgti, ką pats autorius laiko savo geriausiais kūriniais.

Manau, kad šiuos eilėraščius smagu bus skaityti ir tėvams, mat nemažai tekstų turi „dvigubą dugną“, kuris matomas tik suaugusiems. Tad tai, kas vaikams tiesiog juokinga, tėvams gali sukelti ironiją ar bent jau nuostabą. Tas eilėraščių keliaprasmiškumas, netikėtumas ir gyvenimo kaip šventės parabolės tikrai praskaidrins įprastą dieną, įprastą gyvenimą, o gal net įkvėps kurti. Tai juk ypatinga eilėraščio galia – apversti įprastą gyvenimą ir įprastą įsivaizdavimą aukštyn kojom!

O pabaigai – dar keli kritikės G. Skabeikytės apibendrinimai: „Pasaulio kaip visumos, atskirų jo daiktų ir reiškinių paslaptingumo jutimas vaikams skirtoje J. Erlicko poezijoje yra pasaulėjautos ypatybė. Paslaptis yra laikas, atmintis, sapnas, knyga, net paprasčiausi buities daiktai. Paslaptis yra ir J. Erlicko gebėjimas tiek suaugusįjį, tiek vaiką prie šių paslapčių priartinti… Vaikų poetas Juozas Erlickas yra tas pats Erlickas, kurį pažįstame kaip gyvąjį klasiką, kaip history raštininką ir net estrados žvaigždę. O  drauge jis yra kitas Erlickas. Ir tai – dar viena paslaptis.“

J. P. Mongin. Pono Dekarto Genijus (vertė G. Habdankaitė). – Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2018. 64 p.

Jau ne pirmą kartą skaitau ir nepaprastai mėgaujuos šio leidyklos knygomis, skirtomis filosofijai ir filosofams pristatyti kitaip. Mane stebina požiūrio šviežumas ir gebėjimas sudėtingus dalykus pateikti taip aiškiai ir įdomiai bei suprantamai. Skaitydama šios leidyklos knygas pasijuntu taip, kaip tą akimirką, kai pavyksta rasti tą 25-tą, patį paskutinį ir sudėtingiausią skirtumą tarp dviejų paveikslėlių – galvoje staiga viskas tampa aišku, skaidru, stoja į vietas ir struktūras. Pasaulis tikrai tampa aiškesnis ir suprantamesnis.

Dekartas buvo žymus 16-17 a. filosofas, matematikas ir fizikas. Ir jums turbūt žinomas žymusis jo posakis Cogito ergo sum (Mąstau, vadinasi, esu). Dekartas savo filosofinę koncepciją grindė iki tol negirdėta nuostata, kad „iš visų dalykų pasaulyje būtent protas yra paskirstytas teisingiausiai, tad gebėjimas daryti tinkamus sprendimus yra iš prigimties visų žmonių vienodas“. Dekartas propagavo naujų žmonių filosofiją, kuri nesiremtų jokiais ankstesnių laikų autoritetais.

Šioje knygoje Dekartas mums pristatomas kaip viskuo abejojantis ir kovojantis su „Piktuoju Genijumi“. Kas tas piktasis genijus? Vaizdžiai tariant, abejonė. Tačiau viskas ne taip paprasta, mat Dekartui kilę klausimai vertė jį abejoti, ar jis iš viso egzistuoja, ar tai, ką jaučia, yra tikra. Neprastai sudėtingi ir esminiai klausimai knygoje pateikiami kaip įmanoma aiškiau, simboliškai, paralelėmis. Ši dalis tikrai pritaikyta skaityti 10-12 metų vaikams. Skatina kalbėtis, klausti, mąstyti.

D. Gintalas. Duokit kelią Begemotui! – Kaunas: Žalias kalnas, 2019. 56 p.

Pirmąjį D. Gintalo eilėraštį vaikams perskaičiau prieš dvejus metus pasirodžiusioje šiuolaikinių poetų rinktinėje „Neša tulpę pelikanas“. Pavadintoje, beje, būtent pagal D. Gintalo eilėraščio pirmąją eilutę. Šį eilėraštį rasime ir čia – juo pradedama ši kreizova poezijos knyga vaikams:

Tau šiandien pelikanas neša tulpę,

Priglaudęs švelniai prie širdies sparnu.

Sudaryta iš dviejų, tematiškai kaip ir nesusijusių dalių: pirmojoje rasime eilėraščius ir greitakalbes, o antroji dalis – savotiška poemėlė (susidedanti iš atskirų eilėraščių) apie Begemotą.

Nepaprastai žavios ir kalbiškai painios greitakalbės (…jeigu norėtum, ką tu/ žiūrėtum, jeigu žiūrėtum,/ tai ką tu matytum, jeigu/ matytum, ar man pasakytum?). Eilėraščiai pasižymi fantazijos ir netikėtumo derinimu. Iš kalbinių žaidimų gimsta savotiška pasaulėjauta, kur viskas galima ir įmanoma: kišenė prisirenka lietaus lašelių ir pabėga per pievą, Sigis sapnuoja kuoją, kuri vėliau iš tiesų jį prižadina, musė kerpa šernui ūsus, nykštukai dūksta taip, kad susipainioja ne tik patys, bet ir skaitytoją, burbanti varlė priburbuliuoja nuo savo burbėjimo… Visgi stipriausia ir fainiausia man pasirodė antroji knygos dalis – apie Begemotą, kuris gyvena Vilniuje, skaipu bendrauja su savo pusbroliu Afrikos raganosiu, mėgsta maudytis vonioje, svajoja važinėti dviračiu, pardavinėja internetu savo knarkimą ir net bando melstis. Labai netikėta, netradicinė, laužytos poetikos ir tiesiog kitokia poezija vaikams. O beje, ir ne tik jiems.

P.S. Verta paminėti ir iliustracijas knygai kūrusią dailininkę Ulą Šimulynaitę. Jos piešiniai suteikia knygai dar daugiau judesio ir laisvės, čiuožiančios nuotaikos ir spalvų. Gal tik nykštukams pritrūko kažko autentiškesnio, dabar jie tokie truputį beveidžiai vaiduokliukai. Kita vertus, nykštuko įvaizdis labai stipriai mūsų sąmonėje įsišaknijęs tokiu tradiciniu sumažinto žmogeliuko su kepure įvaizdžiu, tad siekis pavaizduoti juos kitaip yra tikrai sveikintinas.

J. K. Rowling. Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės. Originalus scenarijus (vertė E. Kmitaitė). – Vilnius: Alma littera, 2019. 288 p.

Tikriausiai žinote, jog Rowling yra ne tik Hario Poterio autorė. Jos sukurti „Fantastiniai gyvūnai“ tapo daug dėmesio sulaukusiu filmu. O su šia knyga mes įgyjame galimybe susipažinti su šio filmo scenarijumi, kuris pasižymi kūrybingu mąstymu, yra daugiasluoksnis, emocionalus.

Išvis, galimybė skaityti knygą-scenarijų lietuvių kalba ne tokia ir dažna. Smagu stebėti, kaip atkuriamas trečiojo dešimtmečio Paryžius, kaip auginami fantastiniai gyvūnai, kaip užklumpa ne tik nuotykiai, bet ir išbandymai.

Tikrai rekomenduoju, tai reto tipo leidinys lietuvių kalba. Be to, kas žino, gal jūsų vaikas turi režisūrinių gabumų, tad tokios knygos gali paskatinti kurti, įkvėpti, suteikti žinių apie scenarijaus kūrimą.

G. Viliūnė. Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą. – Vilnius: Tyto Alba, 2019. 144 p.

Nesu skaičiusi šios rašytojos knygų suaugusiems, bet šia knyga ji debiutuoja kaip vaikų rašytoja.

Pradinukams skirtoje knygoje – pasakojimas apie du ruoniukus, broliuką ir sesutę, Vėjų ir Smiltę, iš Klaipėdos Jūrų muziejaus sugrąžintus atgal į Baltijos jūrą ir keliaujančius link savo tikrųjų namų Saremos salose prie Estijos.

Knygoje derinamas pasakojimas apie nutrūktgalviškus ruoniukų nuotykius bei pažintiniai tikslai – skyrių pabaigoje pateikiama daugiau konkrečios, faktinės informacijos ne tik apie ruonius, bet ir apie kitus su jais susijusius gyvūnus, gyvenimo sąlygas, Baltijos jūros ypatumus, net taršą (stebiu, kad gamtosauginės temos vis dažniau tampa vaikams skirtų knygų tema). Knygoje rasite net žemėlapį, kuriame pavaizduotas ruoniukų kelias, taip tampa daugiau aiškiau suprasti, kokį nepaprastą kelią įveikti, kad rastų savo mamą, nuo kurios du smalsuoliai pasiklydo ieškodami nuotykių.

Knyga parašyta jautriai, vaizdinga kalba, pasakojimas nesudėtingas, o enciklopedinės žinios pateikiamos sumaniai ir įtraukiai.

Skaitė, aprašė ir vasarą palydėjo Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Comments are closed.