1986 m. įvyko didžiausia žmonijos istorijoje ekologinė katastrofa. Tai dar beveik dešimtmetis iki mano gimimo. Žvelgiant iš šios perspektyvos – „ikiistoriniai laikai“.

Kai užaugau, girdėjau pasakojimus apie Černobylį, apie radiacijos bangas ir Sovietų Sąjungos mįslingus aiškinimus, kas įvyko. Bet tokius dalykus girdi ir pamiršti. Kiek daug visko vyksta čia ir dabar! Negali maudytis praeities puslapiuose, kai reikia kautis šiandienos karuose.

Tik kartais tie istorijos puslapiai sugrįžta ir moko, kaip nekartoti klaidų, nors jau ir spėjai jas pakartoti. Įrodo, kokia gali būti svarbi autentiška atmintis. Kaip žaizdos neužgyja net per trisdešimt metų. Kaip dar ilgai jos neužgis.

 „O tai ten ir dabar niekas negyvena?“, – nustembi. Daug detalių nugula į smegenų vingius ar širdies briauneles, bet tik tiek. Pasakojo, kad, kai sprogo atominė elektrinė Ukrainoje, kaip tik  buvo trankiai švenčiamos dėdės vestuvės. Ar Ukraina toli? Nepakankamai. Juk net švedai pajuto šokančius į orą barometrus. Bet tai nesvarbu. Tik faktai.

HBO serialas apie Černobylį svarbus ne tuo, kad filmuotas tarp Fabijoniškių daugiabučių. Mes jaučiamės prisidėję, artimi. Galintys sakyti, kad mes esame tos baisios istorijos dalimi. Bet ne dėl serialo – dėl pačio gyvenimo. Visa Europa buvo nuklota tomis švytinčiomis dulkelėmis, padaugėjo skydliaukės bei onkologinių ligų, apsigimimų. Nematoma ranka palietė ir tuos, kurie nebuvo visai šalia. Ir tuos, kurie nežino, kas ta atominė, kas ta elektrinė…  O SSRS siuntė karius iš visur – ir visiškai jaunus, ir lietuvius, ir rusus, ir latvius, ir ukrainiečius. Tai pasaulio ilgio siūlais sujungtos tautos, kurios nebegali sakyti  čia ne mano.

Nors Rusija taip tvirtina, vadindama istoriją šmeištu ir žiūrovui siūlydama savo serialą, kuriame sprogimą sukelia vakarų agentas. Lyg ieškoti kaltų vis dar būtų išeitis.

Mes jaučiamės prisidėję, artimi. Galintys sakyti, kad mes esame tos baisios istorijos dalimi. Bet ne dėl serialo – dėl pačio gyvenimo. 

Žmonės žiūri siaubo filmus – adrenalinas tai vaistai nuo nuobodaus gyvenimo, kur tik sėdi darbe, važiuoji į Turkiją atostogų, vėl sėdi darbe, išgeri… Adrenalinas, kaip ir apsvaigimas, padeda prisiminti, kad esi gyvas, pripildo stiprių pojūčių ir leidžia apsidžiaugti, kad vis tik esi saugioje erdvėje ir viskas, kas vyksta ekrane, vyksta ne tau, ne šiame pasaulyje.

Su Černobyliu sunkiau, nes viskas vyko čia.  Aišku, vyko seniau. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Bet kalbėti vien kaip apie istorinį faktą sunku. Dar gyvi žmonės, kurie savo akimis matė prieš ir po pasaulį iš arti. Dar skauda, matosi jų netektis, nešiojamos ligos ir siaubas. Dar viskas jautru, dar šiandien vyksta. Net ir gaubtu uždengus buvusią elektrinę – civilizacijos juodąją skylę.

Kadras iš serialo

Serialas pasirodė, sakytume, Lietuvai kiek per vėlai, nes protestai dėl Astravo atominės elektrinės buvo nuraminti, o daugumai  europiečių įsivaizduoti grėsmę trūko katastrofos realumo pripažinimo.  Mąstymas ir strategijos tai ekonominės lygtys, kuriuose nepalikta vietos prasmėms. Apie jas galvojame tik tada, kai nutinka kažkas tokio, ko faktais neapkamšysi.

Kita vertus, serialas pasirodė laiku, kai jau užaugo naujos kartos, kurioms, kaip ir man, Černobylis buvo vienas iš punktų istoriniame vadovėlyje. Ir dabar viskas išlindo į paviršių. Kaip iš kalėjimo kameros išropojo ir papasakojo. Ir pasaulis tą pasakojimą išgirdo. Lyg tai butų vykę kartu su serialo paleidimu, o ne prieš trisdešimt trejus metus. Koks simbolis –  Kristaus nukryžiavimo amžius. Net, jei skaičiai ir nėra svarbūs. Bent ne svarbiausi.

Serialas fantastiškas ne tik vaidyba, nuotaika ar atitikimu istoriniams faktams. Ne tik todėl, kad priminė užmirštus skaudulius, o kai kuriems papasakojo pirmąjį kartą. (Iš tikro, internete plaukioja mintys amerikiečių ir kitų, labiau nutolusių nuo Ukrainos, apie tai, ko jie nežinojo, kaip to neįsivaizdavo. )

„Černobylis“ parodo skirtingus tragedijos sluoksnius. Ne tik aiškina, kaip ir kas įvyko, kokiu principu veikia atominės elektrinės reaktoriai, bet ir atskleidžia Sovietų Sąjungos tikrovę, kurioje klaidų būti negali ir aukojami žmonės tėra nesvarbi kaina tylos ir ramybės iliuzijos prieš kitas valstybes. Kaip KGB seka visus – vardan skaidrumo, tiesos ir aukštesnio tikslo. Lyg priminimams visiems, kurie tvirtina, kaip buvo geriau, to nepatyrusiems – kad istorinė patirtis parodė, kodėl komunizmas gražus tik teorijoje.

Serialas paliečia ir žmonių gyvenimų dramomis. Ne tik mirusiųjų ar susirgusiųjų statistiką, bet ir realių žmonių netektis, yrančius mylimųjų kūnus, kūdikius, kurie gimsta negyvi, įsčiose sugėrę visą radiaciją iš motinos organizmo. Apie nematomos radiacijos rankas, kurios paliečia viską. Čia ir lavonai, ir drabužiai, ir medžiai ar akmenys – viskas tampa mirtinais radioaktyviais objektais.

Čia ir lavonai, ir drabužiai, ir medžiai ar akmenys – viskas tampa mirtinais radioaktyviais objektais.

Evakuojami žmonės, kuriems nepaaiškinama, kas vyksta. Jie tikisi, kad grįš, staiga palikdami namus, kuriuos visą gyvenimą kūrė. Bet nebegrįžta. Likę gyvūnai šaudomi ir laidojami apliejus cementu. Raudonas miškas, apleisti namai, mokyklos, kuriose dar nuo lentos nenuvalyta matematinė lygtis.

Kad ir kokį sprogimą viduje sukeltų serialas „Černobylis“, siūlau neapsiriboti vien juo.  Serialo vaizdus ypač prasmingai papildė ne mažiau paveiki Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Ji priverčia suklusti dar labiau, nes atsiveria terra incognita – užmirštos Baltarusijos žmonių sugriauti likimai, kurie tiek metų liko kažkur istorijos paraštėse. Kalbėdami apie Ukrainą, kalbame ir apie nuo Pripetės netoli esančią Baltarusiją, kurią šis sprogimas palietė daug labiau negu mus.  Šalį, kuri neturi nei vienos atominės elektrinės.

Iki Černobylio iš 100 tūkst. Baltarusijos gyventojų, onkologinėmis ligomis susirgdavo 82 žmonės, praėjus dešimtmečiui – 6  tūkstančiai. Skaičiai pakilo 74 kartus. Radionuklidais buvo užteršta 4,8 proc. Ukrainos, 0,5 proc, Baltarusijos 23proc teritorijų.  Mirtingumas Baltarusijoje padidėjo 23,5 proc. Bet tai tik statistika. Baisūs, bet sausi skaičiai, po kuriais slepiasi tūkstančiai likimų. Kiek daug istorijų apie vaikiškus karstus. Ir palaikus, kurių net negalėjo duoti tėvams, nes jie radioaktyvūs…

Ištrauka iš knygos.

Dabar vis pasirodo kalbų apie pasilikusius mirusioje žemėje gyventojus. Jų nedaug, bet jie gyvena. Močiutė, kuri visiškai viena vienkiemyje netoli Černobylio. Ji valgo savo augintas daržoves, turi katiną Vasią. Kalbasi tik su tais, kurie palaidosi netoliese. Arba mergaitė, vienintelis žinomas kūdikis, gimęs toje teritorijoje. Niekada neturėjęs su kuo žaisti….

Svetlanos Aleksevič knygoje apklaustas gaisrininkas, palaidojęs vaikus pasakoja: „Esi normalus, niekam neįdomus žmogus. Tipinis, niekuo neišsiskiriantis. Dirbantis už vidutinį atlyginimą, kartą metuose važiuojantis atostogauti. Ir staiga tampi černobylio žmogumi. Ir ta etiketė persekioja. Visi klausia, kaip tai atrodė. Pažymi tave – visi aplinkui žino, kas esi. Visi atsisuka, kai praeini.

Net ir tie liudijimai, kuriuose yra šiek tiek šviesos, priverčia nudelbti akis. Bet gailesčio ar užuojautos nepakanka. Mes išnaudojame žemę, savo puikybei statome tiltus, negesiname gaisrų ir kuriame konspiracines teorijas vietoj to, kad pripažintume klydę. Nepakanka pasakyti, jog baisu, o apsisukus eiti statyti pamatus naujoms tragedijoms, apie kurias kažkas galbūt kalbės dar po kelių dešimtmečių.

Tada lietus krito gyvsidabrio lašeliais. Dabar irgi lyja. Nežinau, ar švaresnėmis dangiškomis ašaromis, ar mes prie nuodų tiesiog  jau pripratom?

Tada lietus krito gyvsidabrio lašeliais. Dabar irgi lyja. Nežinau, ar švaresnėmis dangiškomis ašaromis, ar mes prie nuodų tiesiog  jau pripratom?

Dominyka Navickaitė

One Comment

  1. Pingback: Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda: ateities kronikos“ (apie knygą) – (NE)IŠVAIZDAUS DRAKONO OLA

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *