Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1976 m. rugsėjo 9 dieną Kinijos liaudies respublikoje gausiai liejosi ašaros, nes tądien mirė Kinijos revoliucijos lyderis, valstybės vadovas, diktatorius, „raudonoji saulė“ Mao Dzedungas.

Jis gimė  1893 m. turtingoje žemdirbių šeimoje, tačiau labai anksti perėmė nacionalistinę ir prieš imperinę valdžią nukreiptą nuostatą, Dar jaunystėje įstojo į tuo metu nelegaliai veikusią komunistų partija ir buvo užsidegęs sukurti kinišką komunizmo versiją, kur pagrindinis revoliucinis vaidmuo tektų valstiečiams.  1920 m. išplėtojo savąją marksistinės ideologijos versiją, kur daug dėmesio skirta ne tik socialistinei revoliucijai, bet ir nacionalistinei ideologijai. Tai buvo svarbus skirtumas,m lyginant su marksizmu – leninizmu.

1921 m. Kinijoje oficialiai įsikuria komunistų partija ir Mao tapo aktyvus jos narys ir sparčiai kilo karjeros laiptais.

1949 m. Mao Dzedungas paskelbė apie Kinijos liaudies respublikos įkūrimą, kurios faktiniu lyderiu išliko iki savo mirties. Nuo 1943 m. iki mirties užėmė Kinijos kompartijos pirmininko postą, o 1954–19559 m. taip pat buvo KLR pirmininku. Jo vadovavimo laikotarpiu bandyta industrializuoti Kiniją, taip pat ją ateizuoti. Buvo įgyvendinta „kultūrinė revoliucija“, kurios tikslas buvo „perkeisti Kinijos žmonių sąmonę, sukuriant komunistinį žmogų“. Šiuo laikotarpiu labai nukentėjo religinis paveldas, buvo žiauriai susidorojama su visais kitaminčiais.

Buvo sukurtas Mao asmens kultas ir visiems buvo privalu ne tik turėti, bet ir atmintinai išmokti jo posakių knygelę, kuri buvo išleista milijonais egzempliorių. Kinijoje veikė chunveibinų (politrukų) būriai, kurie terorizuodavo žmones, kurie esą reiškia per menką pagarbą Kinijos lyderiui. Jų siautėjimas pareikalavo labai daug aukų.

Mao labai palankiai žiūrėjo į Staliną ir po to, kai SSSR buvo pasmerktas Stalino kultas, Kinijos liaudies respublikos ir SSSR santykiai pašlijo. Mao pareiškė, kad nuo šiol Kinija yra vienintelė „tikrą komunizmą“ kurianti valstybė.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais sirgo ir mažai rodėsi viešumoje. Jo mirtis Kinijoje buvo priimta kaip ypatingos epochos pabaiga. Per aštuonias viešo gedulo dienas daugiau nei milijonas žmonių pagerbė Mao kūną, kuris buvo paguldytas į specialų karstą ir apdengtas vėliava. Pats Mao pageidavo, kad iš karto po mirties jo kūnas būtų sudegintas, tačiau Kinijos komunistų lyderiai nusprendė, kad šiuo atveju galima jo neklausyti, jiems imponavo balzamuoto Lenino kūno buvimas mauzoliejuje, tarsi tvirtinantis, kad Didysis Vadas  yra nemarus. Tačiau techniškai įgyvendinti tai buvo itin sunku. Tie, kas aštuonias dienas lenkėsi mirusiam Vadui, net neįsivaizdavo, kad egzistuoja speciali grupė žmonių, kurie bandė taikyti įvairias metodikas, medžiagas, norėdami sustabdyti natūralų mirusio kūno irimą.

Kai  per oficialią laidotuvių ceremoniją buvo paskelbtas raginimas tris minutes patylėti, pagerbiant velionį, teigiama, kad ne mažiau kaip aštuoni šimtai milijonų kinų į jį atsiliepė. Visa gedulo ir laidotuvių ceremonija buvo transliuojama per televiziją, Nė vienam užsienio lyderiui nebuvo leista apsilankyti Tianmenio aikštėje, kol buvo paskelbtas viešas gedulas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *