681 m. rusėjo 16 dieną baigėsi šeštasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, dar žinomas kaip  Konstantinopolio III Susirinkimo pavadinimu.

Kaip ir ankstesni Bažnyčios susirinkimai, jis buvo skirtas apginti autentišką krikščionybę nuo erezijų. Susirinkimą sušaukė Bizantijos imperatorius Konstantinas IV ir jis tęsėsi kiek ilgiau nei metus. Šiuo istoriniu laikotarpiu buvo įprasta, kad pasaulietiniai valdovai, kurie save įvardijo kaip Kristaus vietininkus, kišosi į Bažnyčios gyvenimą ir turėjo daugiau įtakos nei popiežius.

Didžiausią ginčą Susirinkime dalyvavusiems vyskupams kėlė monoteletizmas – tikėjimas, kad Jėzus Kristus, nors turėjo dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją – teturėjo tik vieną valią. Antiochijos patriarchas Makarijus išsakė argumentus už tokią sampratą, taip pat buvo perskaitytas ją smerkiantis Romos popiežiaus Agatono laiškas. Labai daug dėmesio buvo skiriama vyskupams pateikiamos medžiagos autentiškumo tikrinimui, nes paaiškėjo, kad yra nemažai klastočių, kuriose iškreiptai perteikiamo Konstantinopolio II-ajame Susirinkime priimti nutarimai. Galiausiai Konstantinopolio patriarchas stojo popiežiaus pusėn. Makarijus nenorėjo nusileisti ir buvo nušalintas. Galiausiai buvo oficialiai paskelbta, kad, Bažnyčios požiūriu, Jėzus Kristus turėjo dvi prigimtis ir dvi valias, atskiras ir nesumišusias tarpusavyje. Tokį išpažinimą pasirašė 174 vyskupai, o vėliau jį patvirtino naujas popiežius Leonas II.

Beje, dar po dešimties metų imperatorius paskelbė, kad tęsia anksčiau vykusį Bažnyčios susirinkimą ir jame paskelbė dogmą, kad imperatorius yra tikrasis Bažnyčios gynėjas ir yra viršesnis už patriarchus. Istorikai šį ginčytiną pratęsimą vadina Trulos susirinkimu, kurio nutarimų nepripažįsta Vakarų krikščionybė.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *