Ką tik pasirodė Nicolaas Sintobino SJ knyga „Apie jėzuitus – ir nerimtai. Humoras ir dvasingumas“ („Magnificat leidiniai“, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Grabytė).

Jos autorius supažindina su įvairiais ignaciškojo dvasingumo ir jėzuitų gyvenimo aspektais. Humoras – vienas iš jų! Kiekvienas skyrius pradedamas karikatūra ir trumpu anekdotu, kaip įvadu į tolesnį konkretų ir dalykišką pasakojimą. Ji išleista minint jėzuitų misijos Lietuvoje 450 m. jubiliejų.

Nikolaas Sintobinas SJ – flamandas jėzuitas, dvasinis palydėtojas, veda įvairius mokymus, ypač daug dėmesio skiria ignaciškojo dvasingumo sklaidai interneto erdvėje.

Kviečiame skaityti Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo t. Vidmanto Šimkūno įvadą knygai ir jos ištrauką.

Mes, krikščionys, tikime į Dievą, kuriam priskiriame visas gerąsias savybes, ir dar aukščiausiu laipsniu. O kaip su humoru? Ar Dievas turi humoro jausmą? Jei taip, jis turėtų būti begalinis. Ar Jėzus buvo linksmas žmogus? O kaip šventieji, ar jie mokėjo šmaikščiai pajuokauti? Ir apskritai, ar humoras svarbus krikščioniui ir ką bendra tai turi su dvasingumu? Jau pastebėjote, kad pabėriau daug klausimų. Ir tai neturėtų labai stebinti, nes gebėti tinkamai paklausti yra svarbu, o jei kartais sugebi paklausti su humoru, – tiesiog nuostabu.

Kartais tenka girdėti, kad jėzuitai išsilavinę, dirba rimtus darbus, yra itin dvasingi… Tarp eilučių girdisi – ir mirtinai nuobodūs. O štai čia – knygutė, kurioje jėzuitai nebijo pasišaipyti iš savęs ir kitų. Dar labiau. Jos autorius kunigas jėzuitas juokingus pasakojimus sugeba panaudoti, skaitytojui glaustai pristatydamas Jėzaus Draugiją ir ignaciškojo dvasingumo ypatumus.

Gebėjimas pasijuokti iš savo ar kito silpnybių, jo neįskaudinant, galėtų būti laikomas jei ne dorybe, tai bent puikia asmenybės savybe. Juk gerą humoro jausmą turintis žmogus – palaima bendruomenei. Ne be reikalo priimant kandidatą į Jėzaus Draugiją atsižvelgiama ir į šią jo savybę. Populiariosios psichologijos literatūroje rašoma, kad geras humoro jausmas yra geros psichologinės sveikatos ženklas. Štai rašytojas jėzuitas Jamesas Martinas straipsnyje „Pats tikriausias ženklas“ išvardija bent dešimt priežasčių linksmumui, humorui ir juokui. O vienas mūsų provincijos bendrabrolis mėgsta sakyti: „Jei matai, kad artėja tragedija, – daryk iš to komediją.“ Tad jei skaitydami šią knygutę nusišypsosime ar net skaniai pasijuosime, žiūrėk, ir pilsime gydančio balzamo ant savo ir aplinkinių sielų, nes geras humoras, kaip ir geras vynas, džiugina širdį.

Būti ten, kur tvyro įtampa

Baigdama pokalbį su jėzuitu, moteriškė klausia:
– Ar tiesa, kad iš jėzuito niekada nesulauksi aiškaus ir tiesaus atsakymo?
Jėzuitas:
– Hm… ir taip, ir ne…

Ignacas Lojola gyveno tokiu metu, kai itin keitėsi didžioji dauguma religinio, kultūrinio, ekonominio ir intelektualinio gyvenimo santykių. Per keletą dešimtmečių anuomet žinotas Žemės paviršius prasiplėtė trigubai; buvo įgyjama vis daugiau mokslo žinių; nepaprastai suklestėjo pasauliniai mainai žmonėmis ir ištekliais; o dėl gyvenimo prasmės, tai Reforma ir kontrreforma padarė galą per amžius puoselėtam pastovumui ir reliatyviam saugumui. Epocha buvo kupina pokyčių ir nepastovumo. To laiko žmonėms viskas atrodė nauja ir įmanoma. Taigi, Ignacas gimė epochoje, labai panašioje į dabartinę.

Ignaco dvasingumas gali būti vadovas žmonėms, ieškantiems savojo kelio nuolatinių pokyčių veikiamoje visuomenėje, pasižyminčioje daugeliu įtampos židinių (ir anuomet jų nestokojusioje), kuriuose neišvengiamai tenka gyventi. Mūsų tikslas nėra kartą ir visiems laikams įtampą išsklaidyti. Tai nei įmanoma, nei pageidautina. Tikslas būtų drąsiai skverbtis į šią įtampą ir, užimant atitinkamą poziciją bei išlaikant pusiausvyrą, leisti jai mus veikti.

Mums spontaniškai norisi paprastų ir aiškių atsakymų, kaip juoda ir balta: taip arba ne. Dėl to dažnai pareiškiame: sakykite tiesiai šviesiai (t. y. aiškiai ir neišsisukinėdamas), ką apie tai galvojate. O jėzuitų tradicija šiuo atveju eina prieš srovę. Ji visada kviečia peržvelgti įvairius problemos aspektus – dažnai paradoksalius ir prieštaringus – ir juos pasitelkti ieškant atsakymo.

Dėl to Ignacas savo bičiuliams siūlo diskutuojant remtis argumentais ne vien „už“, bet ir „prieš“. Jis taip pat primena, kad rytojaus dieną jums galbūt teks bendradarbiauti su tuo žmogumi, kuriam šiandien teko prieštarauti. Iš čia ir jo patarimas: „Jeigu tavęs ko nors prašo, o tu manai, kad geriau su tuo prašymu nesutikti, sergėkis, kad net ir tuo atveju, jeigu atsisakytum, liktum draugas tam, kuris tavęs maldavo.“

Sutinku, kartais tai gali varginti. Kartais gali susidaryti įspūdis – ir nebūtinai neklaidingas, – kad jėzuitas slepiasi už visokiausių gudravimų ir kad jam trūksta drąsos išspręsti klausimą nesukant apie jį ratais. Tačiau, argi patirtis nerodo, kad rimtai apsvarstytas kompromisas – labiau išmintingo nei bailaus žmogaus pasirinkta išeitis? Kad pernelyg paprasti atsakymai labiau užveria nei išlaisvina? Kad atviras atsakymas sukuria pasitikėjimo erdvę, kurioje gali rastis kas nors nauja ir skleistis kūrybiškumas?

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *