Išbandymas

Išminčius nusprendė išbandyti jaunuolius, kurie veržėsi būti jo mokiniais. Kiekvienam iš jų jis uždavė tą patį klausimą: „Jei tu atrasi kapšą aukso, ar tu ieškosi jo šeimininko, kad atiduotum?“

Pirmasis tvirtai atsakė: „Jei tik pažinočiau ar galėčiau kur surasti aukso šeimininką, atiduočiau, nedvejodamas nė sekundės.“

Antrasis atsakė: „Aš mąstau taip – jei atrasčiau aukso kapšą, tai reikštų, kad Dievas nusprendė jį man padovanoti. Padėkočiau Dievui ir niekam rasto aukso neduočiau.“

Pagaliau, trečiasis atsakė: „Ką galiu žinoti, koks būsiu tą dieną, kai atrasiu auksą, Nežinau, ar pavyks įveikti pagundą pasisavinti auksą. Galbūt Dievas man padės nugalėti šią pagundą ir aš grąžinsiu auksą šeimininkui.“

Išminčius išklausė šių žodžių ir nedvejodamas į mokinius priėmė tik trečiąjį jaunuolį.

Mokinystės samprata

Kartą, didžiulį autoritetą turinčiam išminčiui uždavė klausimą: „Kokį mokinį galima vadinti supratingu ir gabiu, o kokį – kvailu?“

Išminčius trumpai pagalvojo ir atsakė: „Sumanus ir gabus mokinys neprikausto savo proto prie mokytojo žodžių, Jis juos naudoja kaip gaires, kurias pritaiko savo patirčiai ir taip eina Tiesos link. Kvailas mokinys tikisi, kad jam tereikia kaupti mokytojo žodžius ir išmintis pati iš jų sunoks.“

Po kurio laiko pas šį išminčių atėjo trys žmonės. Vienas iš jų buvo daugelio žmonių viršininkas, kitas – labai turtingas, trečias – labai išsilavinęs eruditas. Visi jie pradėjo prašyti išminčių paimti juos mokiniais, tačiau jis griežtai atsisakė. Šie labai nustebo ir pradėjo reikalauti paaiškinti – kodėl?

Išminčius jiems atsakė: „Deja, jūs atstovaujate trims tipams klausytojų, kuriuos beviltiška mokyti. Pirmas tipas klausytojų yra tarsi puodas, apverstas aukštyn dugnu. Galima kalbėti tokiam klausytojui, mokyti jį, tačiau niekas negali įeiti į jo vidų. Jis paprasčiausiai neprieinamas.

Antras tipas klausytojų panašus į puodą su skyle dugne. Regis, jog jis pildosi, tačiau tik akimirkai, nes netrukus jis vis vien ištuštės, niekas negali jame išsilaikyti.

Pagaliau, trečias tipas klausytojų primena puodynę, kurioje pilna atliekų. Viskas, kas patenka į ją, surūgsta, sugenda. Todėl nėra jokios prasmės nieko į ją pilti.“

Išminties pradžia

Pas vieną išminčių atėjo žmogus ir paklausė: „Ką man daryti, idant tapčiau išminčiumi?“

Išminčius kiek pagalvojo ir tarė: „Išeik pro duris ir pastovėk lauke.“

Tuo metu lijo. Žmogus nustebęs pagalvojo: „Ko gali mane išmokyti stovėjimas lietuje?“

Tačiau jis neprieštaravo ir išėjo laukan. Lietus vis nesiliovė ir žmogus visai permirko, vanduo liejosi už apykaklės.

Po kokių dvidešimt minučių jis grįžo atgal ir tarė: „Pastovėjau lauke ir kas iš to?“

Išminčius jo paklausė: „Pasakyk, kai stovėjai lietuje, ką galvojai? Ką sau atskleidei?“

Žmogus atsakė: „Atskleidžiau? Aš paprasčiausiai galvojau, jog esu visiškas kvailys.“

Išminčius nusišypsojo: „Tai didis atradimas. Tai kelio į išmintį pradžia. Dabar jau gali pradėti šiuo keliu eiti. Jei supratai, kad esi kvailys, tai reiškia, jog permainos tavyje jau prasidėjo.“

Iš knygos „Mozaika“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *