Ant tamsžalių, blizgančių oleandrų lapų žyra lietaus lašai. Nei smarkiau prapliupdami, nei retėdami. Tokia jau ta airiška vasara – maža saulės, daug lietaus. Nuo drėgmės apsamanoja akmenys, uolos, veši paparčiai, viržiai, kiminai. Lietuvio akiai – rūstokas vaizdas, sielai – šiurpoka pajauta.

Tokioje štai vietoje: drėgname miške, įkalnėje, ant uolos – stovi unikali skardinė bažnyčia, vienintelė tokia visoje Airijoje. Čia pat čiurlena iš kalnų ištekantis upelis, vadinamas Egish. Vanduo tamsus, kone juodas, kaip ir daugelio Airijos upeliūkščių, pradžią gavusių durpingoje žemėje. Nutariame aplankyti šią architektūriniu paveldu paskelbtą bažnytėlę. Stovi ji Monaghano grafystėje, netoli Laragh miestelio, įsikūrusio kalnuotoje vietovėje. Šį tą apie bažnyčios istoriją randame vikipedijoje. Architektūra primena šveicarišką gotikinį stilių. Niūrokas vaizdas atsivertų šitoje proskynoje, jei pastatas nebūtų nudažytas šviesiai žalia, airių bažnyčioms nebūdinga spalva (nes visos jos – iš akmens, Airijoje nėra nė vienos medinės bažnyčios!). Kas ir kodėl ją sumanė pastatyti tokioje neįprastoje, gana sunkiai prieinamoje vietoje?

Laragh miestelio malūnininkas Džeimsas Mc Kean šią bažnyčią pastatė 1890 metais, prisimindamas laimingą medaus mėnesį Šveicarijoje. Sumanymas, gimęs iš meilės moteriai, stebino vietinius gyventojus: bažnytėlė buvo tarsi užkelta ant natūralios uolos ir labiau priminė vasarnamį, patupdytą prie garsiai čiurlenančio upelio, sukančio ir malūno ratus. Neįprasta ir jos sakykla, užkelta ant pusmetrio aukščio uolos, tad kunigas, sakantis pamokslą, turėjo būti tik truputį aukštėliau už parapijiečius. Tais laikais tai buvo neįprasta. Ąžuolinė sakykla puošta simboliniais raižiniais, apačioje – užrašas: „Kartą ant uolos“, primenantis Šventojo Rašto žodžius.

Sakykla ant uolos

Tiesa, bažnyčia, pavadinta Švento Petro vardu ir pastatyta tiesiogine prasme ant uolos, gyvavo neilgai. Sunykus kaimeliui, nustojo veikti vandens malūnas, sumažėjo tikinčiųjų. Apie 1950-uosius bažnyčia buvo uždaryta, nebeprižiūrima, nuniokota vandalų. Įprastai prie bažnyčios būdavo ir kapinės. Viena iš bažnyčios funkcijų – palydėti mirusįjį į anapusybę. Prie Laragh bažnytėlės – tik keturi kapai: įkūrėjos Dž. McKean, jo žmonos ir mažo vaikelio be pavardės. Ketvirtasis – neseniai palaidoto žmogaus, galbūt čia dirbusio kunigo… Tad kokia yra buvusi šios bažnyčios paskirtis? Ieškome atsakymo, kodėl ji taip greit sunyko. Ar buvo menkai lankoma, nes vietiniams gyventojams nepatiko jos stilius? O gal pastatyta sunkiai prieinamoje vietoje?

Daugybę bažnyčių yra pastatę turtingi steigėjai, jos džiugina ne tik meno kūriniais, bet tebėra Dievo namai ne vieną šimtą metų. Laragh bažnyčia, nors ir pastatyta ant uolos tiesiogine prasme, teišgyveno apie 60 metų. Bažnyčiai tai itin trumpas amžius. Svarstymai nuveda į apmąstymus: gal šios bažnyčios iškilimas tebuvo turtingo žmogaus įgeidis – pasipuikavimas? Gal malūnininkas, pats to nesuvokdamas, šiuo statiniu meilę moteriai iškėlė aukščiau už meilę Dievui? Statinys subyrėjo (perkeltine prasme), nes ne ant tikėjimo uolos tebuvo pastatytas…

2014 metais entuziastų dėka Laragh bažnyčia buvo atstatyta, perdažyta, sutvarkyta jos aplinka. Dėl puikios akustikos joje vyksta kameriniai koncertai, poezijos skaitymai, kitokie renginiai. Rami aplinka traukia žmones, norinčius pabūti nuošalumoje, patiems su savimi, pamedituoti apie čiurlenantį kaip upelis gyvenimą ir amžinybę, apie žmogiškąjį egoizmą, susijusį su savos būties sureikšminimu, būdingu mūsų laikmečiui, ir tikrųjų vertybių, kuriamų ant tikėjimo uolos, tvarumą. Ar bažnytėlė pagaliau bus atradusi savo paskirtį, parodys laikas…

One Comment

  1. Labai idomus pasakojimas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *