Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 6

Teksto autorė Goda Kotryna Užpelkytė

Klimato krizė: nebėra laiko nerūpestingumui

Ginčytis, ar tikrai klimato kaita, o dabar ir krizė, yra reali – beprasmiška, nes tai tapo akivaizdu – neįprastai svyruojantis klimatas, vienu laipsniu per itin trumpą laiką pakilusi vidutinė metų temperatūra, dėl ekstremalių oro sąlygų padidėjęs stichinių nelaimių skaičius mažina skeptikų gretas. Tad ar neabsurdiška vaikams mokykloje kaupti žinias ateičiai, jei tos ateities gali nebūti, jei nėra jėgų, kurios ją gintų? Ar neabsurdiška „kalti“ faktus apie klimato kaitą, kai tuo tarpu žmonėms valdžioje, atsakingiems už gamtos išsaugojimą, tie faktai yra beverčiai?

Pastaruosius klausimus kelia ir šešiolikos metų mergina Greta Thundberg iš Švedijos, klimato aktyvistė, inicijuojanti pasaulinio masto moksleivių streiko akciją „Penktadieniai už ateitį“ (angl. „Fridays for future“). Nors ją dar būtų galima vadinti vaiku, ji rūpinasi tuo, kas nevaikiška ir kas yra ne jos, bet pasaulį valdančių suaugusiųjų, rankose. Ji sustabdo savo jaunystės svajones, viltis, dėmesingumą išsilavinimui, nerūpestingą gyvenimą ir stoja tų suaugusiųjų akivaizdon, pareikšdama: „Mūsų namai dega. Ir aš noriu, kad jūs panikuotumėte“.

Gretos įkvėpti moksleivių streikai Lietuvoje / FridaysForFutureVilnius nuotrauka

Intravertė Greta ir jos masiniai protestai

Greta mokyklos suole buvo viena iš tų pilkų pelyčių, kuri per pamokas nekelia rankos, savanoriškai nedalyvauja diskusijose. Kaip ji pati sako, ji yra intravertė ir kalba tik tuomet, kai tai neišvengiama. Prieš kelerius metus jai buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas (viena iš autizmo formų), todėl ji turi prastus socialinius įgūdžius, bet kritišką, analitišką žvilgsnį į pasaulį – viską jame mato kaip „juoda ir balta“. Šį savo kitoniškumą Greta laiko dovana, nes tai jai leidžia žiūrėti į dabartinę situaciją taip rimtai, jautriai ir atsakingai. Kaip rimtai? Praeitų metų rugpjūtį ji pradėjo streikuoti prie Švedijos parlamento su plakatu „Mokyklos streikas už klimatą“, pradžioje išvis neidama į mokyklą, paskui (kai tėvams ir mokyklos administracijai pavyko su ja susitarti) – neidama tik penktadieniais.

Ilgainiui savo drąsa, ryžtu ir kilnia idėja ji uždegė milijonus moksleivių iš viso pasaulio – moksleivių žinutę imtis veiksmų prieš klimato kaitą kiekvieną penktadienį dabar išgirdo ir į kvietimą streikuoti penktadieniais atsiliepė jauni daugiau nei 150 valstybių gyventojai – jie išeina į gatves su plakatais, skambiais šūksniais, Gretos, kaip jų įkvepėjos, nuotraukomis ir reikalauja politikų atsakingumo ir konkrečių veiksmų, kovojant už Žemės išsaugojimą. Tada, kai masinis „Fridays for future“ judėjimas įgavo pagreitį, Gretą pastebėjo žiniasklaida, Stokholme ji buvo pakviesta kalbėti TEDx konferencijoje, o vėliau pradėjo keliauti po visą pasaulį – nuvyko į Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją Lenkijoje, Pasaulio ekonomikos forumo konferenciją Šveicarijoje, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto konferenciją Briuselyje, Europos Parlamentą Strasbūre. Dabar jos negalima nepastebėti, ji beldžiasi į kiekvieno svarbaus suaugusiojo duris ir prašo vieno – reaguoti į klimato krizę dabar.

Gretos įkvėpti moksleivių streikai Lietuvoje / FridaysForFutureVilnius nuotrauka

Ką sako Greta pasaulio suaugusiems? Jeigu jiems žinoma dabartinė Žemės situacija, tuomet Greta nesako nieko, ko jie jau nebūtų girdėję. Tiesiog ji pakartoja tai, ką prieš ją, dar nuo pat devynioliktojo amžiaus, kai prasidėjo industrializacija, apie klimato kaitą skelbė mokslininkai: Žemės situaciją blogina žmogaus veikla, gamta nespėja prisitaikyti prie žmogaus vykdomų vis greitėjančių ir intensyvėjančių pokyčių ir jei nebus imtasi veiksmų apriboti žmogaus veiklą, mūsų civilizacija nulems Žemės egzistavimo baigtį, kitaip sakant – tik laiko klausimas, kada patys save sunaikinsime.

Kalbant konkrečiau, Greta reikalauja, kad 175 valstybės, kurios 2016 m. ratifikavo Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, laikytųsi nuostatų. Pagrindinė iš jų – apriboti vidutinės metų temperatūros lygį, kad jis nepakiltų virš 1.5 laipsnio, lyginant su priešpramoniniu lygiu (maždaug nuo XIX a. antros pusės, kuomet temperatūros pokyčiams įtaką pradėjo daryti ir žmogaus veikla). Pagal Tarpvyriausybinės klimatos komisijos (angl. IPCC) praėjusių metų ataskaitą jau esame kritinėje būklėje ir turime mažiau nei 11 metų sumažinti šiltnamio efetą sukeliančių dujų kiekį, antraip, jau bus per vėlu žmogaus jėgomis sumažinti dėl klimatos atšilimo kilusias reakcijas ir mūsų lauks katastrofiški padariniai. Šiltnamio efektą dėl žmogaus veiklos lemia kur kas daugiau,  nei tokios dujos kaip anglies dvideginis (CO2) – tai ir metanas (išsiskiria plėtojant gyvulininkystę, yrant šiukšlėms sąvartynuose), diazoto monoksidas (išsiskiria iš azoto turinčių cheminių trąšų), fluoruotos dujos (yranti elektronika) ir t.t.. Kiekvienas iš mūsų, gyvendami poindustriniame laikotarpyje, paliekame ekologinį pėdsaką, didesnę ar mažesnę žalą aplinkai. Tai suprato ir Greta Thunberg, todėl po pasaulį keliauja mieliau traukiniais nei lėktuvais, apriboja savo poreikius dėl didesnio gėrio.

Markus Spiske / Unsplash.com

Lėta džiaugtis

Atsidūrusi pačiame dėmesio centre, šių dienų klimato aktyvistė, herojė, įkvėpimas moksleiviams, o ir visiems kitiems, susirūpinusiems Žemės situacija, savo nuopelnų nesureikšmina. Jai nerūpi, kaip ją vadina kiti, kad ją išaukština, kad ja džiaugiasi ir viliasi. Jos netenkina suaugusiųjų liaupsės „turėtumėte didžiuotis savimi, kiek daug pasiekėte!“, jos nedžiugina ir praeiviai, kurie labiausiai nori su ja „nusiselfinti“ – vienintelis jai rūpimas dalykas yra išmetamųjų dujų kreivė, kuri nesileidžia, kuri nestovi vietoje, o nepaisant tų pusės metų, kai Greta pradėjo viešai kalbėti pasaulio politikams, vis dar kyla. Jos žvilgsnis į pasaulį labai realistiškas – ji mato didžiulę problemą, mato sunkumus ją įveikti, mato, kad žmonija dar turi laiko keistis ir reikalauja vienintelio dalyko – atsibusti, atsistoti ir eiti. Taip, eiti dar nevisiškai žinomais keliais, bet bent jau pradėti. Kol tos pradžios nematys, tol Greta kalbės, tol ji streikuos, tol ji žadins kiekvieną vaiką susimąstyti apie savo ateitį ir kiekvieną suaugusįjį elgtis atsakingai, pagal savo išgales, kaip ir pridera suaugusiam, todėl į kiekvieną žurnalisto klausimą: „Kiek dar ilgai streikuosite?“ Greta atsako: „Klausti reikėtų ne kada mes nustosime streikuoti, bet kada „jie“ pradės kažką daryti.“

Markus Spiske / Unsplash.com

Misija – belstis į suaugusiųjų širdis

Greta reikalauja iš suaugusiųjų atsakomybės. Šių metų sausį Pasaulio ekonomikos forume Greta kalbėjo: „Kai kurie žmonės sako, kad klimato krizė yra tai, ką mes visi sukūrėme. Bet tai tik dar vienas patogus melas. Nes kai visi yra kalti, tuomet nei vienas negali būti apkaltintas.“ Greta vengia abstraktumo, o kreipiasi į prieš save esančius – klimato krizę lėmė žmonių veikla, bet jos ir toliau nesprendžia didelės kompanijos, atsakingos už išmetamąsias dujas, už išmetamas neyrančias atliekas, o visa tai juk galima apriboti. Tačiau tam reikia, kad konkretūs žmonės, kurių rankose yra klausimas, kiek dar kentės mūsų Žemė, „gintų teisingą istorijos pusę“. Dėl „jų pačių vaikų labo, dėl jų anūkų labo. Dėl gyvenimo labo ir šios gražios gyvuojančios planetos labo“.

Skaudžiausia yra matyti, kad žmonija dar turi galimybę veikti ir keisti situaciją, bet yra tam visiškai abejinga. Žinoma, galima džiaugtis, kad pradžią duoda bent kažkas, bent vaikai, rėkdami taip garsiai, kaip tik gali, bet baisu, kad tie, kurie dar nėra prislėgti kasdienybės rūpesčių ir kurių užsidegimas keisti pasaulį yra didžiulis, yra beveik bejėgiai vieni įveikti klimato krizę. Visgi – beveik.

Ši „vaikų kova“ už būvį yra tokia stipri pirmiausia todėl, kad taiki – tokia kova neša viltį ir įkvėpimą nepaliauti kovoti. Visi žmonės, kad ir kaip būtų rūpesčių ir kitų „svarbesnių reikalų nei klimato kaita“ prislėgti, kad ir kaip būtų apimti turtų troškimo, turi širdį. Panašu, kad būtent ji ir yra Gretos ir visų po jos sparnu stovinčių vaikų taikinys. Jie nesako nieko naujo, kas nebūtų šimtus kartų kartota mokslininkų, bet jie sako, kad jiems dar visas gyvenimas prieš akis ir jie nori jį nugyventi, jie stoja prieš suaugusiuosius kaip silpni, paprasti žmonės, reikalauja pasigailėjimo ir meilės – tos pačios, Artimo meilės, visuotinai laikomos žmonijos siekiamybe. Greta sako viešas kalbas ne tam, kad apšviestų suaugusius naujais faktais, bet kad juos pabudintų iš snaudžiančios moralės būsenos – paliesk žmogaus širdį, duok sprigtu į jo sąžinę ir galbūt atsivers vartai į sąmoningumą, į aštrų protą, kuris nedelsiant galės tinkama linkme nukreipti žmogaus veiksmus. Būtent tokią matau šių vaikų misiją – belstis į suaugusiųjų širdis ir būtent tokią stiprybę juose, kaip vaikuose, aš įžvelgiu.

Marija Zaric / Unsplash.com

Ekologinis atsivertimas galioja visiems

Pabaigai – ar gali klimato krizė būti man, Žemės gyventojui, beprasmė ir nereikšminga? Tarkime, esu krikščionis ir man gyvenime svarbiausia yra dorybingai gyventi, pelnyti sielai išganymą – ar vis tiek turiu panikuoti, kaip kad sako Greta? Taip, atsakytų popiežius Pranciškus. Enciklikoje Laudato Si‘ jis įvardina, kad dalis krikščionių, uolių, atsidavusių maldai, pašiepia rūpinimąsi aplinka, dalis – užima pasyvią poziciją ir nesiruošia keisti savo įpročių. Popiežius sako, kad visiems jiems trūksta „ekologinio atsivertimo“, nuo kurio priklauso ir mūsų santykis su mus supančiu pasauliu. „Gyventi Dievo darbų sergėtojo pašaukimu yra esminė dorybingos egzistencijos dalis, o ne koks pasirinktinas dalykas ar antrinis krikščioniškosios patirties aspektas“ (LS217). Gerbti, mylėti, tausoti, sergėti tai, ką sukūrė Dievas ir ką pavedė mūsų globai, yra būtinybė. Kai su atsakomybe žiūrėsiu į viską aplinkui, gebėsiu stebėti ir reaguoti, išpildysiu savo žmogišką buvimą, kuriame svarbūs tiek dvasiškasis, tiek žemiškasis poliai.

Na, gerai, bet ką aš galiu padaryti, kad apsaugočiau gamtą, jei neturiu galios priimti pasaulinio masto sprendimų? „Rūpindamiesi kūrinija, visi galime bendradarbiauti kaip Dievo įrankiai, kiekvienas pagal savo kultūrą bei patirtį, savo iniciatyvas ir gebėjimus“, – sako popiežius (LS14). Tiek kasdienių įpročių keitimas, poreikių apribojimas, tiek viešas kalbėjimas apie aplinkos išsaugojimą, viskas, ką sugalvojame, gali tapti dalele didelio žmonijos pokyčio. Taigi atsakymo į klausimą „o ką galiu aš?“ turime laukti ne iš išorės, bet į jį atsakyti turime patys. Gretos Thundberg atsakymas sau buvo mokyklos streikai už klimatą, taip keliant „panikos“ bangą, ir kalbėjimas pasaulinę atsakomybę nešantiems suaugusiems, taip mėginant prisibelsti į jų širdis. Kai namas dega, panikuoti reikia visiems, kurie tame name gyvena. Vieni turi galimybę panikuoti tik kalbėdami, kiti – ir darydami. Vadinasi, viena Greta pasaulio neišgelbės, šiai panikai reikalingi mūsų visų balsai ir rankos.

Greta yra sąmoningumo, atsakingumo ir artimo meilės simbolis. Kai klimato krizė dabar yra kaip niekad akivaizdi ir gali nulemti mūsų ateities kartų liūdną baigtį, artimo meilės įsakymu besivadovaujančiam žmogui nematau dingsties būti pasyviam. Ir tie artimieji, tos ateities kartos, gyvena jau dabar – tai Greta ir milijonai kitų vaikų, suprantančių, kas jiems gresia.

Galiausiai, net jeigu nenorite klausytis Gretos ar kitų aktyvistų, mokslininkų, ar net paties popiežiaus, niekaip negaliu įžvelgti bent menkos priežasties jums būti abejingiems savo ir savo artimųjų gerovei, savo aplinkai. Jeigu per artimųjų jubiliejus nuoširdžiai norite linkėti „sveikatos, laimės ir ilgo gyvenimo“, turite imtis pokyčio ir juo tapti.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *