Prancūzų poetas ir meno kritikas Charles Pierre Baudelaire (Šarlis Bodleras) 1867 m. rugpjūčio 31 d. mirė Paryžiuje, būdamas 46-erių.

Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.

Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.

Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, -kiekvienas savaip.“

– Vertė A.Nyka – Niliūnas,  iš „Paryžiaus splino“, V., 2002

Paryžiaus bohemos ritmika

Gyvenimą pradėjo taip pat Paryžiuje 1821 m. balandžio 9 d. į septintą dešimtį įkopusio intelektualo laisvamanio tėvo ir perpus jaunesnės jautrios, pamaldžios ir į misticizmą linkusios motinos šeimoje. Poeto vaikystė nebuvo laiminga. Būdamas vos šešerių, Charles prarado tėvą. Pradėjo nekęsti motinos už tai, kad ji, praėjus vos metams po tėvo mirties, pakartotinai ištekėjo. Jaunėlis maištavo prieš patėvį ir buvo išsiųstas į Liono pensioną, vėliau mokėsi Liudviko Didžiojo licėjuje. Charles Baudelaire buvo itin užsispyręs, maištingas ir ciniškas paauglys, slegiamas melancholijos ir liūdesio.

Studijavo teisę, bet vos sulaukęs pilnametystės, įsitraukė į Lotynų kvartalo bohemišką gyvenimą. Susipažino su žymiais poetais ir rašytojais. Čia jis sutiko „menas menui“ (l‘art pour l‘art) judėjimo šalininką ir tobulų ritmų kūrėją Théophile Gautier, kurio mokiniu tapo.

Jis buvo abejingas viskam, kas nėra literatūra.

Tėvams nepatiko sūnaus vėjavaikiškas gyvenimas, tad jie išsiuntė jaunuolį tolimon kelionėn į Indiją. Tačiau, Charles nukeliavo tik iki Burbonų salos. Jis buvo abejingas viskam, kas nėra literatūra. Bet kelionė į Indiją atnešė savo vaisių ir praturtino poeto kūrybą egzotiškomis spalvomis.

Grįžęs gavo tėvo palikimo dalį ir visa galva pasinėrė į bohemą. Rašė eiles ir bendravo su kitais literatais.
Susipažino su mulate Jeanne Duval, kurią vadino savo „juodąja Venera“. Jų santykiai buvo labai audringi ir nenutrūko iki pat poeto mirties. Poeto motina, kuriai jis jautė labai stiprius meilės ir pykčio jausmus, itin nemėgo sūnaus mūzos ir kaltino ją, jog ji be atvangos leidžia rašytojo lėšas. Charles vartojo opijų, gėrė daug alkoholio. Manoma, kad sirgo sifiliu.

1845 metais poetas buvo nusprendęs nutraukti savo gyvenimą ir parašė savižudybės laišką, skirtą mylimajai Jeanne Duval. Laiške jis teigė, jog nemirtingumas yra prigimtinė teisė, bet reikia mirti, idant patirtum tikrąją laisvę. Baudelaire rašė: „Šiandien žudausi, nes nebepajėgiu gyventi tokio gyvenimo, nebeturiu jėgų nei eiti miegoti, nei vėl atsibusti. Žudausi, nes tikiu savo nemirtingumu“. Visai neseniai šio laiško orginalas buvo parduotas aukcione už $267,000 (apie €243 000). Poetui tuo metu buvo 24-eri, jis smeigė peiliu sau į krūtinę. Bet dūris nebuvo mirtinas ir literatas pragyveno dar porą dešimtmečių.

Romantizmo reforma

Baudelaire pirmiausia pasireiškė kaip talentingas meno kritikas, spausdino atsiliepimus apie dailės parodas Luvre. Labiausiai išgarsėjo  su 1846 m. straipsniu, kritikų pavadintu „modernios tapybos katekizmu“. Tapęs meno kritiku, jis atrado keletą talentingų dailininkų anksčiau, nei šie išgarsėjo.

Įkvėptas  romantikų Alphonse de Lamartine ir Victor Hugo per 1848-ųjų revoliuciją dalyvavo gatvės mūšiuose, aktyviai dalyvavo politikoje, įsteigė respublikonišką laikraštį, skelbė maištingus straipsnius. Bet poetas jautė, kad jo vieta literatūros pasaulyje. Jame jis sutiko ir savo dvasios brolį – amerikiečių rašytoją Edgar Allane Poe, kurio eiles vertė į prancūzų kalbą.

Charles negailėjo kritikos rykščių ir savo garsiems mokytojams ir įkvėpėjams – Hugo, Lamartine ir net Gautier. Jis romantizmą matė kaip ribotą ir siekė jį reformuoti. Jam itin svarbi buvo modernumo raiška. Poeto dėmesio centru tapo ne praeitis, o dabartis ir ateitis. Jo nuomone, autorius turi paslėpti save kūryboje ir likti už kūrinio. Baudelaire siūlė metodą, kurį ankstesnieji romantikai ignoravo: kad greitai rašytum, prieš tai turi ilgai galvoti. Taigi, „kas teigia romantizmą, – rašo Baudelaire, – teigia modernų meną, tai yra intymumą, dvasingumą, spalvą, begalybės siekimą, reiškiamus visomis įmanomomis meno priemonėmis“.  Jis pirmasis suteikė balsą suskaldytai žmogaus sąmonei.

„kas teigia romantizmą, teigia modernų meną, tai yra intymumą, dvasingumą, spalvą, begalybės siekimą, reiškiamus visomis įmanomomis meno priemonėmis“.

Įsisąmoninęs realizmo pamokas, jis pabrėžia, koks svarbus yra pastabumas, ir nurodo tris kūrybos kelio etapus: stebėjimą, vaizduotę, apibendrinimą. Kad suvoktų modernų gyvenimą, naujasis romantikas turi gebėti analizuoti ir giliai jausti pasaulį, jo uždavinys ne kopijuoti, o interpretuoti. Skirtingai nuo realistų, jis privalo peržengti tikrovės daiktų ir reiškinių ribas. Iš materijos reikia ištraukti slaptą jos grožį, tik tada „reali gyvenimo fantastika taps estetiškai ideali“. Tradicines temas ir vaizdus poetas perkėlė į egzistencinės proble­matikos planą, nes menas, jo supratimu, kuriamas ne vardan meno, o tam, kad būtų išreikštas visuomeninis ir moralinis solidarumas su žmogaus li­kimu.

Poetą žavėjo ydų bei bjaurumo bedugnė. Jo poezija – tai klajonės po didmiesčio dykynę it po žlungančios civilizacijos pragaro prieangį. Dėl griežtai architektonikai komponuotų eilėraščių rinkiniui „Piktybės gėlės“ (1857 m.) iškelta byla. Administracinis teismas pasmerkia už amoralumą, leidėjas turi sumokėti baudą. Tais pačiais metais poetas ima skelbti ir eilėraščius proza, kurie vėliau buvo sudėti į rinkinį Paryžiaus splinas. Pertvarkius šešis labiausiai sukritikuotus eilėraščius, 1961 m. pasirodo naujas „Piktybės gėlės“ leidimas ir padaro perversmą prancūzų poezijoje.

Poetas suformavo naują lyrikos stilių, kuriame susipynė konkretumas ir simbolika, griežta forma ir veržlus, netikėtas vaizdas. Jis  įveikė prieštarą tarp realizmo ir idealizmo, suradęs paslaptingus atitikmenis tarp jutiminio ir viršjutiminio pasaulio. Poezija nustoja buvusi aprašomoji arba vien plastiška, ji tampa muzikali ir magiška.

Nors jam buvo priekaištaujama dėl papročių niekinimo, jis savo amžininkams turėjo didelės įtakos. Ilgainiui imta vertinti jo kūrybą, kuri  davė pradžią prancūzų simbolizmui – Stéphane Mallarmé, Paul Verlaine, Arthur Rimbaud poezijai.

 Doros moters karštas žvilgsnis, kuris nuslysta per mumis tarsi baltas spindulys, kai ji nori panerti savo nerūpestingą grožį drebančiam ežere mėnuliui lūžinėjant vandeny; (…) Tu jam įpili vilties, jaunystės ir gyvenimo,- ir išdidumo, šito visų vargstančiųjų turto, kuris mus verčia triumfuoti ir kuris padaro mus panašius dievams.

– Vertė V.Mačernis

Baudelaire vadinamas vieno rinkinio poetu pažymint, kad poemos proza tik kartoja eilėraščių temas. Tačiau  rinkinys nepaprastai originalus. Pavadinime „Piktybės gėlės“ poetinis gėlių vaizdas supinamas su moraline blogio kategorija. Rašytojas siekia pamatyti grožį blogyje, nes jam grožis – tai gėrio ir blogio buvimas kartu. Žmogus yra amžino konflikto tarp dangaus ir pragaro objektas. „Kreipimasis į Dievą ar dvasingumas – tai troškimas pakilti bent kiek aukščiau; kreipimasis į šėtoną ar gyvuliškumas – tai džiaugsmas nupulti“, – rašo poetas.

Eilės, kuriose atsispindi idealo siekis, kaitaliojasi su eilėmis, atveriančiomis moralinio blogio, vadinamo splinu, šaltinius. Poetas nori išgydyti sielą meile, stebi miesto spektaklį, ieško bendrumo su žmonėmis, kuria dirbtinį rojų, o nusivylęs griebiasi juodosios mistikos (meldžiasi šėtonui), kol pagaliau telieka kelionė į kitą pasaulį, „į Nežinomybės gelmę, kad tenai surastume nauja“ – tai, ko žemėje troško širdis.

František Kupka paveikslas

Neapsikentusi rašytojo šeima paskelbė jį neveiksniu. Tuomet Charles Baudelaire dar griežčiau atmetė viską, kas tradiciška. Išvyko į Belgiją, kur tikėjosi parduoti dalį savo kūrinių teisių, kad išvengtų bankroto. Ten jis skaitė paskaitas, parašė vos kelis eilėraščius proza. Poeto kūrybines galias jau sekina liga, žalingi įpročiai, karštligiškas darbas. Briuselyje pradėjo dar audringiau girtuokliauti, kol galiausiai jį suparaližavo. Grįžęs į Paryžių, dvejus paskutiniuosius gyvenimo metus praleido beprotnamyje. Ten ir mirė.

„Kreipimasis į Dievą ar dvasingumas – tai troškimas pakilti bent kiek aukščiau; kreipimasis į šėtoną ar gyvuliškumas – tai džiaugsmas nupulti“

Charles Baudelaire laikomas vienu žymiausių europinės depersonalizuotos lyrikos kūrėjų. Ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl gyvenimo būdo įgijo „dekadanso genijaus“ pravardę. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, turi nustebinti).

Plačiai per pasaulį (ir Lietuvą)

1886 m. Baudelaire vardas įrašomas į prancūzų simbolistų manifestą.
1891 m. Vokietijoje spausdinami jo vertimai, kuriuos neoromanti­kai priima kaip žygio vėliavą.
1894 m. Varšuvoje išeina „Pik­tybės gėlės“ lenkiškai, o jų autorius atsistoja kaip mokytojas viso „Młoda Polska“ judėjimo priekyje. 1895 m. pasirodo jo eilėraščių knyga rusiškai. Kaip naujos literatūrinės epochos pranašas jis sutinkamas rusų,  vengrų, čekų, estų ir latvių poetų.

Į Lietuvą Baudelaire vardas atsklido neskubiai. Lietuvių literatūra XX a. pradžioje bijojo atsitraukti nuo kaimo gryčios ir liaudies dainos – ištver­mingų savo gyvybės šaknų. Kai 1908 m. Maskvoje išėjo ketvirtas visai naujas „Piktybės gėlių“ vertimas, lietuvių literatai susiginčijo – įsileisti jį ar neįsileisti į Lietuvą. Dauguma nubal­savo, kad „vargo kraštui“ nereikalingas „supuvęs dekadentas“.

O kuo jis bus naudingas lietuvių visuomenei? Ar padės jai išlikti? Ar sumažins pasaulio blogį ir skriaudas?
Tokius klausimus uždavė tuometinis literatūros sąžinės balsas G. Petkevičaitė-Bitė. Jai pritarė ir  A. Jakštas, piktai subardamas naujųjų meno krypčių šalininkę S. Čiurlionienę iš klerikalizmo sakyk­los, kad  „į vadovus mūsų inteligentijai perša Nietzsche ir Baudelaire, ir Kristaus vardo ne sykį nemini“.  

Ką gali duoti lietuvių literatūrai modernizmas,– stebėjosi Maironis, – tebūdamas „psichiška liga, iškrypimas, paneigimas sveiko proto“. Jei rašytojas turi bent šiek tiek idealizmo, jis nepasirinks savo kelrode žvaigžde jokio Bodlero, nes pasta­rasis „su cinizmu ir pasigėrėjimu piešia biauriausius ištvirkimo ir puolimo paveikslus“.

Tik po pirmojo pasaulinio karo Baudelaire perėjo moralizacijos užtvarą. Jis tebedėvėjo tą pačią „dekadentizmo pradinin­ko“ kepurę, bet jo „Piktybės gėlės“ jau apibūdinamos kaip „originaliausias pasaulinės lyrikos kūrinys“. Pirmąsyk jo ei­lėraščiai buvo įprasminti kaip „poetiškas atspindys gyvenimo krizio, vi­suomenės negalavimų, tradicinės ideologijos susibankrūtijimo“. Pasmerk­tasis prancūzų poetas pagaliau sulaukė gerbėjų ir Lietuvoje. Laikraščiuose ir žurnaluose pradėjo atsirasti poeto kūrybos vertimai.

Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Prabėga dar kartą žavios praeities visą kelią;
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely –
Many atminimas tavęs kaip monstrancija saulėmis žaidžia.


– Vertė V.Mačernis

 

Parengė Dominyka Navickaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *