Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 6

Žodžio laisvės diskursas yra aktualus ir reikšmingas demokratiškos visuomenės kūrime. Tai būtina ne tik modernėjimo eigai, bet ir darnios visuomenės gyvavimui. Šiais laikais, nors dauguma išsivysčiusių šalių džiaugiasi plačiomis saviraiškos galimybėmis, jos susiduria ir su perdėtu cenzūros poreikiu. Tai galima pastebėti kai kuriuose Vakarų šalių universitetuose, kur dėl savo pažiūrų studentai ar dėstytojai gali ne tik būti suspenduojami, bet ir apskritai nušalinami. Šių įvykių kontekste svarbu nusibrėžti žodžio laisvės ribas, kuriose bendruomenės gali nevaržomai veikti.

Tokią problematiką analizuoja daugelis politinės minties teoretikų, vieni iš jų – Thomas Hobbes’as ir Johnas Stuartas Millis. Hobbes’as buvo anglų filosofas, kėlęs materialistines idėjas. Anot jo, žmonių motyvacija remiasi tik savanaudiškais motyvais. Jis geriausiai žinomas dėl savo veikalo Leviatanas, kuriame teigė, kad absoliuti monarchija yra racionaliausia valstybės valdymo forma. Millis taip pat buvo anglų filosofas, labiausiai pripažintas dėl veikalo Apie laisvę. Knygoje jis plėtojo individualizmo reikšmę visuomenės gyvenimui. Abu modernios filosofijos mąstytojai, veikdami savo politinės idėjos rėmuose, gilinosi į žodžio laisvės ribas. Kai Hobbes’as pabrėžė kolektyvinės laisvės gynybą, kas reiškė gana aktyvią žodžio laisvės cenzūrą, Millis pateikė 4 argumentus, kodėl tokios laisvės nevalia varžyti.

Suvereno gniaužtai

Pagal Hobbes’ą, žmogus iš prigimties jungiasi į bendruomenes bei yra suinteresuotas iškelti instituciją, turinčią nekvestionuojamą teisinę, socialinę bei moralinę viršenybę. Toks hierarchiškai sukonstruotos visuomenės modelis yra apsauga anarchinei būsenai, kuriai būdingas nepasitikėjimas, chaosas ir žiaurios tarpusavio kovos, kylančios iš nuožmios konkurencijos. Norint palaikyti bendruomeninį visuomenės modelį, itin svarbu ginti kolektyvinę laisvę, kuri yra darnios visuomenės ir politinės santvarkos pamatas. Siekiant ją išsaugoti, yra privaloma paklusti vienai minties linijai, kurios rėmus diktuoja suverenas.

Anot filosofo, viena didžiausių grėsmių kolektyvinės laisvės vientisumui yra realityvistinės bei opozicinės tiesos. Nors ir pastarosios gali atspindėti objektyvią tiesą, jos gali stipriai kenkti bendruomeninei idėjų linijai. Tokiu atveju žodžio laisvės ribos gali būti smarkiai apribojamos dėl bendrojo gėrio išsaugojimo. Todėl suverenas nėra suinteresuotas leisti pliuralistinių minčių spektrą, nes tai sukelia grėsmę asmeninės valdžios bei bendruomenės vienybės išlaikymui. Anot Hobbes’o, jeigu bent vienam iškyla egzistencinis pavojus, tai gali tapti darnios visuomenės irimo priežastimi, sukuriant riziką grįžti į anarchinę būseną. Nors ir Hobbes’o prielaidos apie žmogaus prigimtį ir iš jos kylantį visuomeninės santvarkos modelį gali būti logiškai pateisinamos, jos sukuria palankią aplinką propagandinei sistemai formuotis. Pavyzdžiui, Rusija ar Kinija iš dalies seka Hobbes’o politinės minties idėja, sukonstruodamos hierarchinę valstybės sistemą, siekiančią apginti tiek institucinį suverenumą, tiek kolektyvinę laisvę negailestingai slopindamos žodžio laisvę, kuri siekia įrodyti šalyje pripažintos tiesos klaidingumą.

Kas, jei slopinama nuomonė teisinga?

Millis apie žodžio laisvę kalba ne tik plačiau, bet ir liberaliau. Jis išskiria keturis argumentus laisvai minties raiškai apginti.

Pirmiausia, kolektyviškai slopinama žmogaus nuomonė galiausiai gali pasirodyti esanti tiesa. Tie, kurie nori ją slopinti, žinoma, neigia tą tiesą, save laikydami neklystančiais minties linijos koncepte. Kita vertus, istorijoje egzistuoja daugybė pavyzdžių, kai dabar pripažintos tiesos ir idėjos buvo slopinamos vietinių institucijų. Žmonijos istorijos atmintyje dažnai užmirštama, jog Sokratas turėjo stoti prieš mirties kilpą dėl savo pozicijų, tačiau jo filosofija, kaip Millis pažymi, iškilo kaip rytinė saulė rojuje, nušvietusi tolesnių mąstytojų intelektualinius fragmentus. Galilėjus susilaukė įtakingos ir žiaurios opozicijos dėl heliocentristinių idėjų, kurios nesutapo su viduramžiais egzistavusia geocentristine visatos supratimo teorija. Tačiau jau nuo beveik XVII amžiaus nebeįsivaizduojame kitokios visatos supratimo tiesos. Ankstyvieji krikščionys dėl savo tiesų išpažinimo buvo sumaitinti liūtams, jiems negailestingai buvo kertamos galvos. Nepaisant to, krikščioniška tiesa, kurią taip uoliai gynė kankinami tikintieji, leido Krikščionių Bažnyčiai augti kaip puošniam ir vaisingam medžiui, savo glėbyje apgaubiančiam visus senesnius ir silpnesnius augalus. Dažnai susiduriame su problema, kad daugelio kartų įžvalgos niekada neįžiebia bendrų žmonijos reikalų tikra šviesa. Taigi, visuomenė, suvokusi savo prigimtinę galimybę klysti, privalo žvelgti į įvairias minties linijas su sąmoningu žvilgsniu, kuris padėtų atskirti tai, kas yra tiesa ir tai, kas yra fikcija.

Antra, tildoma nuomonė, būdama fundamentaliai klaidinga, gali turėti ir dalį tiesos. Kadangi visuomenės nuomonė apie bet kokį objektą retai turi įvairiapusišką tiesą, jos gyvavimui reikalingi susidūrimai su priešingomis nuomonėmis. Milliui neramu, kad jeigu mes nuožmiai stengsimės užgniaužti nepalankias nuomones, tada mūsų įsitikinimai virs mirusia dogma. Dažnai demokratinėse valstybėse partijos susiskirsto į dvi stovyklas: viena grupė partijų siekia progresyvizmo ir reformų, kita – tvarkos ir tradicijos. Jeigu valstybė judėtų pirmu keliu, egzistuotų didelė tikimybė, jog grynas progresyvizmas privestų prie tradicijų eliminavimo ir valstybės destabilizavimo. Kita vertus, tvarkos ir tradicijos politinės jėgos gali užstrigti pavojingoje valstybei stagnacijoje. Pagal filosofą, aklas vadovavimasis tik viena iš minėtų ideologijų privestų valstybę prie nuosmukio, todėl didžiausią naudą valstybės politinei sistemai atneštų šių dviejų polių kombinacija. Taigi, visuomenė turi leisti vykti iš pažiūros klaidingų nuomonių sklaidai, kad jų turinys prisidėtų prie tiesos grynėjimo.

Cenzūros paradoksas

Trečia, net jei teiginiai kiekvienu aspektu yra klaidingi savo pažiūrų kontekste, jų nevalia cenzūruoti. Anot filosofo, neteisingi teiginiai turėtų atkristi civilizuotų diskusijų eigoje. Nors ir kiekvienas žmogus gali sakyti nuomonę pagal savo pažiūras, yra visada svarbu, kokią tai spalvą įgauna objektyvios tiesos fone.

Atidžiau pažiūrėjus, dažnai susiduriame su akivaizdžiomis tiesomis, kurias mes įsisaviname be jokio pasipriešinimo – niekada netenka gilintis į jų argumentaciją, kilmę ar kontekstą. Bėda ta, kad tokį vyraujantį romantistinį požiūrį gali nesunkiai sudrumsti aršios opozicinės nuomonės. Netgi ne taip seniai Lietuvos padangėje sužibo Rūtos Vanagaitės knyga apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, kurioje rašė apie neva partizano kolaboravimą su naciais ir žiaurių nusikaltimų prieš žydus vykdymą Holokausto Lietuvoje metu. Po tokių teiginių autorė patyrė negailestingą visuomenės reakciją: jos knygos buvo atšauktos iš leidyklų, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ilgai tęsėsi priešiškos nuotaikos. Rašytojos susikurta teorija rėmėsi partizano nusižengimus teigiančia priesaika, per prievartą pasirašyta KGB kalėjimo rūsiuose. Vien dėl to prisipažinimo patikimumas yra labai lengvai kvestionuojamas. Įdomu tai, kad daugelis istorikų apie šią priesaiką sužinojo tik tada, kai pradėjo gilintis į autorės teigiamus įrodymus. Tokioje situacijoje bendrai laikoma tiesa ne tik atrėmė smūgį, bet atradus tą falsifikuotą priesaiką ją tik sustiprino. Todėl partizano pavyzdys įrodo, jog tiesa yra reikli – jai visada reikalinga būsena su nuolatine konfrontacija ir spaudimu.

Mirusios dogmos pavojus

Ketvirta, kai tiesa nepatiria spaudimo, jos fundamentali prasmė ir nauda bendrajam gėriui gali palaipsniui išnykti arba užimti mažesnę svarbą žmonijos gyvenime. Millis baiminasi, jog mes galime atbukti nuo tiesų, paveldimų iš kitų kartų, gynimo. Nepaisant XX a. socializmo ir komunizmo fiasko, Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo aktyviai plisti radikalios kairės jėgos, atkuriančios šias idėjas. Tad atsiranda šiomis idėjomis tikinčio elektorato, kurio spektras vis plečiasi. Anot Gallup apklausos, nuo 2010 iki 2018 metų jaunų amerikiečių (18–29 metų), kurie tiki socializmo idėjomis, laikėsi net apie 51 procentą. Visgi ir postmodernizmo epochos fone kaip niekad uoliai reikia ginti dorybes, tokias kaip teisingumas, išmintis ar geranoriškumas, nuo reliatyvistinių naikinimo užmojų. Būtent dėl to Millis siekia įrodyti, kad nors ir egzistuojančios tiesos gali pasirodyti tvirtos visuomenės atmintyje – jeigu nuolat nepatiria trinties su kitomis pozicijomis, joms gali iškilti egzistencinis pavojus.

Kita vertus, nors ir Millis nubrėžia gana plačias žodžio laisvės ribas, jis taip pat skiria dėmesį aiškiai jų pabaigai. Kaip ir kiekviena laisvė, norinti tarnauti visuomenės bendrajam gėriui bei pilnai išpildyti savo potencialą be neigiamų išorinių padarinių, privalo turėti tam tikras ribas. Kaip jau galbūt pavyko pastebėti iš aukščiau minėtų filosofo keturių argumentų žodžio laisvei ginti, jis skatina civilizuotą ir kartose nenutrūkstančią diskusiją, kurioje tiesa turėtų tapti tik objektyvesnė. Millis remiasi pagrindiniu aspektu, kad žodžio laisvė baigiasi ten, kur dėl jos yra generuojama žala. Verta pastebėti, kad čia turima omenyje fizinė ar turtinė žala, o individualių jausmų saugumas nepakliūna į jo filosofijos gaires. Pavyzdžiui, neonacių ar neomarksistų eitynėse dažnai skambančios rasinės diskriminacijos remarkos yra laikomas tyru smurto kurstymu, kuris nepakliūna į filosofo žodžio laisvės viziją. Tačiau žmogus, civilizuotos diskusijos metu įžeidęs savo oponento jausmus (dėl tiesos aspiracijos), neperžengia Millio nustatytų ribų.

Ar J. S. Millis – tinkamas ribų įvardintojas?

Nors ir aukščiau analizuotų filosofų politinės idėjos iš pažiūros yra priešingos, jomis remiasi dabartinis supratimas apie propagandą, bendruomenei svarbų žinojimą bei žodžio laisvę. Deja, bet abiejų analizuotų filosofų politinės idėjos rėmai turi tam tikrų trūkumų. T. Hobbes’as nuožmiai gina kolektyvinę laisvę, kuri yra palanki dirva propagandinių ir agresyvių represijų su kitaminčiais augimui. Millis, kita vertus, visiškai nesutikdamas su Hobbes’u nubrėžia politinės idėjos istorijoje palyginti plačias žodžio laisvės ribas. Jis skatina likviduoti klaidingus teiginius konfrontuojant su jais atviroje diskusijoje. Nors šio filosofo teiginiai yra bene labiausiai atspindintys dabartinį žodžio laisvės teisinį status quo, jo argumentacija ydinga dėl reikalavimo toleruoti nuomonę, kuri verčia ją pripažinti, net jeigu ir su ja galima nesutikti iš pagrindų. Tokiu atveju klaidingos nuomonės gali įgauti vis didesnį palaikymą būdamos fundamentaliai neteisingos.

Žmogaus prigimtis – atsakas žodžio laisvės disbalansui

Atlikęs šių dviejų filosofų sintezę žodžio laisvės aspektu, galiu teigti, jog minties saviraiškai nevalia atmesti gėrio ir objektyvios tiesos. Privaloma ieškoti balanso tarp individualios laisvės ir bendruomenės išsaugojimo, kurios supratimas turi remtis į teisingą žmogaus prigimtį. Todėl prigimtinės teisės suvokimas privalo ateiti iš protinės galios kovos prieš iracionalybę, mat žmogus šiame gyvenime turi siekti tiesą išsaugoti bei nepailstant jos ieškoti. Sprendžiant žodžio laisvės problematiką svarbu atminti ir tai, jog žodžiai gali tiek įkvėpti, tiek naikinti; jie gali būti skirti tiesos paieškai, tačiau taip pat ir fikcinės aplinkos kūrimui. Kiekvieno atsakingo žmogaus sąmonėje slypi, kurį kelią jis privalo pasirinkti.

Nuotraukos šaltinis pexels.com

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *