Pažindami kitas kultūras, geriau suprantame ir savąją. Atsiverdami pasauliui ir bandydami suprasti, o ne teisti, galime ne tik daug išmokti, bet ir atsakyti sau į viduje kirbančius klausimus. Kviečiame skaityti apie tradicinių, religingų žydų papročius ir jų gyvenimo ratą. 

Gimimas

Visi, atėję į gyvenimą, gauname vardą. Gimus pirmagimiui, ateina Zeved habat  – judėjų vaiko vardo parinkimas. Judaizmo tradicijoje vardai nėra mistifikuojami, bet privalu laikytis kelių reikalavimų. Pirmiausiai, vaikas negali būti pavadintas vis dar gyvo giminaičio vardu. Sūnui duodamas tėvo vardas tik tokiu atveju, jei tėvas mirė anksčiau nei gimė vaikas. Taipogi, Abraomo vardas duodamas tik tada, jei žmogus iš kitos religijos atsivertė į Judaizmą. Dažnai vaikui suteikiami du vardai – hebrajų ir jidiš kalbomis, taip pat neretai duodami išminčių vardai. Jei vaikas gimsta silpnas, priimta duoti papildomą vardą, reiškiantį gyvybę: berniukui Haim, mergaitei Haja.

Hebrajų kalba vartojama religinės teisės, liturgijos, švietimo bei religinės literatūros srityse. Tai semitų kalba, kuria pasaulyje kalba daugiau nei 7 milijonai žmonių, daugiausia Izraelyje, taip pat pasaulio žydų bendruomenėse. Hebrajų kalba – Viena iš dviejų Izraelio valstybinių kalbų. Tai šventoji kalba, kurios kiekviena raidė turi savo reikšmę. Toros ritinys rašomas hebraiškai – tai turi daryti patyręs ir dvasingas kaligrafas, nes padarius menkiausią klaidą, ritinys nebegali būti naudojamas. Vienas Toros ritinys rašomas maždaug metus laiko. Jei padaroma klaida – negalima ritinio tiesiog išmesti ar sudeginti. Net ir mažiausia popieriaus skiautė, ant kurios kažkas parašyta hebrajiškai, turi būti pagarbiai palaidojama.

Net ir mažiausia popieriaus skiautė, ant kurios kažkas parašyta hebrajiškai, turi būti pagarbiai palaidojama.

Tikima, jog Toroje užkoduotas kiekvieno žmogaus vardas bei jo likimas. Bet tai iššifruoti paprastam žmogui neįmanoma. Būtina pasiekti aukščiausią supratimo, Gaono lygį. Judėjų Šventasis Raštas yra septyniasdešimt du užkoduoti Dievo vardų deriniai.

Biblinis, arba klasikinis hebrajų kalbos laikotarpis, dar vadinamas I-osios Šventyklos laikotarpiu, tęsėsi maždaug nuo 998 iki 586 m.pr.Kr. Pobibliniu laikotarpiu (maždaug nuo II a.) hebrajų kalba pamažu pradėjo trauktis iš kasdienio vartojimo, o jos vietą užėmė aramėjų. Vėlesnės diasporos laikotarpiu šnekamosiomis tampa naujosios žydų kalbos, susiformavusios iš hebrajų, aramėjų ir pakitusių vietinių kalbų mišinio. Aškenaziams (vienai iš dviejų pagrindinių judaizmo kultūrinių grupių, susiformavusi viduramžiais, savo tradicijas paveldėjusi iš Palestinos žydų) šnekamąja tapo jidiš kalba.

Žydus vadina knygos tauta. Ir ne todėl, kad jie tiesiog daug skaito, bet dėl Toros reikšmingumo Judaizmo religijoje. Tai pagrindinis ir svarbiausias judaizmo tekstas, susidedantis iš penkių Biblijos knygų, kurias Dievas padiktavo Mozei. Tora apima 613 mitcvų (įstatymų), kurie nustato žmogaus ir Dievo santykį bei visos egzistencijos prasmę ir esmę. Sinagogose naudojamas tik hebrajiškai ranka ant ritinio surašytas Toros tekstas – Sefer tora. Kiekvieno vyro žydo pareiga iki paskutinės gyvenimo minutės studijuoti Torą. Vyrai sukurti tam, kad studijuotų Judaizmo raštus ir melstųsi.

Branda

Vienas svarbiausių įvykių berniuko gyvenime – Brit milah – apyvarpės apipjaustymas. Ši tradicija kilusi iš Biblijos ištraukos apie Abraomą – Dievas liepė jam ir jo palikuoniams atlikti apipjaustymą kaip ženklą, kad tarp Dievo ir žydų tautos yra sudaryta sandora. Šitaip kūdikis tampa tikru Izraelio vaiku. Tai nėra įprasta chirurginė operacija – veikiau dvasinė patirtis. Tėvai atiduoda sūnų į sąsają su Visagaliu, kuris jiems padovanojo sveiką berniuką, tad Jam atsidėkojama sūnų paverčiant tikru žydu per apipjaustymo ritualą. Kartais užduodamas klausimas, kodėl Dievas, būdamas visagalis, nesukūrė vyro be nereikalingos apyvarpės? Tiesa ta, kad Dievui nieko nereikia, bet žmogus atlieka tam tikras procedūras, idant parodytų, jog nepamiršta Dievo, juo pasitiki.

Apipjaustymas atliekamas aštuntą dieną po berniuko gimimo. Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas ir septintą ilsėjosi. Žydų savaitė prasideda nuo sekmadienio. Kai kūdikis pragyvena nors vieną šabą, jis nusipelno būti atiduotas į sąsają su Dievu.

Šabas (hebr. שבת, šabbāt, „poilsis“) – judėjų kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare (tradiciškai – kai danguje pamatomos 3 žvaigždės). Pagal Tanachą ( judėjų Biblija, maždaug atitinkanti krikščionių Senąjį Testamentą. Nuo pastarojo skiriasi tuo, kad į Tanachą neįtrauktos deuterokanoninės knygos, protestantų laikomos apokrifinėmis, skiriasi knygų išdėstymo tvarka ir suskirstymas) šabas turi tris tikslus: 1.Priminti izraeliečiams, kad Dievas per šešias dienas sukūrė visatą, o septintąją dieną ilsėjosi. 2. Priminti izraeliečiams, kad Dievas juos išvedė iš Egipto vergovės. 3. Priminti izraeliečiams, apie Dievo pažadėtus Mesijo laikus ir juos per šabą pajusti.

Vilniaus Choralinė sinagoga

Vaikai mokyklą pradeda lankyti būdami vos trejų metukų. Nuo penkerių pradeda mokytis skaityti Toros tekstus, vėliau studijuoti rašytinę Torą. Nuo dešimties – studijuoja žodinę Torą – Talmudą. Supaprastintai galima būtų sakyti, jog Tora yra tai, ką reikia daryti pagal Visagalio prievoles, o Talmudas – kaip tai reikia daryti. Tora parašyta šventąja kalba, o Talmudas – aramėjų.

Antras svarbiausias įvykis berniuko gyvenime po apipjaustymo – jo pilnametystė. Mergaitės pilnametystę pasiekia būdamos dvylikos metų amžiaus. Tai irgi švenčiama, bet nėra taip svarbu, kaip berniuko bar micva, pažodžiui reiškianti „įstatymo sūnus“, nes nuo šio laiko jis tampa atsakingas už visų Toros įstatymų laikymąsi. Berniukas pilnametystės sulaukia būdamas trylikos.

Pilnametystės samprata yra siejama su religine, o ne fizine branda, o „iniciacija“ tampa prisijungimas prie minjano, t.y., suaugusių vyrų kvorumo (ne mažiau kaip 10), be kurio neįmanoma viešoji malda ir įvairių ritualų atlikimas. Bar micva amžiaus pasiekimas yra švenčiamas sinagogoje, kur tą dieną berniukas pirmąkart yra kviečiamas skaityti iš Toros ritinio. Namie berniukas mokytų ir gerbiamų bendruomenės narių akivaizdoje pirmąsyk išdėsto savarankiškai parengtus pamąstymus religine tema – draša. Tradicinė dovana berniukui šia proga yra tefilin (dar vadinama filakterijais) – dvi odinės dėžutės su įdėtais biblinio teksto fragmentais.

Toros skaitymui berniukas ruošiasi bent metus. Jam padeda tėvas arba samdomas padėjėjas. Skaityti Toros ritinį nėra lengva – hebrajų kalboje nėra balsių, tik priebalsės ir jokių specialių ženkliukų, nurodančių, kaip kirčiuoti tam tikrus žodžius, todėl tai reikalauja ypatingo pasiruošimo. Žydai skaito iš dešinės į kairę. Šventės metu, kol berniukas skaito Toros ritinį, už jo stovi tam tikri žmonės, kurie tikrina, kad viskas būtų perskaityta taisyklingai.

Iki XIX a. vidurio tradicinėje žydų bendruomenėje nebuvo priimta švęsti mergaičių religinės pilnametystės. Moters teisių lygybės idėjos įtaka lėmė naujos, mūsų dienomis plačiai paplitusios tradicijos atsiradimą – bat micva, pažodžiui „įstatymo duktė“.

Atsinaujinimas

Naujuosius metus (Roš Hašana) žydai švenčia rudenį. Praėjus dešimt dienų po naujamečio, minima Teismo diena (Jom Kipuras). Per naujuosius metus, sprendžiasi visų žmonių likimai (bet tik žydai tai žino). Tos dešimt dienų  skirtos atgailai. Per tą laiką dar galima pakeisti Dievo nuosprendį, jei jis buvo nepalankus. Reikia atsiprašyti visų, kuriuos įskaudinai, gilintis į save, daug melstis. Atėjus Teismo dienai, judėjai laikosi pačio griežčiausio pasninko metuose (nuo saulės nusileidimo iki kito nusileidimo), negalima turėti lytinių santykių, net praustis, kirpti nagų ar plaukų, kvėpintis.

Kaip žinoma, Judaizme Jėzus Kristus nepripažįstamas mesiju. Žydai savojo dar laukia. Todėl, akivaizdu,  Šv. Kalėdos nėra švenčiamos. Bet panašiu metu žydai švenčia Hanuka (Chanuka). Šventė prasideda hebrajų kalendoriaus kislevo mėnesio 25 dieną (pagal Grigaliaus kalendorių, švenčiama lapkričio–gruodžio mėnesiais). Žydai visame pasaulyje švenčia aštuonias dienas. Ja minima žydų pergalė prieš graikų ir sirų užkariautojus ir Jeruzalės šventyklos išlaisvinimas. Kiekvieną Hanukos vakarą uždegama po vieną žvakę septynšakėje menoroje. Tai simbolis, siejamas su Jeruzalės šventyklos auksine žvakide, kurią po Jeruzalės šventyklos sugriovimo romėnai pagrobė ir kelis amžius laikė Romoje.

Tai primena legendinį stebuklą su indu alyvos. Pasak legendos, kadaise priešai sugriovė Jeruzalės šventyklą ir išniekino aliejų, skirtą šventyklos aliejinei lempai uždegti. Nugalėję priešus žydai grįžo į šią šventyklą ir rado tik vieną indą tinkamos naudoti alyvos. Stebuklingai jos užteko ne vienai, o aštuonioms dienoms, per kurias buvo pagaminta naujo aliejaus. Žodis „chanuka“ hebrajų kalba reiškia „atnaujinimą“.

Santuoka

Žydiškoje tradicijoje labai vertinama santuoka. Vestuvių apeigos simbolizuoja Toros gavimą prie Sinajaus kalno. Tarp religingų žmonių skyrybos pasitaiko labai retai. Pats pirmas Dievo įsakymų teigia: veiskitės ir dauginkitės. Šis įstatymas skirtas vyrams, nes tuščias jo sėklos išsiliejimas laikomas nuodėme, todėl vyrai skatinami kuo greičiau vesti. Viengungystė nėra palaikoma, tikima, jog gyventi vienam nėra gerai. Labai dažnai jaunuoliams padeda susipažinti patyrę piršliai.

Kontracepcija yra draudžiama, bet susidarius sąlygoms, jei nėštumas gali pakenkti moters sveikatai ar kelia grėsmę jos gyvybei, leidžiama, bet tik moterų, apsauga nuo pastojimo.

Vestuvių metu, nuotaka turi apeiti aplink jaunikį septynis kartus. Nuotaka savo pasaulį kuria per simbolines septynias dienas. Skyrybos reikštų šio pasaulio sudaužimą. Sakoma, kad vykstant skyryboms, verkia Jeruzalės šventyklos aukuras. Jaunikis simbolizuoja Visagalį, jis jai uždeda vestuvinį žiedą (ji jam ne). Nuotaka nieko nežada būsimam vyrui, o jis privalo jai duoti keletą pamatinių dalykų: ji neturi būti alkana, turi turėti bent du komplektus drabužių ir avalynės ir jai pažadami intymūs santykiai. Vyro pareiga daugintis ir jis turi pažadėti seksualinius santykius savo žmonai, o ne atvirkščiai. Rabino teismas gali išduoti ištuokos leidimą tokiu atveju, jei po dešimties metų buvimo kartu santuokoje pora nesusilaukia vaikų, bet bent vienas jų labai nori atžalų.

Akcentuojama prevencija – nepriimtina, kad moteris būtų dviese vienoje patalpoje su svetimu vyru. Dažniausiai moterys dirba namuose arba moterų , išskirtiniais atvejais mišriuose kolektyvuose. Siekiama užkirsti kelią bet kokioms galimybėms paleistuvauti. Taipogi, moteris turi būti prisidengusi, kukliai apsirengusi. Vyras neturi matyti svetimos moters figūros.

Žmogus turi ne tik dvasią, bet ir kūną su instinktais, kurių negalima nepaisyti, bet negalima ir kurstyti. Judaizmas – tai nuolatinė žmogaus kova su savo trūkumais.

Vyro paskirtis – visą gyvenimą studijuoti Torą ir melstis.

Monumentas Vilniaus Gaonui

Moterys ir kraujas

Moteris gali būti pamaldi ir skaityti Torą, bet tai nėra privaloma. O vyro paskirtis – visą gyvenimą studijuoti Torą ir melstis. Moteris yra viena buityje ir ji turi užtikrinti sąlygas, jog vyras galėtų studijuoti Torą tiek, kiek tik įmanoma. Moteris turi elgtis taip, kad vyras tvirtai stovėtų ant kojų ir, kad jo akys blizgėtų. Žydų judėjų moters pareiga santuokoje – gimdyti, auklėti vaikus, prižiūrėti namus ir uždirbti pinigus, kol vyras studijuoja Torą ir turi Visagalio palaiminimą.

Tradiciniame judaizme teigiama, kad žydų moterį Visagalis sukūrė dėl trijų priežasčių. Pirma priežastis – ji turi žiebti šabo žvakes, nes Ieva užgesino pirmąją Visagalio žvakę. Adomas turėjo gyventi amžinai – taip sukūrė Visagalis, bet, kadangi Ieva paragavo uždrausto vaisiaus, kuris toli gražu nėra obuolys, ir davė jo paragauti Adomui, pasaulyje atsirado mirtis.

Antra priežastis – moteris turi atlaužti gabaliuką chalos (mielinio pinto pyrago) ir palaiminti. Prieš 3,5 tūkst. metų, kai mes turėjome savo šventyklą Jeruzalėje, vyrai aukojo gyvūnus, o moterys – chalą. Šiandien vyrai negali aukoti, nes nebeturime tos Jeruzalės šventyklos. Moters aukojamą chalos gabalėlį reikia sudeginti tam, kad kvapai keliautų Visagaliui.

Trečia priežastis – ritualinė (dvasinė) žydų moters švara. Visagalis žmogų sukūrė iš dvasios ir kūno, kurio negalime ir neturime ignoruoti. Pasibaigus moters ciklui, turi praeiti vadinamoji švaros savaitė. Kai jau moteris laisva nuo savo „kruvinų“ dienų, dar vieną savaitę vyras neturi teisės jos liesti. Menstruaciniu ir švaros laikotarpiu sutuoktiniai miega skirtingose lovose. Iš esmės tai trunka maždaug dvi savaites, per kurias jie vienas kito labai pasiilgsta ir geidžia. Praėjus toms dienoms, moteris eina į mikvą – ritualinę pirtį, kad ne tik nusipraustų, bet ir apsivalytų dvasiškai. Tai nėra paprasta pirtis ar baseinas, negali būti naudojamas vandentiekio vanduo. Tai turi būti šaltinio ar sniego, lietaus natūralus vanduo. Moteris turi panirti aštuoniolika kartų, idant apvalytų savo dvasią. Ji grįžta pas vyrą savo biologinio ciklo viduryje – vaisingiausiu laikotarpiu.

Žydai tiki, kad siela slypi kraujyje.

Taip elgiamasi ne todėl, jog moteris mėnesinių metu yra nešvari. Tai susiję su jos dvasiniu išsivalymu. Žydai tiki, kad siela slypi kraujyje. Neteisingai interpretavus šią idėją, prikuriama daug šiurpių mitų. Negalima valgyti mėsos su krauju – ji turi būti nukraujinta, iškepta ir palaikyta su sluoksniu druskos. Tikrinami ir kiaušiniai – jei pasitaiko tokių, kuriuose matosi kraujo užuomazga, jie išmetami. Maistas turi būti košerinis.

Žodis „košer“ hebrajų kalba reiškia „tinkamas“. Tai, kas tinkama, yra griežtai ir aiškiai apibrėžta Toroje. Pagal kašrutą, galima valgyti tik galvijų bei žvėrių, kurie turi skeltas kanopas ir atrajoja, mėsą. Tokių gyvūnų skerdimas turi vykti pagal tam tikrą ritualą, nesukeliant gyvūnams skausmo. Košeriniu maistu taip pat laikoma žąsiena, antiena, vištiena bei kalakutiena. Nekošeriniai paukščiai – tai ereliai, pelėdos, gulbės, pelikanai, grifai, gandrai.  Pieno produktai turi būti gaunami iš košerinių gyvūnų. Draudžiama kartu maišyti, gaminti, tiekti ant stalo, valgyti tuo pačiu metu pieno ir mėsos produktus. Netgi indai turi būti atskiri šiems produktams ruošti.  Remiantis žydų mitybos taisyklėmis, draudžiama valgyti kiaukutinius vėžiagyvius (krevetes, krabus, dvigeldžius moliuskus, omarus ir kt.). Leidžiama vartoti maistui pelekines, su žvynais žuvis (tuną, lašišą, silkę ir kt.). Košeriniam maistui taip pat priklauso grūdai, daržovės bei vaisiai. Leidžiama vartoti tik pagal tam tikras taisykles pagamintą vyną.

Jei įmanoma, donorystės reikėtų vengti. Todėl, kad neaišku, kokią sielos dalį mes gausime ir paleisime su savo krauju. Bet vis tik žmogaus gyvybė žydams yra aukščiau visko – tokiu atveju donorystė leidžiama. Beje, Izraelio kariuomenė yra vienintelė teigianti, jog kariui patekus į nelaisvę reikia išduoti visas paslaptis, jei tik yra galimybė išgelbėti savo gyvybę. Judaizme yra trys didžiausi nusikaltimai: kraujo praliejimas, paleistuvystė ir stabmeldystė, apie kuriuos pasakyta: geriau mirk nei perženk. Bet, esant pavojui gyvybei, galima imtis visų reikiamų priemonių.

Vienas iš gatvės meno projekto „Sienos prisimena“, dedikuotame Vilniaus žydų kvartalo istorinei atminčiai, kūrinių. 

Mirtis

Taip jau nutinka, kad visi kažkada turime mirtį. Judaizmo tradicijoje negalima ilgai laikyti mirusio kūno ir kuo greičiau jį palaidoti. Tikima, kad kūnas yra sielos prieglobstis. Mirus, siela po truputį palieka kūną, palikdama tuščias ertmes, kurias gali užvaldyti tamsiosios jėgos. Todėl reikia laidoti kuo skubiau. Tokiu atveju, kai žmogus miršta per šabą – laidoti negalima. Jei penktadienį – reikia palaidoti iki saulės nusileidimo.  Žmogus karste yra iškart uždaromas ir neorganizuojami jokie šarvojimo procesai, kuomet kūnas guli atvirame karste.

Kremacija nėra leidžiama. Žmogaus kūnas turi būti laidojamas karste (Izraelyje dažniausiai kūnas įvyniojamas į drobulę), bet karstas turi būti kuo paprastesnis, be jokių ornamentų ar pagražinimų. Mirtis yra rimtas dalykas, kurio nereikia puošti. Visi žmonės  Dievo akivaizdoje yra lygūs. Nestatomi dideli, iškilmingi paminklai. Kapas turi būti paprastas, neišsiskiriantis iš kitų. Nepriimtina nešti gėles ar vainikus – tai laikoma pagonystės simboliu. Ant kapų palikinėjami akmenukai, kurie simbolizuoja pirmosios ir antrosios šventyklos liekanas. Tikima, jog ateis diena, kai visi tie akmenukai susijungs ir bus surinkta Visagalio trečioji šventykla.

Ant kapų palikinėjami akmenukai, kurie simbolizuoja pirmosios ir antrosios šventyklos liekanas. Tikima, jog ateis diena, kai visi tie akmenukai susijungs ir bus surinkta Visagalio trečioji šventykla.

Negalima jausti malonumų gedulo metu. Neorganizuojami gedulingi pietūs. Kiti svečiai mirusiojo artimiesiems atneša paprastas bandeles be prieskonių ir kietai virtus kiaušinius. Apvalios formos produktai primena gyvenimo cikliškumą.
Judaizme draudžiama gerti iš liūdesio. Alkoholis gali būti vartojimas tik švenčiant ir džiaugiantis.

Gedulas turi keletą etapų. Pirmojo metu sėdima ant grindų basomis, daug meldžiamasi. Prie maldų prisijungia svečiai, minjanas. Per šias septynias dienas negalima kirpti plaukų, nagų, skustis barzdos. Antrasis gedulo etapas trunka mėnesį. Jo metu meldžiamasi tris kartus per dieną. Trečiasis etapas trunka vienuolika mėnesių ir dažniausiai tik po tėvų mirties. Praėjus šiam laikotarpiui, reikia grįžti į įprastą gyvenimą ir stengtis gyventi toliau. Nereikia būti gailestingesniam už Dievą.

Vyras gali vesti praėjus vos mėnesiui po žmonos mirties. O moteris gali ištekėti tik praėjus  devyniasdešimt dienų po vyro netekties – kad būtų įsitikinama, jog ji nėra nėščia, o tokiu atveju būtų aišku, kas yra vaiko tėvas.

Tekstas parengtas Dominykos Navickaitės pagal Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus organizuotą edukaciją, kurią vedė Natalija Cheifec ir papildomus šaltinius.
Nuotraukos Dominykos Navickaitės.  

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *