Žurnalas „Ateitis“, 2019 nr. 5

Praėjusiais metais susituokę Alminas ir Luka Sinevičiai sukūrė ne tik šeimą – dalindamasi meile ir darbu, visuomenininkai, pilietinių akcijų organizatoriai ir dalyviai, visomis jėgomis stengiasi kurti ir Lietuvą. Simboliškai susitikę istorinėje vietoje, prie Vilniaus gynybinės sienos bastėjos, kalbamės apie Lietuvai svarbius istorinius momentus, perspektyvas, pilietiškumą ir valstybę pasiruošusius ginti karius.

Kalibino Goda Malinauskaitė.

Kaip šiuo metu atrodo jūsų gyvenimas? Ką veikiate, kuo užsiimate?

Alminas: Aš esu karininkas kapitonas. Jau trečius metus vadovauju kuopai, turiu 120 pavaldinių. Esame dislokuoti Panevėžy, Karaliaus Mindaugo husaro batalione. Iš viso ten tarnauju jau penktus metus. Taip pat nesu atitotlęs ir nuo Šaulių sąjungos, ateitininkų veiklos… Aišku, rečiau nei studijų Karo akademijoje laikais, tačiau vis tiek esu ir šaulys, ir ateitininkas.

Luka: Esu visuomenininkė, įvairių pilitietinių projektų organizatorė, tačiau oficialiai dirbu Krašto apsaugos sistemoje – esu Gynybos politikos grupės patarėja. Juokiamės, kad mūsų darbdavys tas pats – tauta. Visuose mano darbuose yra daug pilietiškumo, daug Lietuvos ir daug istorijos.

Sakote, jog abu tarnaujate tautai. Iš kur gimė tokia meilė Lietuvai?

Luka: Abu sakome, jog taip yra turbūt nuo vaikystės, nors jos buvo ir labai skirtingos. Man nuo mažų dienų labai patiko Lietuvos istorija, o kuo labiau ja domiesi, tuo labiau ta meilė ir didėja. Vėliau, kai buvau apie 12 metų, pradėjau savanoriauti, dalyvauti įvairiuose projektuose, buvau aktyvi. Galvojau, kad jeigu noriu, jog žmonės būtų laimingi, jeigu noriu matyti gražų savo miestą, augančią ir tobulėjančią šalį, turiu ir pati kažką daryti. Supratau, jog norint aplink save matyti pokytį, pati turiu būti pokytis. Turbūt iš to viskas ir kilo.

Alminas: Aš mokykloje buvau didelis neklaužada ir išdykėlis, bet kartu gerietis. Augau rusiškame mikrorajone, Naujojoje Vilnioje, kur lietuvybės nebuvo daug. Nors mūsų šeima intelektuali – tėvas tremtinys, senelis kompozitorius, vargonininkas – vis tiek teko augti tarp įvairių žmonių. Vėliau mane suviliojo Šaulių sąjunga – būdamas dar vaikas, įsitraukiau į jų veiklą. Tuo metu man buvo įdomu „pažaisti“ su ginklu, pabėgioti miškais. Vėliau įstojau į Karo akademiją, kur atradau ir tikėjimą. Manau, jog tikėjimas nuo meilės Lietuvai neatsiejamas. Ten atradau ateitininkus, sustiprėjo mano meilė šaliai, susivokiau kaip patriotas.

Dar 2008 m. dalyvavau projekte „Misija Sibiras“. Keliavau pro tas vietas, kur trėmė mano senelį – Lietuvos istoriją susiejau su savo giminės istorija. Lietuva kentėjo sovietinės okupacijos metu, tad aš pajaučiau tą kančią per šeimos trėmimus ir visas negandas, kurias atnešė Sovietų Sąjunga. Tai taip pat prisidėjo prie mano meilės Lietuvai augimo. Nors Luka, kaip istorikė, nemėgsta šitos Lietuvos kančios istorijos ir ją iš principo kritikuoja.

Evgenios Levin nuotrauka

Luka, o kokią Lietuvą matai dabar? Ir kaip Tu matai mūsų istoriją? Istoriniai įvykiai rodo, jog tos kančios būta.

Luka: Mėgstu pozityvius dalykus. Juk kiekviena tauta gali sakyti, jog buvo kankinama, žudoma, kariavo ir visaip kitaip su ja buvo baisiai elgiamasi, o dabar jau tapo stipri. Taip, faktas, kad yra užkoduotas kario genas, tačiau aš žiūriu per civilizacinę prizmę – ką mes pasiekėm. Ne tai, kad kažkada buvome valstybė, kuri buvo nusidriekusi nuo jūrų iki jūrų ir turėjome karalių, bet kad kultūrine ir civilizacine prasme pasiekėme labai daug.

Apskritai, tarpukaris yra mano pats mylimiausias laikotarpis. Vėlgi, į jį žiūriu per tokią prizmę, jog sukūrėme valstybę iš nieko: ji per keletą metų tapo stipri Europoje, o mūsų kultūra, ekonomika, diplomatija išgyveno pakilimą. Būtent dėl to šimtmečio istorija man yra labai stipri, esminė. O šimtmetį, galim sakyti, vis dar švenčiame.

Ir šiandien aš Lietuvą matau kitaip negu tie, kurie mato daug negatyvo. Manau, kad per 29 metus mes pasiekėme be galo daug – lyginant su kitomis posovietinėmis valstybėmis, tai yra šviesmečiai. Tuo reikia džiaugtis ir didžiuotis, nes turime tikrai daug – kad ir į kokią sritį durtume, tikrai esame daug pasiekę. Žinoma, negerumų yra kiekvienoje pasaulio valstybėje, tik nereikia taip stipriai susikoncentruoti vien į tai.

Kiekviena praeities istorija mane įkvepia. Tie patys partizanai, Nepriklausomybės kovų savanoriai siekė apginti ir saugoti Lietuvą, kad ji būtų laisva ir nepriklausoma, puoselėjo ir gražino ją. Mane įkvepia žinojimas, kad jeigu tie žmonės taip stipriai tuo tikėjo, tai mūsų darbas ir pareiga yra taip pat tikėti ir ginti tai visais įmanomais būdais. Taip aš Lietuvą matau šiandien.

Manau, jog mums patiems kartais trūksta pasitikėjimo savo jėgomis. Žmonės klausia, kas yra pilietiškumas, kas yra pilietis. Viskas yra labai paprasta: kiekvieną dieną mažais kasdieniais darbais stipriname Lietuvą, rodom savo pilietiškumą. Kartais net nereikia išradinėti dviračio, daryti žygdarbių ar būti superherojumi, kurį rodo per televizorių. Viskas yra daug paprasčiau – viskas prasideda nuo tavo širdies, pasitikėjimo vieni kitais, nuo tikėjimo. Tai, manau, yra be galo svarbu. Jei daugiau žmonių ims tuo tikėti ir gyventi, viskas ims kardinaliai keistis.

Alminas: Negaliu prieštarauti žmonai, kuri yra istorikė (juokiasi). Iš tikrųjų, mūsų požiūris į Lietuvą labai panašūs. Aš manau, kad Lietuva yra perspektyvos valstybė, visomis prasmėmis turinti milžinišką potencialą. Didžiausias turtas turbūt nėra kažkokios iškasenos ar verslai, o žmonės. Žmonės, kurie pas mane tarnauja kuopoje, jūs, žurnalistai, kurie dirbat ir kuriat. Kiekvienas žmogus įdeda tam tikrą indėlį į Lietuvos vienybę. O vieninga Lietuva, manau, turi labai dideles perspektyvas.

Praėjusiais metais atšventėm Lietuvos šimtmetį. Kokią situaciją Lietuvoje matote dabar: ar tarp jaunimo padaugėjo patriotiškumo, ar visgi jį dar reikėtų skatinti?

Luka: Viena vertus, taip – jaunimas aktyvėja ir tampa labiau pilietiškas, tačiau yra ir kita dalis, kuriai dar tikrai reikia pasistengti. Kalbant atvirai, problemų dar yra. Mes gyvename tam tikruose didesnių miestų burbuluose – ypač Vilniaus ir Kauno. Čia matome, jog žmonės tikrai labai patriotiški. Pradedant nuo to, jog „Facebook“ paskyroje užsideda vėliavėlę, iki to, kad eina į Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves ar švenčia visas šventes. Tada mums atrodo, jog visa Lietuva tokia ir yra.

Dažnai tenka keliauti po regionus, situacija ten yra kitokia. Tiek tarp jaunimo, tiek tarp vyresnių žmonių yra daugiau nusivylimo ir negatyvo. Galima pateisinti tam tikras priežastis, kodėl žmonės taip gyvena… Tačiau visgi paskutiniai rinkimai parodė, kad jaunimas yra aktyvus. Aš labai džiaugiuosi, kad situacija keičiasi. Maždaug per pastaruosius penkerius metus jaunimas ima vis daugiau suprasti, kad jis yra valstybės šeimininkas ir jis turi teisę priimti tam tikrus sprendimus, išsakyti, kas nepatinka. Tai taip pat daro įtaką rinkimams.

Priklausymas organizacijoms taip pat labai svarbus aspektas. Jauni žmonės renkasi savanorystę, įvairias organizacijas, bendruomenių veiklą. Tas mus stiprina, ugdo pilietiškumo jausmą.

Alminas: Pavyzdžiui, kaip yra ugdomi jauni kariai ir kokia prasmė yra ginti Lietuvą, kai potencialiai varžovas ar priešas stipresnis? Visų pirma, reikia ginti savo šeimą, tada – ginti savo kiemą, bendruomenę ar kaimelį. Juk tai ir yra Lietuva – ji susideda iš bendruomenių, iš kaimų, gyvenviečių ir t. t. Prasmė yra ginti tai, ką kuri.

Evgenios Levin nuotrauka

Luka, užsiminei, kad daug tenka keliauti po regionus, mokyklas. Kokia situacija ten? Kokį esi išsikėlusi sau tikslą?

Luka: Jau trečius, ketvirtus metus vis keliauju po pačias įvairiausias Lietuvos mokyklas. Tenka matyti visko: nuo prestižinių mokyklų, kur vos telpa moksleiviai, iki kaimo mokyklų, kurios yra arti uždarymo ribos.

Mano vidinė misija – kalbėti apie pilietiškumą, apie valstybę. Apie tai, kad esame jos šeimininkai ir galime prisidėti prie valstybės stiprinimo. Taip pat stengiuosi motyvuoti – kalbu iš lyderystės perspektyvos. Stengiuosi tiek savo, tiek kitų pavyzdžiu užkrėsti žmones geromis emocijomis. Motyvuoju, jog, nepaisant to, kad kažkas yra iš mažo miestelio, tai nereiškia, kad galimybių kažko pasiekti turi mažiau.

Manau, kad kalbėjimas apie tuos dalykus turi prasmę. Iš jaunų žmonių, moksleivių sulaukiu daug atsiliepimų ir laiškų, kurie prašo patarimo ar pagalbos, klausia, prie kokios iniciatyvos galėtų prisijungti. Man labai smagu tai daryti: pati pasisemiu patirties ir emocijų, būna net tam tikrų pamokų. Pamatau, kokie žmonės yra įvairūs ir jog jiems kartais reikia tik padrąsinimo, gero žodžio ar nukreipimo kad ir labai nedidelio, tam tikra linkme. Turbūt viena geriausių mano darbo dalių ir yra keliauti, bendrauti su jaunais žmonėmis.

Alminai, o kuo kariuomenėje gyvena kariai?

Alminas: Iš tikrųjų, kariuomenė dabar išgyvena aukso amžių. Krymo okupacija ir konfliktas Ukrainoje prisidėjo prie tam tikro impulso vienytis, prisiminti savo neseną istoriją ir tai, kad laisvė nėra duotybė – reikia būti pasiruošus ją ginti. Kariuomenė tuo ir gyvena.

Visuomenė pradėjo eiti į kariuomenę. Juk kariuomenė neapgins viena, jeigu ir visa visuomenė negins – tai yra visų tikslas. Geras šūkis, kuris nusako Lietuvą ir darbą jai – viskas yra visų reikalas. O šiaip ruošiamės karui ir tikimės, kad jo niekada nebus.

Ar tik einant į kariuomenę galima išreikšti savo patriotiškumą?

Alminas: Kartais būti didesniu patriotu ir šaliai atnešti daugiau gėrio galima ir neinant į kariuomenę. Nebūtinai buvimas karininku reiškia, jog daugiau prisidedi prie Lietuvos augimo ir klestėjimo. Būnant verslininku gali lygiai taip pat ar net daugiau atnešti naudos. Vėlgi, jeigu žmogus moka mokesčius, yra pilietiškas, tai tada savo darbu jis visur gali atnešti naudą.

Kariuomenėje yra žmonių, kurie galbūt dar ieško savęs, nėra apsisprendę, nori išsibandyti. Galbūt jiems yra smagu pajusti kario kasdienybę –  mūšius, karines operacijas… Tai turi savo žavesio – kario profesija yra viena iš seniausių pasaulyje.

Negalima sakyti, kad kariuomenė 100 procentų yra patriotiška organizacija. Gal ir nereikia, kad ji tokia būtų. Tada atsiranda kritinis mąstymas, kuris padeda kariuomenei judėti toliau.

Luka: Mes ne tik ginklu, šarvuota technika ar kitais ginklais galime prisidėti prie šalies saugumo. Labai svarbu suvokti, kad nebūtina eiti į kariuomenę ir joje tarnauti. Svarbu, ką ir kaip darai kasdien. Savo kasdieniu sąžiningu darbu, savo kritiškumu, atsparumu propagandai ir melagingoms naujienoms, valstybinių švenčių šventimu, valstybinių simbolių gerbimu, įsitraukimu į bendruomenių, organizacijų veiklą galima prisidėti prie šalies saugumo ir gynybos. Ir jei taip nutiktų, kad vieną dieną reiktų ginti savo šalį, tai ne visi ją gintume ginklu – reikės ir kitų būdų.

Kokios vietos, kurios asocijuojasi su Lietuva, jums yra įspūdingiausios?

Luka: Vienas įspūdingiausių prisiminimų buvo tada, kai keliavome Ukrainos pietuose, dar žemiau už Odesos. Tai buvo ta riba, iki kurios Vytautas Didysis buvo nujojęs žirgais. Tada turbūt pirmą kartą suvokiau, koks tai mastas ir kiek mes buvome pasiekę Didžiosios kunigaikštystės laikais, kokią diplomatinę politiką turėjo Vytautas ir kokia buvo jo Lietuvos vizija. Tada pajaučiau neįtikėtiną jausmą, didingumą ir begalinį pasididžiavimą savo valstybe.

O tų vietų yra labai daug. Gali keliauti per visą pasaulį ir kitame žemyne atrasti dalį Lietuvos. Labiausiai man tas ir patinka kelionėse. Pavyzdžiui, kai su Alminu kartu vykome į mūsų pirmą kelionę Paryžiuje, turėjau užsibrėžusi tikslą atrasti namą, kuriame gyveno Adomas Mickevičius. Ilgai ieškoję jį ir suradom. O praeitą vasarą lankėmės Italijoje, ten keliavome Bonos Sforzos keliais… Kad ir kur keliaučiau, kaip istorikė turiu tikslą atrasti įvairių istorinių dalykų. Neabejoju, kad Australijoj ar Kinijoj taip pat būtų galima surasti. Ieškant kartais svarbu nukrypti nuo įprastų maršrutų ir surasti dalelę Lietuvos pasaulyje.

Alminas: Daug laiko praleidžiu Lietuvos miškuose, man ji su jais ir asocijuojasi. Lietuva yra miškų kraštas – ne veltui partizanai ėjo į miškus. Kartu kariaudami prieš okupantus, jie ten kūrė ir savo socialinį gyvenimą: kasdami bunkerius, mylėdami ryšininkes, rašydami laiškus ar atsiminimus.

Mangusti/ photos tell stories nuotrauka

Abu jūs dirbate dėl Lietuvos, ją mylite. Ar tai ir yra vienas svarbiausių jus suvedusių dalykų?

Luka: Mes susipažinome pakeliui į konferenciją apie savanorystę, kur abu turėjom dalintis savo patirtimis. Dabar, kai kartu esame beveik trečius metus, pamatėme, jog kažkada anksčiau ar vėliau mes vis tiek turėjome susitikti. Yra per daug panašių projektų, renginių, tų pačių draugų ir pažįstamų…

Meilė Lietuvai tikrai yra labai stiprus mus jungiantis dalykas. Kai tuo gyveni kiekvieną dieną, kai tai yra tavo darbo, laisvalaikio ir pomėgio dalis, tai nereikia ginčytis, kur dabar eisime ir ką veiksime.

Kartu tai mus ir stiprina. Mes jaučiame didesnę prasmę nei vien sukurti šeimą – norime daug savęs atiduoti ir Lietuvai. Kad būtų geriau ne tik mums, mūsų šeimai ir draugams, bet ir visiems žmonėms.

Alminas: Prisiminiau ir tai, jog Luka per mane atrado santykį su tikėjimu, kuris dabar mus taip pat jungia. Man, kaip ateitininkui, Bažnyčia yra labai svarbi bendruomenė.

Kai atradau tikėjimą ir ateitininkų organizaciją, supratau, kad tikėjimas yra neatsiejamas nuo meilės ir darbo Lietuvai. Tikėjimą galima suvesti ne tik į Viešpatį Dievą – kartu tai motyvuoja tikėti ir pasitikėti kitais žmonėmis. Apskritai, tada darbas šaliai tampa gyvenimo prasme.

Net jūsų vestuvių metu tvyrojo patriotinė tematika: Alminas dėvėjo atkurtą tarpukario karininko uniformą, išėjus iš bažnyčios jus pasitiko oficiali ginklų ceremonija…

Luka: Iki šiol vestuvės buvo įsimintiniausias įvykis. Viską darėm ir planavom taip, kaip tikrai norėjom. Kariuomenės, miškų ir Lietuvos dvasia – jos buvo labai daug. Vestuvės turbūt buvo vienas iš tų įvykių, kuris parodė, kiek daug žmonių mus tikrai myli ir brangina. Aplinkinių žmonių motyvacija, bendraminčiai yra labai svarbūs atiduodant save, savanoriaujant. Džiaugiamės, kad turime šeimas, tokius draugus, organizacijas ir kolegas, kurie palaiko. O svarbiausia, jog palaikome vienas kitą.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *