1978 m. rugpjūčio 26 d. baigėsi Katalikų Bažnyčios kardinolų konklava, kuri naujuoju popiežiumi išrinko Venecijos patriarchą Albino Lucianį. Pastarasis pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pasirinko dvigubą – Jono Pauliaus – vardą.
Prieš tai ilgą laiką Bažnyčiai vadovavo popiežius Paulius VI, kuris buvo ištikimas popiežiaus Jono XXIII pasekėjas. Tai, kad Pauliaus VI sveikata vis prastėja, niekam nebuvo paslaptis. Tad šio popiežiaus mirtis nebuvo staigmena ir kardinolai jau buvo pasiruošę kelionei į Vatikaną.
Garsiai buvo kalbama, kad naujoji konklava kartu bus atsakymas į klausimą, ar Antrasis Vatikano Susirinkimas buvo klaida, kurią derėtų kuo greičiau pamiršti, ar Dievo malonė, kurią derėtų gerokai plačiau išskleisti Bažnyčios gyvenime? Kitas itin svarbus klausimas – ar Bažnyčia dar gali pasiūlyti tvirtą atramą vis labiau chaotiškam ir sutrikusiam pasauliui? Ar neturime sąžiningai pripažinti, kad dialogo su šiuolaikiniu pasauliu siekis patyrė nesėkmę, ir dabar derėtų grįžti prie Bažnyčios, kaip prie naujojo Nojaus laivo, sampratos?
Po pirminio Susirinkimo entuziazmo atėjo „dykumos“ laikotarpis. Viena vertus, jis susijęs ir su tuo, kad daliai Susirinkimo entuziastų trūko Jono XXIII romumo, ir jie pasijuto gavę įgaliojimus perimti iš Šventosios Dvasios Bažnyčios atnaujintojų vaidmenį. Kita vertus, dar prieš Susirinkimą ilgai kauptos vidinės Bažnyčios problemos, savotiškas vidinis pūlinys, skaudžiai sprogo ir tapo regimi kunigystės bei pašvęstojo gyvenimo krizės. Taip pat labai sustiprėjo katalikų dalijimasis į įvairias ideologines frakcijas, kovojančias tarpusavyje.
Pamaldus, intelektualus ir kilnus popiežius Paulius VI jautėsi tapęs vis tirštėjančių problemų įkaitu. Jis labai skaudžiai išgyveno stiprėjantį kritikos viesulą, ypač kai bandė aktyviai ginti gyvybės kultūrą. Jam atrodė, kad procesai tapo nekontroliuojami, ir geriausia būtų ieškoti tvirtesnio popiežiaus. Tačiau jis ryžosi išgerti karčią popiežystės taurę iki galo.
Mirus Pauliui VI atrodė visai realu, kad popiežiumi taps kuris nors iš Susirinkimo kritikų, tačiau kardinolai, regis, nustebino patys save jau pirmąją konklavos dieną popiežiumi išrinkdami Venecijos patriarchą Albino Lučianį (Albino Luciani), kuris, prasidedant konklavai, net nebuvo minimas kaip vienas iš favoritų. Po šios konklavos kardinolai kalbėjo, kad itin stipriai pajutę Šventosios Dvasios veikimą. Atrodė, kad džiugesys palietė net ir Susirinkimo kritikus, nors jau pats naujojo popiežiaus vardo pasirinkimas nepaliko abejonių, kad jis ištikimas Susirinkimo dvasiai. Jau per pirmąsias pontifikato dienas naujasis popiežius sužavėjo aplinkinius paprastumu ir iš jo trykštančiu vidiniu džiaugsmu ir buvo pramintas „besišypsančiu popiežiumi“.
Deja, naujojo popiežiaus šypsena džiugino tik trisdešimt tris dienas. Ankstyvą rugsėjo 29-osios rytą viena iš sesių vienuolių, dirbusių popiežiaus rūmuose, atrado Joną Paulių I mirusį. Naktį jį ištiko sunkus infarktas. Tai buvo šokas visiems. Nieko nuostabaus, kad netrukus buvo sukurta ne viena sąmokslo teorija, jog popiežius buvo nužudytas, o ne mirė, ir svarbiausia priežastis – stiprus pasipriešinimas reformoms Vatikano kurijoje.
Nuotrauka: moguernon.com
