Paskutinę vasaros dieną  žemiškąjį pasaulį paliko lietuvių tapytojas, skulptorius, grafikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Antanas Kmieliauskas. Jam buvo 87 metai.

Menininko dukra pasakojo apie tėvą: „Jis visą gyvenimą išliko geras, be galo kuklus, visada dėkingas. Ne tik kaip mano tėtis, bet ir kaip Lietuvos Mikelandželas. Jis, kaip kūrėjas, buvo visas save atidavęs tiek Lietuvai, tiek savo šeimai. Jis niekada nekeitė savo pažiūrų, visada buvo patriotas. Jam niekada nieko nereikėjo sau – jokių turtų, nieko. Jis yra daug savo meno padovanojęs kitiems ir padaręs už simbolinę kainą. Jis – išskirtinis žmogus“. 

A. Kmieliausko indėlis į Lietuvos dailę milžiniškas: daugiau nei 70 sukurtų granito ir marmuro skulptūrinių paminklų, 2000 kvadratinių metrų freskų (žymiausios iš jų – Vilniaus universitete), 420 ekslibrisų bei lakštinės grafikos darbų, virš 100 nutapytų portretų ir kitų paveikslų.

Menininkas gimė 1932 m. kovo 8 d. Olendernėje, Alytaus rajone. Mokėsi Butrimonių pradžios mokykloje ir Jiezno gimnazijoje, tęsė mokslus Butrimonių progimnazijoje. Taipogi, mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, kurią baigė aukso medaliu. Tuometiniame LSSR dailės institute studijavo tapybą.

„Sukūriau Šv. Juozapo skulptūrą Butrimonių bažnyčioje. Nuo to ir prasidėjo mano meninė kūryba. Mano tėvo brolis Nikodemas dar turbūt caro laikais mokėsi Alytaus gimnazijoje, jis paskui susirgo džiova ir mirė jaunas, buvo likę šiek tiek jo labai gražių piešinių. O mums, vaikams, tuo metu, kai televizijos dar nebuvo, labai patiko jo piešiniai, žiūrėdami į juos, patys bandėme piešti. Tai mus paskatino susidomėti daile.

Kai Italijoje gavau premiją, mane pakvietė Italijos televizija ir pateikė tokį naivų klausimą: nuo kada jūs pradėjote paišyti? Aš itališkai niekada nemokėjau gerai kalbėti, tai labai trumpai pasakiau: kai vaikas buvau, tai pradėjau paišyti, kaip ir visi vaikai, o visi vaikai užauga ir ima rimtus darbus daryti, o aš, kadangi likau vaikiškas, tai visą gyvenimą paišau.“,  – interviu sakė menininkas.

1957 m. baigė  tapybos specialybę Lietuvos dailės institute, dalyvavo parodose ir tais pačiais metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Po keleto metų buvo iš ten buvo pašalintas už skulptūrą „Šv. Kristoforas“, sukurtą monsinjoro Česlovo Krivaičio prašymu. Vėl sąjungos nariu tapo 1975 m. Septintajame dešimtmetyje A. Kmieliauskas kūrė antkapines skulptūras pagal individualius užsakymus. Vėliau mokytojavo Vilniaus vaikų dailės mokykloje, dailės institute dėstė plastinę anatomiją ir piešimą. 1994 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis.

„Menininkas turi domėtis ir senuoju, ir naujuoju menu, ir tuo, kas vyksta dabar. Man įdomus visas menas – tiek urvinių žmonių, tiek Egipto, tiek prancūzų, ypač po Pirmojo pasaulinio karo – modernizmas, impresionizmas, kubizmas. Žinoma, paskui labai išgarsėjo Pablo Picasso, Salvadoras Dali. Domėjausi įvairiais dailininkais, o pats piešiau taip, kaip man išeidavo.“, – teigė A. Kmieliauskas.

Deja, didžioji autoriaus kūrybos dalis, ypač religinė dailė, sovietmečiu buvo nepelnytai ignoruojama. Nepaisant to, sulaukęs pripažinimo užsienyje, 1994 m. už Rainių Kančios koplyčios freskas įvertintas Lietuvos nacionaline premija, 2007 m. – LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. A. Kmieliauskas sukūrė originalią spalvotos grafikos atspaudimo techniką.  Savito bruožo dailininko kūryba, pagrįsta ir fundamentaliomis klasikinio, ir modernistinio Europos meno tradicijomis, yra reikšminga mūsų dailės ir apskritai lietuvių kultūros dalis.

Interviu A. Kmieliauskas teigė: „Aš manau, kad menas žmones daro žmoniškus. Per meną žmogus tampa ir jautresnis, ir nuoširdesnis, jis gėrisi gamta, kitais žmonėmis, kūryba. Menas žmones padaro draugiškesnius, jie vieni kitus geriau supranta.“

Be minėtų įvertinimų, dar buvo apdovanotas tarptautinių ekslibriso parodų prizais, medaliais bei premijomis.  Taip pat 2007 m. menininkas gavo Benedikto XVI skirtą Popiežiaus Grigaliaus Didžiojo ordiną. 2008 m. buvo išrinktas  Alytaus rajono garbės piliečiu. 2012 m. A. Kmieliauskui buvo suteiktas LR kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

„Esu tradicinės tapybos šalininkas. Labai daug mokiausi iš senųjų meistrų, studijavau jų piešimą, tapybą, skulptūrą. Norint pasiekti tokią meistrystę, kaip Rembrantas, Ticianas, Velaskesas, reikia labai daug dirbti. Visa ko pagrindas yra piešimas, tai sakė dar Leonardas da Vinčis. Piešimas ir man yra visos tradicinės dailės pagrindas.

Perskaičiau daugybę knygų, labai gerai išstudijavau žmogaus anatomiją, vaikščiojau į prozektoriumą, piešiau žmogaus kūną. Žmogus – subtiliausia forma. Norint pasiekti aukštą piešimo lygį, reikia išmokti piešti žmogų. Kaip gramatikoje – pradėti nuo abėcėlės. Išmokus piešti žmogų, dailininkui paskui bus lengva nupiešti bet ką. Nors, aišku, šiuolaikiniame mene žmogaus beveik nerodoma… Lengviau kokį tašką padėti ir sugalvoti tam idėją, kaip pateisinimą. Šiais laikais daugelis vadovaujasi principu, kad kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino. Aš visgi nesutikčiau. Reikia įvaldyti profesiją, kad taptum profesionalu, o tai ne taip lengva.“, – apie save yra sakęs Antanas Kmieliauskas.

Išmokus piešti žmogų, dailininkui paskui bus lengva nupiešti bet ką.

Dailininkų sąjungos pirmininkės teigimu, A. Kmieliauskas buvo labai nuoširdus, doras ir kuklus žmogus.
„Niekad nedarė viešųjų ryšių akcijų, kaip dabar madinga, nesistengė niekam įtikti, tiesiog gyveno ir dirbo tai, ką jis labiausiai mėgo ir geriausiai sugebėjo. (…) Galbūt dėl to, kad savo gyvenimo metų ar net valandų veltui nešvaistė abejotinos vertės dalykams, jis sugebėjo sukurti daugybę įspūdingų kūrinių, pradedant nuo mažiausiųjų, laimėjusių tarptautinius apdovanojimus – ekslibrisų, pereinant prie tapybos, freskų ir skulptūrų, puošiančių įvairias viešąsias erdves visoje Lietuvoje. (…) Na, o premijos jį pasivijo ir ne viena. Ir tai džiugu. Lietuvai jis davė be galo daug – paliko didžiulį kraitį ypatingų, aukščiausios prabos kūrinių ir prisiminimus apie save kaip apie žmogų, talpinusį savyje pamatines žmogiškumo vertybes – drąsą sakyti ir daryti tai, ką galvoji ir kaip supranti, meilę, atsidavimą, ištikimybę sau ir kitiems, kilnumą bei nuoširdumą. Šios kūrėjo savybės ugdė ir formavo daugelį su juo bendravusių žmonių, tame tarpe, aišku, ir jo mokinius.“, – BNS sakė E. Utarienė.

Nuotraukų autorius Ignas Stanys. 
Citatos iš Vaivos Lanskoronskytės interviu žurnale „Kelionė“. 
Parengė Dominyka Navickaitė. 

 

One Comment

  1. Pingback: Netektis. Antanas Kmieliauskas (1932 03 08–2019 08 31) | Lituanistų sambūris

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *