Rugsėjo 10 dieną minime pasaulinę savižudybių prevencijos dieną.

Kviečiame skaityti JAV patrulio Kevin Briggs kalbą, kurią jis sakė TED konferencijoje 2014 metais. Darbe jam teko susidurti su daug viltį praradusių žmonių, kurie norėjo atimti sau gyvybę. Tokios sudėtingos patirtys parodė, kaip svarbu pastebėti ir išklausyti kitą. Nes kartais – tai viskas, ko reikia. 

23-ejus metus dirbau Kalifornijos greitkeliuose kaip patrulis. Per tuos metus daugiausiai teko patruliuoti Marino apylinkėje, kurios dalimi yra ir San Fransiskas su garsiuoju „Aukso vartų“ tiltu (Golden gate bridge). Šis tiltas tiesiog nuostabus savo struktūra, be to, nuo jo atsiveria fantastiška miesto panorama ir matyti Ramusis vandenynas.

Deja, šis tiltas laikomas savižudybių magnetu. Kai 1937 metais tiltas buvo atidarytas, vyriausiasis inžinierius teigė, jog šis tiltas visiškai netinkamas savižudybėms. Nuo jo nušokti ir sunku, ir problemiška. Bet, nuo jo atidarymo, čia gyvybę sau atėmė daugiau nei 1600 žmonių. Manoma, kad keliaujant tarp dviejų bokštų, esančių tilto pradžioje ir pabaigoje, nusikeliama į magišką vietą, tartum kitą dimensiją. „Aukso vartų“  tiltas visą laiką buvo romantizuojamas. Lyg būtų labiausiai išgananti vieta, padedanti išsivaduoti. Vanduo, esantis po juo, laikomas išlaisvinimo eliksyru.

Bet, žinote, kas iš tikro atsitinka šokant nuo šio tilto? Maždaug už keturių ar penkių sekundžių kūnas, tartum kulka, įlekia į vandenį maždaug 120 km/h greičiu. Nuo tokio susidūrimo lūžta kaulai, dalis jų praduria vidinius organus. Dauguma šokančių miršta nuo smūgio. Kiti nuskęsta. Abejoju, ar tie, kurie pasirenka tokį savo gyvybės atėmimo būdą, suvokia, ką tai iš tiesų reiškia.

Tiltą supa 0,8 metro dydžio turėklai. Dažnai tekdavo kalbėtis su žmonėmis, kurie sunkią valandą stovėdavo juos perlipę. Labai sudėtinga įtikinti juos grįžti atgal. Kai tik pradėjau čia dirbti, buvo labai nelengva. Mūsų niekas neparuošė ir neapmokė tokiems dalykams. Darydavai tai, kas, manei, geriausia. Bet tai buvo didžiulė nepagarba ne tik piliečiams, bet ir patiems patruliams. Tik dabar policininkai apmokomi psichologijos žinių ir jiems sakoma, ką reiktų daryti tokiose situacijose.

Pamenu vaikiną vardu Jason Garber. Sutikau jį pernai, gavęs skambutį apie galimą kėsinimąsi nusižudyti ant „Aukso vartų“ tilto. Jason tebuvo 32-eji. Jis specialiai atskrido iš Naujojo Džersio, kad nušoktų nuo šio tilto. Mes kalbėjomės maždaug pusvalandį, kol jis paklausė, ar žinau istoriją apie Pandoros dėžę. Pasak graikų mitologijos, Dzeusas sukūrė Pandorą ir nusiuntė ją į žemę su dėže rankose. Jis jai liepė jokiais būdais jos neatidaryti. Bet vieną dieną smalsumas laimėjo ir Pandora atvėrė dėžę. Iš ten pasipylė daugybė negandų, kančių ir nelaimių žmonijai. Vienintelis ten buvęs teigiamas dalykas buvo viltis. Jason tada paklausė: „Ką daryti, kai tu atveri dėžę, o vilties ten nėra?“ Po šių žodžių jis nušoko.

Tą vakarą man teko kalbėtis su šio vyro tėvais. Greičiausiai, kai pranešiau tragišką žinią, mano balsas drebėjo ir buvo aišku, kad man sunku. Kitą dieną jų šeimos rabinas, Jason tėvų prašymu, paskambino man ir teiravosi, ar man viskas gerai. Tai tik viena iš iliustracijų, kiek daug žmonių paliečia kiekviena savižudybė.

Man norisi paklausti, ką jūs darytumėte, jei jūsų šeimos narys ar bičiulis norėtų nusižudyti? Ką jam pasakytumėte? Ar žinotumėte, ką pasakyti? Iš savo patirties galiu pasidalinti, jog ne tiek svarbu, ką sakai. Daug svarbiau – klausytis. Nekaltinti, neprieštarauti ar pykti. Klausytis ir bandyti suprasti. Netvirtinti, jog žinai, ką tai reiškia. Ir nebijoti atvirai paklausti, ar žmogus galvoja apie savo gyvybės atėmimą. Tai galima padaryti šitaip: „Žinau, kad kai kurie žmonės tokioje situacijoje galvoja apie savižudybę. Ar tave aplanko tokios mintys?“ Tokia konfrontacija gali padėti prabilti ir ieškoti pagalbos.

Kaip žinoti, ar artimas žmogus gali apie tai svarstyti? Atkreipkite dėmesį, jei jis užsisklendžia, nebesidomi tuo, kas seniau jam patikdavo, nenori atvirai kalbėti, jaučiasi nuolat prislėgtas ir užsimena, kad nėra jokios vilties. Pasikalbėkite su juo. Būkite šalia.

Prieš keletą dienų gavau nepažįstamos moters laišką, kurios sūnus šiemet atėmė sau gyvybę. Jai leidus, dalinuosi laiško turiniu: „Galvoju šį savaitgalį nueiti ant to tilto. Aš vis dar jaučiuosi taip, tarsi mano kūnas būtų aptirpęs. Man dar sunku suvokti, kad mano Mike negrįš namo. Jis vyko į San Fransiską, kad su tėčiu nueitų į rungtynes. Bet jis ten nepasirodė. Jam dingus, paskambinau į policiją. Jie rado jo automobilį. Kitą dieną sulaukiau pareigūnų, kurie pranešė, jog yra liudininkų, mačiusių, kaip praėjusią naktį Mike nušoko nuo „Aukso vartų“ tilto. Ačiū tau, kad apie tai kalbi. Kad skatini žmones grįžti namo ir apie tai kalbėtis su savo artimaisiais. Ačiū, kad stovi už tuos, kurie laikinai patys negali to padaryti. Žinome, kaip sunku gali būti tverti skausmingas akimirkas, net ir nesergant psichine liga. Neturėtų būti šitaip lengva viską užbaigti. „Aukso vartų“ tiltas turėtų būti nuostabi įlanka, o ne kapinės. Aš dėkoju ir linkiu tau sėkmės.“

Neįstengiu įsivaizduoti, kokios stiprybės reikia, kad nueitum ten, kur tavo sūnus atėmė sau gyvybę. Stiprybės išgyventi.

2005 metais sureagavau į iškvietimą ir motociklu nuvažiavau ant tilto. Stebėjau vaikiną, stovintį šalikelėje. Kai jis mane pamatė, jis iškart sugrįžo į pėsčiųjų taką ir atsistojo atokiau. Mes kalbėjomės beveik porą valandų apie jo depresiją ir beviltiškumo jausmą, kuris jį persekiojo. Tą dieną jis pats nusprendė suteikti sau dar vieną galimybę. Aš kartu su juo pasidžiaugiau ir paklausiau, kas privertė jį apsigalvoti. Jis man pasakė, kad aš leidau jam kalbėti ir išklausiau. Tai dienai to pakako.

Netrukus po šio įvykio gavau šio vaikino mamos laišką. Jame buvo rašoma: „Niekas neištrins to, kas nutiko tą dieną. Bet jūs esate priežastis, kodėl mano sūnus vis dar čia. Tikrai manau, kad jis tokiu būdų prašė pagalbos. Jam buvo diagnozuotas psichinis sutrikimas ir dabar jis yra tinkamai gydomas. Aš įsivaikinau Kevin, kai jam buvo šeši mėnesiai. Nieko nežinojau apie jo genus ar polinkius į tam tikras ligas. Bet aš supratau, kas vyksta, jūsų dėka, laiku.“

Šiandien Kevin yra mylintis tėvas ir pilnavertis šios visuomenės narys. Jis atvirai kalba apie tai, kas tą dieną nutiko, ir apie depresiją, kuria sirgo. Jis padeda kitiems išgyventi sunkius epizodus ir prašyti pagalbos. Tikiuosi, kad tai įkvėps dar daug žmonių.

Savižudybės nėra tik tai, su kuo susidūriau dirbdamas. Tai asmeniška. Mano senelis nusinuodijo. Tai padaręs jis ne tik nutraukė savo kančias, bet ir neleido man jo pažinti. Dauguma galvojančių apie savo gyvybės nutraukimą, tenori, kad skausmas baigtųsi ir nesiekia skaudinti sau artimų žmonių. Bet tai vis tiek įvyksta.

Savo darbe labai dažnai susidūriau su panašiais atvejais. Du kartus man nepavyko išgelbėti gyvybės. Mačiau, kaip kūnas krenta į vandenį ir tie vaizdai liks su manimi amžinai. Tai dviem kartais daugiau nei turėtų būti. Vienas iš jų buvo Jason. O kitą kartą – vyras, su kuriuo kalbėjausi valandą. Jis kelis kartus paspaudė man ranką. Maniau, kad viskas bus gerai. Bet spausdamas man ranką trečiąjį kartą, jis pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Atleisk. Aš privalau išeiti.“ Tai buvo tiesiog siaubinga.

Bet dauguma žmonių, stovinčių ant tilto atbrailos, su kuriais susiduriame, suteikia sau dar vieną galimybę. Taipogi, keletas išgyvenusių kritimą, teigia jautę norą išgyventi ir apsigalvoję, vos pradėję kristi. Šis tiltas jungia ne tik dvi vietoves, bet ir žmones. Kiekvienas mūsų turime atsiverti ir palaikyti santykį su tais, kuriems sunku. Buvimas šalia padeda labiau nei galėtumėme įsivaizduoti. Egzistuoja pagalba ir viltis. Ir mes galime pakeisti situaciją.

Kalbą video formatu galite pasižiūrėti ČIA.
Parengė Dominyka Navickaitė. 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *