Prieš beveik dvidešimt metų kun. Giedrius Juozas Bakūnas MIC (g. 1973) apsisprendė pasišvęsti tarnystei Dievui Marijonų vienuolijoje. Iki šio pasirinkimo vedė nelengva kelionė: baigiant Dailės mokyklą Kaune, reikėjo emigruoti į Argentiną, ten pradėti viską nuo pradžių, pasirinkus juvelyro kelią. Ir štai dar Lietuvoje pamažu busti ėmęs pašaukimas paakino jį palikti papuošalus ir atsidėti sielų juvelyrikai. Po daugelio metų sugrįžęs į Lietuvą Giedrius baigė studijas Vilniaus kunigų seminarijoje ir šiais metais buvo pašventintas kunigu.

Broli Giedriau, jau keletą metų gyvenate Lietuvoje, tačiau prieš tai didelę gyvenimo dalį praleidote Argentinoje. Kur prasidėjo Jūsų gyvenimo kelias? Kokie vėjai nupūtė į Argentiną?

Gimiau Lietuvoje – Marijampolėje. Mano seneliai prieškaryje buvo emigravę į Argentiną. Ten jie susitiko ir susipažino, susituokė, ten gimė ir mano mama… Seneliai visada ilgėjosi Lietuvos ir norėjo sugrįžti. 1955 m. Argentinoje vyko labai didelis perversmas, karine jėga buvo nuverstas tuometinis prezidentas Peronas. Daugelis emigrantų išsigando, pagalvojo, kad prasideda karas. Tada seneliai viską pardavė, sėdo į laivą, ir su mano mama, kuri buvo dešimties, sugrįžo į Lietuvą.

Senelių ir mamos kelionė iš Argentinos į Lietuvą, 1955

Jūsų artimiesiems nebuvo baisu grįžti į gimtinę, okupuotą Sovietų sąjungos?

Seneliai net neįtarė, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje. Pietų Amerikoje buvo skleidžiama propaganda, kad po karo čia „viskas pasikeitė į gera“. Ir mano seneliai, kurie labai ilgėjosi Lietuvos, tai išgirdę, pagalvojo: „o kur gali būti geriau negu gimtinėje?“ Taigi, propaganda ir ilgesys paskatino juos grįžti.

O ką rado sugrįžę?

Sugrįžimas tikrai buvo nelengvas. Visų pirma, kardinaliai pasikeitęs klimatas – seneliai jau buvo apsipratę su Argentinos karščiu. Bet dar didesnis košmaras buvo kas savaitę vykę tardymai. Iki pat gyvenimo pabaigos senelis kaltino save, kad išvežė šeimą iš Argentinos.

Augote Lietuvoje… Kokie buvo Jūsų jaunystės pomėgiai?

Gyvendamas ir kurdamas savo „šviesią ateitį“ sovietinėje santvarkoje, galvojau, jog mano gyvenimo kelias yra susijęs su menu. Man sekėsi piešti, mokiausi Marijampolės dailės mokykloje, vėliau Kaune studijavau Meno mokykloje.

Beveik 3-ejų

Jūsų tėveliai nebuvo praktikuojantys katalikai, tad kaip Jūsų gyvenime užgimė tikėjimas?

Sovietinėje santvarkoje per televiziją, radiją visada būdavo kalbama prieš tikėjimą: prieš Bažnyčią, prieš kunigus, prieš tikinčiuosius, juos visokiais būdais išjuokiant, parodant kaip fanatikus, nesuprantančius mokslo progreso ir taip toliau… Bet tai man, vaikui, padėjo suprasti daugelį nuostabių dalykų apie Bažnyčią ir netgi išmokti, kaip reikia persižegnoti ir melstis! Per tuos filmus dažnai rodydavo bobutes, kurios, kai būdavo koks trenksmas, griaustinis, žegnodavosi ir sakydavo: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Nors jos ir buvo rodomos kaip fanatikės, tačiau būtent iš šių propagandinių filmų aš ir sužinojau, kad reikia persižegnoti, atsiklaupti, gerbti kryžių…

Prisimenu, kai mokiausi Kaune, eidamas Laisvės alėja prie Katedros matydavau sėdinčias bobutes su senais atidarytais lagaminais. Tuose lagaminuose – religiniai paveikslėliai. Kartą išdrįsau apie juos paklausti – juk tai religinė prekė, o mano namuose nebuvo nieko panašaus. Pasiteiravau vieno paveikslėlio kainos, pasakė, sakau: „duokite man jį.“ Tai buvo Švč. M. Marijos Širdies paveikslėlis, nedidelis, tuo metu dar iš spalvintos nuotraukos.

Tai buvo pirmas mano šventas paveikslėlis, kurį laikiau tėvų namuose. Ir kartą, kai viskas gyvenime pasidarė tamsu, prisimindamas tuos sovietinius filmus, atsiklaupiau prieš šį paveikslėlį, net nežinodamas, kas tokia yra jame pavaizduota moteris, ir sakiau: „Noriu, kad viskas keistųsi.“ Nežinau, kiek laiko praėjo po tos maldos, bet iš tiesų viskas pradėjo keistis. Taip greitai, kad net juokauju, jog reikėjo prašyti, kad liautųsi…

Kokie tai buvo pokyčiai?

Mano mama, paraginta artimųjų, likusių Argentinoje, ryžosi važiuoti į Maskvą prašyti, kad jai vėl sugrąžintų Argentinos pilietybę. Sovietų sąjungoje pamažu vyko pokyčiai, darėsi lengviau… Dievo malone viskas staiga susidėjo: ir komunistinio režimo nuosmukis, ir artimųjų paraginimas, ir mano mamos noras išvykti, o ir mano, paauglio – buvau 15–16-os metų – troškimas pažinti tą tolimą šalį. Tuo metu mokiausi Dailės mokykloje Kaune, bet po dvejų metų, net nespėjęs išlaikyti paskutinių egzaminų, turėjau išvykti į Argentiną.

Per šešis mėnesius baigęs pradinę mokyklą ispanų kalba, rankose – Argentinos vėliava, 1994

Į Argentiną leidotės kaip į nepažintą, egzotišką šalį. Ką radot ten nuvykęs?

Mano mama Argentinoje dar turėjo kelias tetas, tad apsistojome pas vieną iš jų, tačiau greitai persikėlėme į kitus namus. Ta šeima kiekvieną sekmadienį lankydavo Aušros Vartų Mergelės Marijos parapiją Buenos Airėse. Sumos Mišios būdavo aukojamos lietuvių kalba, ir giesmės buvo lietuviškos. Iš pradžių atrodė keista, nes viršuje giedodavo 5–6 močiutės, o apačioje melsdavosi 2–4 žmonės – štai ir visa bažnytinė lietuvių bendruomenė. Nuėjus pirmą kartą mane labai stipriai palietė vėl išgirsta lietuvių kalba. Pamenu, išgirdęs giesmę „Marija, Marija“, net apsiverkiau…

Pamažu įsiliejote į bendruomenę…

Po truputėlį pradėjau eiti į bažnyčią. Kartą viena moteris pakvietė mane į tą penkių senų moteriškių chorą, ir pradėjęs giedoti susipažinau su Šv. Kazimiero seserimis. Taip prasidėjo mano katechezė. Turėjau labai daug klausimų, ir seserys man davė atsakymus. Nepraėjo net metai, kai tos parapijos klebonas kun. Augustinas Steigvilas pakvietė mane darbuotis parapijos sekretoriumi, patarnauti lietuviams, kurie ateidavo užsisakyti ten leidžiamo lietuviško laikraščio „Laikas“.

Tuomet prasidėjo kitas katechezės etapas, mat klebonas pradėjo ruošti mane Pirmajai Komunijai. Kuo toliau, tuo labiau man visa tai patiko, ir ėmiau bažnyčioje praleisti daugiau laiko negu namuose.

Lietuvoje jau buvot beveik pasiekęs brandos atestatą, tačiau Argentinoje turėjote vėl sugrįžti į pradinę mokyklą.

Vienas profesorius, kuris dėstė vakarinėje mokykloje, patarė, kad tvarkyti dokumentus dėl mano studijų, buvusių Lietuvoje, siųstis juos, versti – labai sudėtinga, tai kainuotų daug jėgų ir laiko. Todėl jis paragino tiesiog stoti mokytis toje mokykloje, kur jis dirbo, nuo pradžių. Taigi, įstojau į… pradinę mokyklą.

Iš tiesų labai džiaugiuosi, nes tai man padėjo geriau pažinti šalies kultūrą, istoriją, išmokti kalbą… Buvau emigrantas, atvykęs iš Lietuvos, kuri nuo Argentinos labai skiriasi savo papročiais, bendravimo būdu…

Pradinę mokyklą pabaigiau per šešis mėnesius. Kaip vienas iš geriausių mokinių. Argentinoje, kai studijas pabaigi gerais pažymiais, tau suteikia privilegiją per šventes laikyti Argentinos vėliavą. Buvo juokinga, nes aš, lietuvis, laikydavau Argentinos vėliavą. Nuostabus išgyvenimas.

Tačiau pradžia nebuvo lengva…

Taip, sunkumų užteko, nes priprasti prie naujos kalbos ir kultūros, pasinerti į ją buvo nelengva.

Viena mano pradinės mokyklos dėstytoja kartą pasakė: „Turi geras rankas, tau reikia išmokti kokios nors profesijos.“ Ji man surado straipsnelį apie juvelyrų mokyklą, į kurią įstojęs per dvejus metus įgijau juvelyro specialybę. Nemažai laiko dirbau pagal šią profesiją.

Tokiu būdu vėl grįžote prie meno. Papasakokite, kokius darbus teko atlikti kaip juvelyrui.

Dekoratyviniai dirbiniai daugiausiai yra kičiniai – išliejami, belieka tik juos apdirbti. Išties tik nedaugelis juvelyrų turi privilegijų daryti originalius meniškus darbus. Ir įmonė, kurioje dirbau, norėdama išsilaikyti, liedavo žiedus, auskarus ir visokius papuošalus, nors man pačiam labiau patiko meniniai darbai.

Pabaigęs juvelyriką įstojau į vidurinę mokyklą, beje, tą pačią, kurioje mokėsi ir mano mama. Tada jau gavau vidurinės mokyklos atestatą. Kelias buvo nelengvas, mokiausi dar ir dar… Be to, kad dienos metu studijuodavau, dirbdavau naktį, o dar turėjau ir darbą parapijoje.

Stengiausi taupyti ir susitaupiau kelionei į Lietuvą. Tuomet 2000-aisiais, po dešimties metų, pirmą kartą aplankiau Lietuvą. Buvo labai šalta graži žiema. Susitikau su artimaisiais, draugais, Dailės mokykloje mane mokiusiais dėstytojais, pradinės, vidurinės mokyklos mokytojais.

Vienuolinio gyvenimo pradžia. Su mama Aušros Vartų Dievo Motinos Buenos Airėse parapijoje

Per šitiek metų buvot visų pasiilgęs?

Labai. Nors daug bendravome laiškais, per savaitę gaudavau po 2–3 laiškus. Nuolatinis susirašinėjimas padėjo išlaikyti kalbą. Tuo metu pradėjau daugiau dalyvauti parapinėje veikloje: daug pagelbėjau klebonui, tapau Marijos legiono grupės vadovu. Marijonai turėjo labai didelę biblioteką lietuvių kalba ir spaustuvę: skaičiau daug knygų ir tai man padėjo nepamiršti kalbos. O kai aplankiau Lietuvą, gavau puikią progą atgaivinti savo lietuvybę.

Tais pačiais metais įstojote į marijonų bendruomenę. O kada Jus pradėjo lydėti vienuolinio pašaukimo ženklai?

Vienas iš tokių momentų buvo vaikystėje, kai lankiausi pas savo tetą kaime… Per Žolinę jos šeima ėjo į bažnyčią ir paklausė manęs: „Ar nori eiti drauge?“ Sakau: „Jei jūs visi einate, kaipgi aš pasiliksiu?“ Bažnyčioje, aišku, žiūrėjau, ką visi daro, ir stengiausi daryti taip pat. Prisimenu, kai visi suklaupė (dabar suprantu, kad tai buvo Pakylėjimas), tą akimirką man visas pasaulis aplink užgeso. Širdis sklidinai prisipildė ramybės ir nebežinojau, kur esu. Tiesiog buvo labai gera tenai būti.

Įdomiausia tai, kad po daugelio metų, kai 2000 m. grįžau į Lietuvą, aplankiau tą tetą. Pasakiau jai, kad pasiprašiau į marijonų vienuoliją. Tuo metu akimirkai stojo tyla, ir ji pasakė: „Prisimenu tą dieną, kai kartu nuėjome į bažnyčią. Stebėjau tave ir pamačiau, kad vienu momentu, kai klūpėjai, tavęs ten nebuvo.“ (juokiasi) Šitas pirmas stiprus Dievo palietimas mane lydėjo per visą gyvenimą, ypač sunkiausiais momentais.

Be to, dar prieš man išvykstant į Argentiną, pradėjo atsirasti tokios religinės laidos per televiziją. Viena iš jų buvo apie Kauno kunigų seminariją: pasakojo jos istoriją, rodė tuos žmones, apsirengusius ilgais juodais drabužiais. Žiūrėdamas tą laidą, pasakiau: „vau, norėčiau toks būti, kaip jie.“ Toks atodūsis išsiveržė, nors net nežinojau, kas tokie tie vyrai yra.

Kelionėje su vienuoline bendruomene – Iguazo krikliai (Cataratas de Iguazu), Argentina

Vėliau pabudo ir vienuolinis pašaukimas?

Čia simboliškas ir palaipsnis mano artėjimas prie bažnyčios. Iš pradžių apsigyvenome toli nuo jos, nuo parapijos marijonų, po to – vienuose namuose, kurie jau buvo tik 4–5 gatvės nuo bažnyčios, vėliau kaip emigrantai turėjome persikelti į kitus namus, kurie buvo šalia bažnyčios. Po to persikėlėme į dar kitus namus, kurie buvo… priešais bažnyčią! Ir žmonės pradėjo sakyti: „Tau dabar reikia lovą pasistatyti tiesiog bažnyčioje.“ (juokiasi)

O iki tol daug ką patyriau: buvau įsimylėjęs, turėjau savo profesiją, laisvai galėjau dirbti juvelyru, o ir pastoracijoje sekėsi gerai. Bet gerai prisimenu, kad kiekvienam darbe, ypač juvelyro, kai 8 valandas sėdėdavau dirbtuvėje, mano širdis lėkė tolyn. Nesijaučiau laimingas.

Viskas, ką išgyvenau, atrodė gražu: ir darbas, ir santykis su mylimąja, bet traukė kažkas daugiau, daugiau, daugiau… kas pripildytų širdį. Būtent tai mane pastūmėjo į vienuolystę. Gyvendamas pasaulietinį gyvenimą, nesijaučiau laimingas. Bet mačiau, kad viskas, ką išgyvenu bažnyčioje: malda, 1993 m. priimta Komunija, vėliau ir Sutvirtinimo sakramentas – mane kaip ant sparnų nešė… Be to, ir žmonės atpažindavo manyje pašaukimą, dažnai klausdavo: „Kodėl tu – ne kunigas?“

Galiausiai įstojote pas marijonus, perėjote formacijos laikotarpį, vėliau davėte amžinuosius įžadus ir dar kurį laiką tarnavote Argentinoje…

Tarnavau didelėje ir labai aktyvioje parapijoje Buenos Airėse. Tuo metu buvau dar ir ekonomas, atsakingas už visą vienuoliją. Rodos, viskas sekėsi, tačiau Lietuvos visada ilgėjausi.

Vos įstojęs į vienuoliją pirmiausiai norėjau būti kunigu, pradėjau studijuoti seminarijoje. Tačiau teko patirti daug išbandymų: tik pabaigęs darbus ir studijas buvau labai išsekęs, todėl sušlubavo sveikata. O dar persikėlimas į kitą miestą…

Buenos Airėse vienas brolis vienuolis labai gražiai darbavosi su žmonėmis. Jis buvo atsakingas už maldos grupes ir parapijoje atliko daug nuostabių darbų. Mane labai patraukė jo pavyzdys. Tuomet sau pasakiau: „Kam man čia kankintis, geriau būsiu broliu vienuoliu.“ Tada nustojau mokytis seminarijoje ir… pradėjau grafikos dizaino studijas. Baigęs šiuos mokslus, darbavausi ir parapijai, ir skirtingoms vienuolijoms atlikdamas grafikos dizaino darbus: plakatus, paveikslėlius, lankstinukus apie pal. Jurgį Matulaitį, pal. Stanislovą Papčinskį ir kt.

Aušros Vartų Dievo Motinos parapijos Buenos Airėse sekretorius

Per šitą aktyvią veiklą kunigystės pašaukimas Jumyse aptilo? Ar vis tiek kirbėjo?

Pirmuosius metus kunigystės troškimas gal ir buvo aprimęs. Tačiau kai pradėjau dirbti su ligoniais ir nešioti jiems Komuniją, jis vėl atgijo. Pažinau daug šeimų, kuriose ligoniai buvo tikrai sunkūs, teko pradėti palydėti juos ir dvasiškai. Palydėti, nešant Jėzų. Tuomet vis iškildavo klausimas: kodėl neinu į priekį? Buvo situacijų, kai mačiau, kad ligoniai man kalba Jėzaus Kristaus vardu. Pavyzdžiui, kartą moteris, kurią lankiau, vienu momentu pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „Norėčiau išpažinties. Dabar.“ Suskaudo širdį, juk tegaliu ryt ar poryt atsiųsti kunigą. Panašūs įvykiai vis stūmė kunigystės link.

Be to, ir dvasios tėvai, kiekvienas savo laiku, mane vis stumtelėdavo: „Kodėl nestudijuoji toliau, kodėl to nedarai?“ Dėl išorinių ženklų ir vidinių paraginimų nutariau studijuoti seminarijoje ir gavau leidimą mokytis Lietuvoje.

Tiek lietuviška kultūra, tiek dvasingumas veikiausiai labai skiriasi nuo Argentinos. Kokį didžiausią skirtumą, grįžęs į Lietuvą, pajutot tarp tikinčiųjų Lietuvoje ir Argentinoje?

Pirmiausiai, Bažnyčioje Argentinoje žmonės yra daug atviresni, jų santykiai šiltesni. Be to, pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ten yra daug aktyvesnis: jie praktiškai organizuoja visą parapijos veiklą, ir tai yra didelė pagalba klebonui. Jis tik pasako, ką reikia padaryti. Pavyzdžiui – Didžiosios savaitės liturgija. Klebonas tik vadovauja pamaldoms, o už viską atsakingi pasauliečiai: ir už skaitinius, ir už atnašų nešimą, ir už aukų rinkimą, ir, kaip ten įprasta, už Kryžiaus kelią, kuris rengiamas mieste. Pasauliečiai labai aktyviai dalyvauja ir Komunijos dalinime, klebonas tik parenka pamaldžius ir atsakingus žmones.

O argentinietišką šilumą patyriau pirmą kartą apsilankęs Mišiose ispanų kalba. Per ramybės palinkėjimą visi nori paspausti ranką ar apkabinti, o aš jaučiausi taip – „ko jūs iš manęs norit? Leiskit man ramiai pabūti.“ (juokiasi)

Marijonų vienuolyno kieme su broliais, pradedančiais vienuolinį kelią, Rosario miestas

Tikriausiai buvo ir daugiau iššūkių, susijusių su kultūros skirtumais…

Įdomu tai, kad tas brolis, dėl kurio pavyzdžio pasirinkau būti tik vienuoliu, vis dėlto išvažiavo studijuoti į kunigų seminariją, ir aš perėmiau visus jo darbus. Kai tapau atsakingas už šlovinimo maldos pal. Jurgio Matulaičio grupelę, buvau priverstas atsistoti prieš visus, kelti rankas į viršų ir man neįprastu būdu šlovinti Viešpatį, nors iki tol tebuvau pažinęs lietuvišką sumą. Pirmus mėnesius buvo labai sunku, tikras košmaras.

Vis dėlto Dievas leido man pastebėti labai įdomų dalyką. Į šiuos šlovinimus susirinkdavo apie 20–30 žmonių, kurie ateidavo po darbo savaitės, ir daugelis jų išgyvendavo sunkių akimirkų. Tuomet pamačiau, kiek daug malonės per šlovinimo maldą Dievas atneša į jų gyvenimus. Tai galėjau pastebėti jų akyse. Malda jiems teikė stiprybės, priartindavo prie Dievo. Tuomet pasakiau sau: kas gi esu, kad visa tai užgesinčiau. Juk Dievas Bažnyčioje veikia skirtingais būdais. Tad ir dabar nesidrovėčiau iškelti rankų ir taip šlovinti Viešpatį, nes Dievas parodė, kad tokiu būdu žmonėms suteikia malonę.

Jums labai svarbus pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime. Apie tai parašėte ir savo baigiamąjį darbą, atlikote tyrimą, remdamasis pal. Jurgio Matulaičio įžvalgomis apie pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios gyvenime. Kuo Matulaičio mokymas mums aktualus šiandien?

Palaimintasis Jurgis pirmiausia norėjo, kad Kristus būtų pažintas visur. Tik paskui jis ieškojo būdų, kaip tai padaryti, ir matė, kad kunigai visko neaprėpia, jie negali aplankyti visų šeimų ir įstaigų. O pasauliečiai, kurie priima Kristų, savo liudijimu neša Jį ten, kur gyvena, mokosi, dirba, būna kiekvieną dieną, taip apšviesdami kasdienybę Kristaus buvimu. Jie gali įnešti Kristų ten, kur mes, kunigai, negalime.

Matulaitis sugebėjo Bažnyčioje surasti vietą pasauliečiams. Daugelis kunigų dėl to netgi žiūrėjo į jį keistai: „Ką čia išradinėji, juk mes atsakingi už viską.“ Tačiau palaimintasis norėjo, kad Kristus ateitų į šeimas, darbovietes, į darbininkų, ir kitokių luomų žmonių gyvenimus. Ir tai paskatino pasauliečių aktyvumą Bažnyčioje, tik reikėjo juos formuoti, vesti, palydėti… Tai yra svarbu Jurgio Matulaičio mokyme: Kristų, Jo Karalystę, Jo Evangeliją įnešant visur, gali pasitarnauti Kristų tikintieji pasauliečiai.

Jūs taip pat daug laiko leidžiate su pasauliečiais: esate mylimas ir jaunimo, ir vaikų, ir suaugusiųjų, regis, su kiekvienu randate bendrą kalbą. Kokius lūkesčius dvasininkams atpažįstate, bendraudamas su tikinčiaisiais?

Kiek galiu pastebėti, žmonės Lietuvoje dar ieško Kristaus. Žmoguje, kuris pasiaukojęs – vienuolis ar kunigas – kiekvienas nori atrasti Kristų. Tai reiškia, kad žmonės noriai bendrauja su tavimi, bet iš tiesų ieško ne tavęs, o Jėzaus, kurį tu galėtum parodyti. Ypač jaunimas. Jauni žmonės turi daug klausimų ir reikia būti tam tikru metu tam tikroje vietoje, kad galėtum bent į kai kuriuos jų atsakyti. Man labai svarbus buvimas ir su suaugusiais, ir su vyresnio amžiaus žmonėmis, ir su jaunimu, ir su vaikais.

Evgenios Levin nuotrauka

Kaip kuriate bendrystę su jais?

Labai paprastai. Kartais tiesiog paklausęs „Kaip tau sekasi?“ ar pasiuntęs sms žinutę: „Tegu Dievas tave laimina“, tu priartini Kristų prie tų žmonių gyvenimo. Jie pradeda jausti, kad juos palaikai, ir kad Kristus per tai laimina.

Žmogiškas artumas yra labai svarbus kiekvieną akimirką: ar tai Jaunimo dienos, ar stovyklos, ar tiesiog kasdienybė. Kartais tereikia pasiteirauti: „Kaip jautiesi? Kaip šiandien diena?“ Tarnaujant parapijoje, jeigu parapijietis, kuris nuolat lanko Bažnyčią, kartą neatėjo į Mišias, svarbu pastebėti jį ir paklausti: „Kodėl nebuvai, gal kas nutiko?“ Bendrystės pagrindas yra pastebėti ir būti. Tiesiog būti su žmogumi, nors tai ir labai sunku, turint tiek daug įvairių pareigų ir darbų…

Iš kur semiatės jautrumo ir atidumo žmonėms?

Tikriausiai iš bendravimo su ligoniais, kuriuos teko palydėti. Pamačiau, kad išgyventiems sunkią ligą galiu atnešti Kristaus šviesą. Žmogui sunkiai susirgus, kyla daug klausimų: kam viso to reikia, kodėl aš susirgau… Žmonės tikisi iš tavęs atsakymų, kurių… nėra. Į tokius klausimus nieko negali atsakyti. Bet pastebėjau, kad Kristaus atnešimas į jų gyvenimą per Komuniją, per buvimą drauge yra daug vaisingesnis negu visi atsakymai ar teologiniai svarstymai. Buvimas su ligoniu, paėmimas už rankos mirštant, apkabinimas vaikų, kurie verkia netekę mamos, vėliau aplankymas vyro, kuris prarado žmoną, ir buvimas arti jų toliau, kiek galima, kiek tavo pašaukimas leidžia, – tai yra labai svarbu. Ir visa – dėl vieno žmogaus.

Žvelgiate anapus to formalaus lygmens: atlikti pareigą, paduoti Komuniją, palaidoti, bet jums visuomet svarbu užmegzti asmeninį santykį…

Pažvelgę į Kristų Evangelijose, pamatysime, kad Jis visuomet užmegzdavo asmeninį santykį, netgi su fariziejais ir Rašto aiškintojais. Man atrodo, kad tas asmeninis santykis daug daugiau padaro negu visos kitos apaštalavimo priemonės. Kartais užtenka paduoti Komuniją, bet kartais reikia ir pabūti su žmogumi. Dažnai norisi aprėpti daug, bet svarbu atrasti būtent tuos žmones, kuriems tuo metu reikalinga Dievo palaima ir pas kuriuos tave siunčia Dievas. Suprasti, ko šiandien Viešpats nori tam žmogui, ko šiandien tam žmogui reikia. Tai yra tas darbas, kurį mes turime padaryti maldoje. Kad užmegzčiau santykį su kitu žmogumi, pirmiausia būtinas mano asmeninis santykis su Dievu, su Kristumi. Kaip mokė pal. Jurgis Matulaitis, santykis su žmogumi prasideda nuo tavo santykio su Dievu. Negali kalbėti apie Tą, kurio nepažįsti.

Ir vienuolystėje, ir kunigystėje yra gundymas pasinerti į veiklą, į kitų žmonių rūpesčius ir apleisti buvimą maldoje. Kas Jums padeda išlikti kasdienėje ištikimybėje?

Bėgant metams vis labiau branginu maldą, buvimą su Kristumi per adoraciją, nes žinau, kad be Jo gali bėgti, tačiau tavo jėgos išsenka. Gali kalbėti gražius žodžius, bet tavo kalbos baigiasi, jos tampa vienodos. O Kristuje viskas atnaujinama. Turėdamas santykį su Kristumi, kitiems gali duoti daugiau.

Aišku, yra gundymų pasinerti į aktyvumą, skubėjimą… Netgi per šv. Mišias, kai bažnyčioje būna daug žmonių, dažniausiai mes stengiamės kuo greičiau padalinti Komuniją. Kai matai, kad laukia daug žmonių, tikrai yra pagunda skubėti. Bet vienu momentu sustoji ir pagalvoji: o ką aš laikau rankoje, ką aš duodu kitam? Tai nėra duonos paplotėlis, tai – Jėzus. Tada vėl sulėtini tempą ir sakai: „štai – Kristaus kūnas.“ Ir stengiesi tuo tikėti. Tokie maži dalykai ugdo mūsų dvasingumą dideliuose dalykuose.

Paduoti Komuniją su meile ir tikėjimu jau yra apaštalavimas?

Taip, tai yra Dangaus priartinimas žmogui. Dėl to, kaip paduosi Komuniją, žmogus gali pajausti Jėzaus artumą, ir, jeigu kažko dar trūksta iki pilno atsivertimo, gali atsiversti. Nes pats Jėzus veikia tame, aš esu tik įrankis. O jeigu netikiu – nieko nebus. Žmogui, duodamas Komuniją, sakau: „Kristaus kūnas“. Bet kaip paduosiu Jį, priklauso nuo to, ar pats tikiu savo žodžiais.

Radęs progą primenate, kad mes daug meldžiamės už kunigus, pašaukimus, bet klierikai yra tarsi pamirštami, o jiems malda – ne mažiau reikalinga. Tai supratote būtent mokydamasis seminarijoje?

Tapęs klieriku supratau, kad melstis pašaukimų labai svarbu, nes jų trūksta. Kitas dalykas: melstis už kunigus yra labai svarbu, nes kunigams nelengva. Kunigų reikia šventų, ir pasauliečių ar vienuolių malda padeda jiems eiti šventumo keliu, atpažinti ženklus, per kuriuos Dievas kalba jų tarnystėje. Bet yra dar vienas etapas – pasiruošimo kunigystei, studijos seminarijoje. Šis laikotarpis fundamentaliai svarbus, nes čia jaunas žmogus gauna tai, ką paskui stengiasi išskleisti kunigystėje. Jei pasiėmė tik grūdelius, bus grūdeliai ir kunigystėje. Jei pasiima visas malones su kaupu, malonės skleisis ir kunigystėje.

Išbandymų klierikams yra daug. Kai įstoji, dar nereiškia, kad jau būsi kunigas – reikia atpažinti savo pašaukimą. Tam padeda studijos, dvasios tėvas, pastoracija ir kiti dalykai. Ypač svarbu, jog seminaristus lydėtų pasauliečių, vienuolių, bendruomenės malda, kad žmogus, kuris atėjo į seminariją, tinkamai atpažintų savo pašaukimą, prisipildytų Dievo malonės ir, eidamas tolyn, tą malonę dalintų.

Kartais skirtingose bendruomenėse prieinu prie moterėlių, kurios laiko rožinius rankose, girdžiu jas meldžiantis už pašaukimus, už kunigus, ir sakau: „Nepamirškite melstis už klierikus, nes jiems labai reikia jūsų pagalbos.“ Po kurio laiko jau išgirsti: „Meldžiamės už klierikus.“

Pokalbio pradžioje minėjote, kad troškimas daugiau Jus vedė kunigystės link. Kaip dabar, jau būdamas kunigas, žvelgiate į savo pašaukimą?

Man atrodo, kad vis dar negaliu kalbėti apie visišką savo pašaukimo išsipildymą – jis pildosi kiekvieną dieną… Kunigystės link keliavau ilgai, bet dabar turiu tiesiog toliau vykdyti savo pašaukimą ir juo gyventi. Negaliu sakyti: „štai – kunigystės šventimai, ir viskas. Taškas.“ Reikia kalbėti apie kablelį, šis gyvenimo etapas man – nauja pradžia. O visiškas mano pašaukimo išsipildymas bus tik Dangaus Karalystėje.

Kalbino Elena Faustina Andrulytė SF

Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 3

Comments are closed.