Teksto autorius kun. Brianas Groganas SJ yra Airijos jėzuitas. Jis vadovavo Dubline įsikūrusiam Miltauno teologijos ir filosofijos institutui. Yra išleidęs keletą knygų bei paskelbęs ne vieną publikaciją. Pateikiame ištrauką iš jo knygos „Kur eisime? Krikščioniškas požiūris į mirtį“.

Mirti yra natūralu

Dievo malonės dėka nuo pat pasaulio sukūrimo esame apsupti Jo meilės, o Kristaus Prisikėlimas mums atvėrė amžinojo gyvenimo vartus. Visas žmogaus gyvenimas yra kelias to link, tačiau tik mirties dėka pasiekiame mums skirtą šlovę.

Froidas įrodinėjo, jog mes netikime savo pačių mirtingumu, bet tik kitų mirtingumu. Tam iliustruoti jis panaudojo pašnekesio nuotrupą, atsitiktinai nugirstą traukinyje: „Jei vienas iš mūsų mirtų, kelčiausi gyventi į Paryžių.“ Kaip kunigas aš vadovauju daugeliui laidotuvių apeigų, bet ar susimąstau apie tai kaip apie savo paties laidotuvių preliudą? Ar išties suprantu „kam skambina varpai“?

Didis protestantų teologas Karlas Barthas kartą rašė, jog nežinia kada ateis ta diena, kai grupelė iškilmingai atrodančių vyrų ir moterų tamsia apranga paliks bažnyčią, kurioje jis daug metų pamokslavo ir lėtai eis kapinių link. Jis bus kartu su jais. Kapinėse jie atliks savo paskutinę pareigą velioniui ir tuomet grįš į miestą, tačiau jau be jo. Jis pasiliks kapinėse po žeme.

Mirties tema yra labai plati. Pateiksiu tik keletą idėjų, kurios galėtų vesti skaitytoją asmeninių apmąstymų link. Materialioms būtybėms, kokie mes visi ir esame, mirti yra natūralu. Net žvaigždės bei visatos miršta. Biologiniai dėsniai veikia, o pasak Apreiškimo, mes esame sukurti iš dulkių, todėl natūralu, kad į jas ir grįžtame. Mirtis mums yra įgimta. Tačiau mirties formos, kurias galime patirti – staigi tragedija ar užsitęsusi agonija – atrodo siaubingos. Kodėl mes ramiai nepaliekame šio kūno anapus ir nepereiname į tam tikrą egzistenciją, kuria mėgaujasi Jėzus po Prisikėlimo? Argi tai nebūtų nuostabi Jo išganymo pasekmė?

Gyvenimas – tai ryšiai, todėl, kai žlunga pagrindinis ryšys, kažkas miršta. Skausmingą atskyrimą žmonės vadina „mirtimi“. Hebrajai fizinę mirtį siejo, ir tai jiems buvo visiškai natūralu, su dvasios mirtimi, kurios priežastimi laikė nutolimą nuo Dievo. Jie gerai suprato, jog Dievas – viso gyvenimo šaltinis, todėl nuodėmė arba nusigręžimas nuo Jo – gyvenimą neigianti pozicija, kuri išoriškai pasireiškia kūniška mirtimi. Nuopuolis čia suprantamas kaip radikalus nepaklusnumas. Pateikta hebrajų vizija liudija apie žmonijos ryšį – kai pirmieji tėvai nusisuko nuo Dievo, kartu su jais nupuolė ir visi jų palikuonys.

Maža to, atsižvelgiant į esamą žmonijos ryšį su gamta, tikima, jog mūsų nuopuolis reiškė ir gamtos nuopuolį. Tam tikru būdu visa kūrinija buvo pajungta „pragaišties vergovei“ (Rom 8, 21).

Kristaus atėjimas perkeitė mirtį. Kadangi Jis buvo nekaltas ir dieviškas, galėjo numirti dėl kaltųjų ir išlaisvinti juos iš mirties vergijos. Mūsų ryšys malonėje įveikė mūsų ryšį nuodėmėje.

Tai kodėl mirtis išlieka? Tai susiję su istorinio pasaulio atskleidimu. Mirties universalumas mums nuolatos primena, jei to klausome, apie sudėtingą žmonijos padėtį jai sukilus prieš tikro gyvenimo šaltinį. Mirtis reliatyvizuoja bei sunaikina visus žmonių pasiekimus. Tai skatina stiprinti mūsų ryšį su Dievu ir, jei išties norime būti gyvi, priartėti prie gyvenimo ir meilės šaltinio. Mylėdami mes pereiname iš mirties į gyvenimą, kadangi „meilė niekuomet nesibaigia“ (1 Kor 13, 8). Dievas veikia per mirties paslaptį, kad vėl mus nukreiptų į tikruosius namus. Taigi, mirtis tampa svarbiausiu veiksniu išganymo istorijoje.

Apsispręsti už Dievą

Tad kaip reikia sutikti mirtį? Ar galime padaryti geriau nei Woody Alainas, kuris šmaikščiai pastebėjo, jog visiškai nebijo mirties, bet tuo metu, kai ji ateis, nenorėtų būti netoliese? Ar mes galime pasirinkti, kokia bus mūsų mirtis? Ar mirštame vieni, ar bent paskutinėmis akimirkomis esame palaikomi žmonių, kuriems Jėzus yra svarbiausias?

Gyvūnai iš gyvenimo išeina neatsisveikinę, tačiau mūsų mirtis yra kitokia. Nors mano asmeninė mirtis ir yra neišvengiama, bet galiu rinktis: apie tai negalvoti arba tam ruoštis, priimti tai kaip neišvengiamą faktą arba tuo piktintis. Galiu būti arba nebūti sąmoningas savo mirties valandą. Mirtis gali būti staigi, smurtinė, žiauri, nelaukta, tamsi, vieniša. Artėjantis asmeninio išnykimo jausmas, jei išvis tai priimama, gali būti lydimas neigimo, širdgėlos, baimės, pykčio ir depresijos.

Ar galiu pasiruošti mirčiai dabar, šiuo santykinės ramybės metu? Atsakymas – „Taip“. Žinoma, tai yra darbas, kurį tik aš pats, besiruošdamas mirčiai, galiu įvykdyti. Mirties neišvengiamybė turėtų būti ne tik galutinis mano gyvenimo įvykis. Daug anksčiau, nei jis įvyks, galiu pasistengti įpinti tai į savo santykį su Dievu. Kadangi mano mirtis gali būti svarbiausias veiksmas, kurį kada nors atliksiu, turėčiau pasiruošti tai padaryti tinkamai. Galiu peržvelgti savo gyvenimą ir pateikti jį Dievui. Galiu mirti apsisprendęs dėl Dievo ir šį sprendimą geriau priimti dabar, o ne atidėti tam metui, kai būsiu nepajėgus to padaryti.

Visas mano gyvenimas skirtas apsispręsti už Dievą. Dabar aš, žvelgdamas į savo gyvenimą, galiu tarti: „Dieve, žinau, kad mirštu arba greitai mirsiu. Visiškai, kiek tik pajėgiu, atsiduodu Tau. Saugok mane ir mano mirties valandą priimk mane.“ Galiu atkartoti Jėzaus žodžius: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ (Jn 10,11–17). Jėzus į savo mirtį žvelgia kaip į jam skirtos viso gyvenimo misijos įvykdymą. Kiekvieno mūsų mirtis praturtinta misijos, kurią Dievas skyrė mūsų gyvenimams, todėl iki pat išėjimo galime kalbėti su Dievu apie tai, kaip ją įvykdyti.

Kadangi mirtis yra tai, ką turėsiu ištverti, todėl ji bus galutinis mano augimo meilėje etapas, galutinis savęs atidavimo Dievui veiksmas. Tačiau ką daryti, jei mano gyvenimo pasirinkimai buvo dviprasmiški? Galbūt aš rinkausi mėgavimąsi gyvenimu, o ne Dievą? Galbūt aš nedaug kuo prisidėjau, padedant šio pasaulio vargstantiesiems, tačiau vis tiek trokštu Dievo.

„Svarbiausio pasirinkimo“ koncepcija gali padėti suprasti mūsų dviprasmiškumą. Šis terminas reiškia principinę mano širdies orientaciją Dievo link. Nors kartais gyvenimo kelyje ir tenka susvyruoti, tačiau šis pasirinkimas bei apsisprendimas padeda išlikti tvirtam. Įsivaizduokime į Marsą vykstantį erdvėlaivį: jis nukreiptas ne į Venerą, ne į Jupiterį, bet tik į Marsą. Nors kartais žvaigždžių sunkio jėgos laukai ir gali jį išsukti iš kelio, tačiau jo mechanizmai visuomet sugrąžina į iš anksto užprogramuotą tikslą. Tas pats yra ir su mumis, kurie visa savo esybe, nors gal ne visada ryžtingai, trokšta Dievo, tačiau tuo pačiu nesame abejingi ir kitiems dalykams.

Ši svarbiausio pasirinkimo sąvoka turėtų mus nuraminti. Nėra taip, jog vienu metu esame mirtinoje nuodėmėje, o kitu – apgaubti malonės. Jau nuo pat pradžių Dievo malonės dėka esame sukurti geri ir lydimi nuolatinės Jo globos. Kai savo gyvenimo kelyje sudvejojame, atgaila pataiso mūsų nukrypimus į šalį ir mes vėl einame pirmyn. Žinoma, kas nors gali klausti: „Ar aš bent kartą gyvenime tikrai pasirinkau Dievo kryptį?“ Čia būtina pastebėti, jog esminis dalykas, yra tai, kad Dievas mus pasirinko pirmas. Tai Dievo meilė ir Jo vizija paruošia mūsų kelionę. Svarbiausias mūsų pasirinkimas – aiškus, o gal tik numanomas, įspūdingas, o gal ir beveik nepastebimas – yra atsakas į Dievo pasirinkimą. Žmonės, kurie trokšta pasitikėti Dievu, neturi Jo bijoti.

Bendrystės pilnatvė

Į Marsą skriejančio erdvėlaivio įvaizdyje yra aliuzija ir į kitą galingą jėgą, veikiančią mūsų ėjime Dievo link. Tai pats Dievas nuo pat mūsų kelionės pradžios iki pabaigos traukia mus ir nepaliaujamai veikia, kad paruoštų mums palankias sąlygas pasiekti savo tikslą. Jei Marso gravitacijos laukas veikia erdvėlaivį tik ilgos jo kelionės galutiniame etape, tai Dievas aktyviai mus traukia savęs link tiek kelionės pradžioje, tiek viduryje, tiek ir jos pabaigoje. Ši dieviškos traukos galia mūsų gyvenimuose yra stipresnė už bet kokią kitą jėgą. Nors kartais mes ir manome, jog asmuo savo laisva valia gali pastoviai judėti priešinga kryptimi nuo gyvenimo šaltinio, tačiau krikščionių bendruomenė niekuomet netvirtino, kad kas nors tai padarė. Bažnyčia viliasi ir meldžiasi, kad visi būtų išganyti.

Anksčiau ar vėliau svarbiausias mūsų pasirinkimas bus matomas. To priežastimi gali būti mirties artumas. Tuomet Dievo traukos tempas gali tapti dramatiškas. Kuo judame arčiau galutinės gyvenimo atkarpos, tuo labiau esame raminami tikėjimo, jog radikali Sūnaus meilė mums jau sugriovė absoliučią mirties galią. Todėl mirtis tampa kelione per „tamsumos slėnį“, už kurios mes išnyrame į šviesą, gyvenimą ir džiaugsmą. Tokiu būdu mirtis tampa pozityviu veiksniu: mažėjant žemiškiems rūpesčiams ir silpnėjant savisaugos jausmui, mes galime atrasti galimybę tikrajam savo likimo išpildymui. Mes paliekame antraeilius klausimus ir susikoncentruojame į vieną, o ir tą perduodame Didesniojo už mus valiai. Tokiu būdu nuo rūpesčio savimi mes pereiname prie rūpesčio kitais, o tai kartu atveria ir galimybę priimti Dievą. Daug išgyvenusi širdis ramiai priima žmones bei visa kita tokius, kokie yra. Taip mirtis tampa galutiniu asmens augimo etapu: pražysta nenuilstančios Dievo pastangos mus auginti meilėje.

Kai ateina laikas mirti, mes susiduriame su daugybe rūpesčių. Tačiau pagrindinis klausimas yra šis: ar mes, Dievo sukurtos žmogiškosios būtybės, su mus mylinčiųjų pagalba galime atsakingai saugoti meilės ir draugystės ryšį su Dievu, palaikančiu mus nuo pirmos mūsų egzistavimo akimirkos? Taip mūsų svarbiausias pasirinkimas virsta galutiniu Dievo pasirinkimu. Sveikas gyvenimo dvasingumas virsta mirties dvasingumu tuomet, kai mes visiškai save atiduodam. Tokiu būdu mes tampame tuo, kuo visuomet ir norėjome būti – gyvais ir mylinčiais nariais amžinojoje meilės bendruomenėje.

Mirtis mus ir išlaisvina, nes per ją įžengiame į žmogiškų ir dieviškų ryšių pilnatvę. Tai bus išskirtinis patyrimas. Tikrovės visuma atsiskleis prieš mus visame savo grožyje. Mes įžengsime į dievišką sąmonę, o taip pat į stulbinantį ryšių stebuklą, užgimusį jau šiame gyvenime. Šiuo metu mes galime turėti tik keletą gilių ir pasitenkinimą teikiančių santykių, tačiau net ir jie yra ribojami baimės – šis ryšys gali nutrūkti bet kada ir, net jei tai išliks dar dešimtmetį ar daugiau, anksčiau ar vėliau mirsiu aš arba mano mylimasis.

Tačiau naujame gyvenime ryšys mus atves į sąjungą su kiekvienu asmeniu, o Visata, visame savo svaiginančiame spindesyje, bus mūsų veiklos vieta. Nereikia bijoti ir to, kad mūsų individualumas pranyks suvienodintoje žmonijoje, mat dieviška Kristaus asmenybė bus pilnai išreikšta kiekviename iš mūsų. Mes jau esame paslėpti Dievo įvaizdžiai, padauginti, bet ne monotoniškai štampuoti. O tuomet būsime spindintys ir šlovingi. Po mirties nebus jokio nuobodulio.

Geriausia mūsų dar laukia

Amžiams bėgant mirties paslaptis buvo aiškinama ir ritualizuojama įvairiais būdais. Pažvelkime į krikščionišką tradiciją. Krikščioniškos mirties ritualai turi šventinius aspektus, nes, nepaisant to, kad gyvenimas baigiasi, tikima, jog geriausia mūsų dar laukia.

Priešingai nei ateistai, gnostikai ir humanistai, krikščionys tiki, jog Dievas egzistuoja. Krikščionims Dievas nėra abstrakti filosofinė konstrukcija, Jis nuolatos rūpinasi kiekvienu žmogumi, net ir po mirties. Tikrasis Dievas „nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 38). Žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, nėra mirusių asmenų, bet tik mirtį perėję ir dabar tikrai gyvi asmenys – gyvi tiek Dievui, tiek kitiems.

Graikai tikėjo, jog siela nemiršta, nes yra nemirtinga. Krikščionys tiki viso asmens, sielos ir kūno, prisikėlimu.

Krikščioniškame tikėjime mirties transformacijos pagrindas – istorinė Jėzaus asmenybė. Jei būtų įrodyta, jog Jėzus niekuomet neegzistavo arba neprisikėlė iš mirusiųjų, krikščioniška viltis apie būsimą gyvenimą būtų sugriauta. Jeigu „vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ – sako šv. Paulius (1 Kor 15, 19). Tačiau Kristaus prisikėlimo faktas yra įtikinamai paliudytas, todėl tai yra rimtas pagrindas tikėti, jog Kristaus Prisikėlimo dėka mirtis įgijo kitą prasmę. Nuo tos akimirkos buvo perkeistas žmogaus ryšys su mirtimi, nes nugalėjęs Kristus visam laikui nušvietė „tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje“ (Lk 1, 79). Jis išlaisvino žmones iš „nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 8, 2), kurio vergais jie buvo. Jėzaus prisikėlimas iš mirties pateisina mūsų amžinojo gyvenimo viltį.

Tikėjimas, jog Jėzus perkeitė mirtį, yra krikščioniško tikėjimo ir vilties raktas. Krikščioniška tradicija, sekanti hebrajišką mąstymą, pabrėžia ryšį tarp mirties ir nuodėmės, tačiau mato, jog Jėzaus išganymo dėka buvo realizuoti trys dalykai: tai atnešė žmonijai nuodėmių atleidimą, sugriovė mirties viešpatavimą ir mums leido priartėti prie Dievo, tapti Dievo draugais. Dieviška meilė pasiekė nuodėmę ir ištraukė „mirties geluonį“, nors dėl nuodėmės atneštos sumaišties mes dažnai mirtį priimam kaip sunaikinimą ir apleidimą.

Galiausiai, nuo Vatikano II Susirinkimo krikščioniškas tikėjimas pripažįsta, jog kitų tradicijų tikintieji arba visiškai netikintys, taip pat yra Dievo rankose ir amžinasis gyvenimas yra atviras kiekvienam.

Krikščionys turi būti dėkingi, jog jiems buvo atskleista Geroji Dievo Naujiena apie žmonijos likimą. Šia naujiena reikia dalintis, nes tai nėra asmeninė paslaptis. Krikščionys, kaip ir visi žmonės, turi be perstojo kurti teisingesnę visuomenę ir perduoti viltį kitiems.

Parengė Nomeda Hofertaitė

Žurnalas „Kelionė“, 2018. Nr. 3

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *