Vilnių ir Kolumbijos sostinę Bogotą skiria beveik 10,200 kilometrų atstumas. Bet net ir su tolimiausiais pasaulio kampeliais Lietuva turi tam tikrų jungiančių ryšių. Šiais savotiškais klijais tampa Antanas Mockus, kuris šiomis dienomis vieši Lietuvoje ne tik dėl ilgesio, bet ir pristatinėdamas italų režisieriaus sukurtą dokumentinį filmą  „Nijolė“ apie pernai mirusią jo mamą, garsią Kolumbijos menininkę.

Kadras iš filmo „Nijolė“

Kas gi tas Antanas Mockus? 

Lietuvių kilmės matematikas, filosofas ir politikas Antanas Mockus gimė 1952 m. kovo 25 d. Bogotoje, kur emigravo jo lietuviai tėvai Nijolė ir Alfonsas po Antrojo pasaulinio karo. Baigęs prancūzišką mokyklą, išvažiavo į Dižoną, Prancūziją studijuoti matematikos, šias studijas tęsė ir Kolumbijos nacionaliniame universitete. Ten dėstė topologiją, vėliau čia studijavo toliau ir gavo filosofijos magistro laipsnį. Paklaustas, kieno idėjomis dabar labiausiai žavisi, Antanas Mockus įvardino L. Vitgenšteiną ir F. Dostojevskį.

Kolumbijos lietuvis du kartus ėjo Bogotos mero pareigas, be to du kartus kandidatavo ir į milžiniškos Kolumbijos prezidento postą. Šiuo metu yra išrinktas į Kolumbijos parlamentą.

Politikas turi ir Kolumbijos, ir Lietuvos pilietybę. Kalba ispaniškai, angliškai, prancūziškai, vokiškai ir lietuviškai. Nepaisant ilgos ir varginančios kelionės, kartais sugrįžta į Lietuvą ir jaučia šiai šaliai ypatingus sentimentus. Vaikams A. Mockus davė taip pat lietuviškus vardus.

Hepeningai politikoje

Antano Mockaus politinė karjera labai įdomi. Galima būtų linksėti galva – juk pati Kolumbija įdomi, kaip ir visa Lotynų Amerika. Bet pats meras buvo ypatingas. Ne tik todėl, kad šviesios odos mėlynakis su keistu vardu, bet todėl, kad vykdydamas politiką jis pasitelkė pačius neįprasčiausius būdus. Ne tik prieš kameras parodė nuogą užpakalį, bet ir politiką vykdė išraiškingais hepeningais ir neįprastais metodais.

Bogotos gyventojai be paliovos girdėjo istorijas apie įvykdytas žiaurias žmogžudystes, vagystes ir tragiškas avarijas, labai dažnai vykstančias jų mieste. Vieną dieną jie išėjo į gatves ir nustebo, pamatę daugybę išsidažiusių žmonių – mimų.

Mero suburti entuziastai išdygdavo įvairiose vietose priešais kamščiuose įstrigusias mašinas, rodydami vairuotojams tai baltas, tai raudonas korteles. Raudonos kortelės reiškė baudą, o baltos – pagyrimą už mandagų, drausmingą vairavimą. Kitos mimų grupelės vaizdavo, kaip elgiasi pėstieji: eina, degant raudonai šviesai, arba išbėga į perėją paskutiniu momentu prieš ką tik pajudėjusį transportą. Ten, kur būta avarijų, pasibaigusių žūtimi, mimai piešė žvaigždes, kad žmonės įsisąmonintų, kiek baisių tragedijų yra įvykę kelyje. Kai kur tekdavo nupiešti ištisus žvaigždynus. Tokiais vaidinimais meras stengėsi įkalti į galvą bogotiečiams, kaip kvailai jie elgiasi, rizikuodami savo ir kitų žmonių gyvybėmis.

„Meniniai aktai sukelia emocijas, kurių poveikio jėga panaši į teroro aktų poveikį, tačiau turi esminį skirtumą – pirmųjų pasekmės yra teigiamos“, – teigė Bogotos meras.

„Meniniai aktai sukelia emocijas, kurių poveikio jėga panaši į teroro aktų poveikį, tačiau turi esminį skirtumą – pirmųjų pasekmės yra teigiamos“

Taipogi, vos ne visą pasaulį apskriejo dokumentiniai TV kadrai, kaip meras – superpilietis Mockus, apsivilkęs supermeno kostiumu, – bėgioja po miestą, pats tvarkydamas, švarindamas apleistas gatves. Šitaip jis stengėsi įtikinti, kad kiekvienas aktyvus pilietis gali keisti esamą situaciją.

Bogota kenčia nuo vandens trūkumo, todėl pats politikas nusifilmavo klipe, kuriame demonstruoja kaip besiprausdamas užsuka kraną ir stengiasi taupyti vandenį. Ir šio pavaizdaus raginimo rezultatai buvo iškalbingi – vandens suvartojimas sostinėje sumažėjo daugiau kaip trečdaliu.

1995 m. vasario 16-ąją meras Mockus verkė prieš Kolumbijos TV kameras. Tądien sužinojo, kad Kolumbijos partizanai (guerrilleros grupuotė), norėdami pavogti keletą ūkininko karvių,  nušovė geriausią jo draugą 42 metų Vitą Slotkų. A. Mockus atsakė į tai naujais hepeningais prieš smurtą. Pradėjęs gauti grasinimus, Antanas Mockus surengė simbolines laidotuves, per kurias į karstą sudėjo savo apsaugininkų ginklus, o pats pasirodė viešumoje su neperšaunama liemene, iškirpęs širdies formos skylę ant krūtinės. Šitaip vaizdingai meras reikalavo, kad partizanų vadas viešai paprašytų bogotiečių atleidimo.

A. Mockus vykdė didelę kampaniją prieš smurtą, kuri tęsėsi praktiškai visą pirmąją mero kadenciją ir buvo itin reikšminga gyventojų ateičiai. Kelis dešimtmečius Kolumbiją draskė pilietinis karas, narkotikų kartelių grumtynės ir kasdieninis žiaurus nusikalstamumas. Ginklai buvo prieinami visiems. Charizmatiškasis meras ryžosi kreiptis į gyventojus, kad namuose laikomus ginklus šie atneštų į savivaldybę, už tai jiems buvo žadamos dovanos.

Remdamasis statistikos duomenimis, kad daugiausia žmogžudysčių įvykdoma tarp pirmos ir ketvirtos valandos nakties, meras davė nurodymą pirmą valandą uždaryti visus barus, restoranus ir pats tikrino, kaip laikomasi naujojo potvarkio. Ši akcija irgi sukėlė didžiulį žiniasklaidos pasipiktinimą – esą tai nieko neduos, žmonės ir toliau šaudys vieni kitus, gal tik darys tai kiek anksčiau. Tačiau tikrovė atskleidė ką kita: vidutinis skaičius užmuštųjų naktį, ypač savaitgaliais, sumažėjo nuo 38 iki 18, o mirtinų sužalojimų per avarijas – nuo 16 iki 4. Kad atšvęstų šią didžiausią savo sėkmę, Bogotos meras surengė hepeningą kapinėse: keli šimtai žmonių atsigulė į karstus, o paskui simboliškai iškilmingai iš jų prisikėlė.

Ne paslaptis, kad Pietų Amerika kenčia nuo korupcijos spąstų. Penktadienio vakarą Ryčio Zemkausko kalbinamas VU teatro salėje Vilniuje Antanas Mockus teigė, kad jo, kaip politiko, pagrindinis tikslas yra kovoti su korupcija. To jis ėmėsi ir seniau, vos tapęs Bogotos meru. Tuomet jis iš darbo atleido keletą tūkstančių sostinės kelių policininkų, kurie buvo korumpuoti, o likusiems liepė keisti savo naudojamus metodus. Spauda A. Mockų talžė kaip galėjo, bet žuvusiųjų avarijose sumažėjo perpus.

Buvusio Bogotos mero teigimu, progresas gyvenime ir politikoje vyksta – Kolumbijoje dar prieš 30 metų korupcija atrodė visiškai normalus reiškinys, tartum alyva, kuri padeda mechanizmams veikti,  o dabar žmonės jau nebelinksta jos toleruoti.

Tai, ko Antanas Mockus pasiekė per dvi savo kadencijas (1995–1997 m. ir 2001–2003 m.), išties imponuoja. Žmogžudysčių sostinėje ne tik sumažėjo perpus, bet ir toliau išliko panaši tendencija, nes kiti merai taikė pirmtako sukurtus metodus. Į Bogotą pradėjo plaukti naujos investicijos. Jam pavyko padaryti tai, kas, regis, visiškai neįmanoma: net 65 tūkstančius turtingiausių šalies žmonių įtikino savanoriškai apmokestinti save ir 10 proc. pajamų pervesti į Bogotos biudžetą. Jo iniciatyva pradėta tiesti antžeminį metro. Į lūšnynų rajoną buvo įvesta elektra, vandentiekis, kanalizacija.

Kokia turi būti politika? 

Vilniaus universitete vykusio susitikimo su universiteto bendruomene metu Antanas Mockus teigė, kad politikoje norėtų matyti daugiau jaunų žmonių, pilnų svajonių ir siekių:  „Jie turi labai daug svajonių. Kolumbijoje yra toks posakis, „kai tu spjauni į sriubą – nieks nenori jos ragauti“. Tai manau, kad politika yra ta sriuba. Kuo daugiau paprasti žmonės bijos įsitraukti į politiką, tuo labiau ji bus tik politikų rankose. Pasitikėjimas yra didžiausias turtas. Nežinau ar pragaras egzistuoja, bet man pragaras – nepasitikėjimas“.

Nežinau ar pragaras egzistuoja, bet man pragaras – nepasitikėjimas

Politikas taip pat teigė, bandantis galvoti, ką jo vietoje darytų menininkas ir tokiu būdų kūrybiškai sprendžiantis iškilusias bėdas. Taip pat, jis visą laiką stengėsi kovoti, pasitelkdamas kalbą ir žodžius. „Leninas yra mažas dalykas šalia Dostojevskio“, – renginyje sakė A. Mockus. Pasak jo, svarbu kalbėtis su žmonėmis, siekti diskusijų ir nebijoti politikos, tikėti, kad padėtis gali keistis. O Dostojevskio tekstuose galima kartais rasti daugiau tiesos nei įstatymuose.

A. Mockus VU teatro salėje.

Paklaustas, ko, kaip jam atrodo, neturėtų daryti politikas, A. Mockus teigė, kad politikai neturėtų meluoti, nesilaikyti žodžio, sukelti neišpildomų vilčių. Be to, jis akcentavo, kad politikas turi būti nuoseklus – anot jo, politikui galima keisti nuomonę, bet tokiu atveju jis savo pasikeitusią nuomonę turi paaiškinti. Įvardindamas, kokių sprendimų negalima patikėti politikams, teigė, jog „raudono mygtuko“, kuris vienu paspaudimu gali nušluoti viską nuo žemės paviršiaus.

Antanas Mockus taip pat kalbėjo apie tai, jog nereikia gyventi vien šeima. Tai svarbu, ypač Kolumbijoje, kur kraujo ryšiai laikomi pačiais svarbiausiais. Greičiausiai politikas galvoje turėjo Pietų Amerikos mafijas bei gaujas, į kurias būna įtraukti visi šeimos nariai.

Kolumbijos lietuvio gyvenimo moto galėtų būti laikomas „la vida sagrada ” posakis, reiškiantis – gyvenimas šventas. Ir, pasak A. Mockaus,  gyvenimas yra svarbesnis už visas ideologijas.  Politikas renginyje dalinosi pastebėjimais, jog Lietuvoje labai daug savižudybių, o Kolumbijoje – žmogžudysčių. Kodėl vieni žmonės labiau vertina kitų gyvybes nei savo, o kiti atvirkščiai? Antanas Mockus taipogi teigė, jog būtina kovoti prieš mirties bausmę. Kai žmogus pradeda žudyti kitą žmogų, tai tėra pradžia, po kurios gali prasidėti begalė baisių dalykų.

„Šis žmogus yra filosofas politikoje ir maištininkas viešajame administravime. Aš žinau, kad jis gudrus ir labai gerai žino, ką daro. Ir tokių gudrių norėtųsi daugiau“, – taip apie pasaulyje žinomą lietuvį kalba Rytis Zemkauskas.

„Aš norėčiau, kad žmonės, kai manęs nebebus, prisimintų, kad Nijolė (A. Mockaus mama) ir aš padėjome atstatyti Kolumbijoje tam tikrą lygį atsakingumo, tam tikrą lygį sąžiningumo“, – sakė A. Mockus.

„Nijolė“

O Nijolė Šivickas buvo tikrai nepakartojama asmenybė ir nuostabi menininkė. Paliko Lietuvą vos sulaukusi pilnametystės, į ją grįžo pirmą kartą jau po daugelio metų. Buvo taip ilgai nemačiusi savo mamos, o kai atvyko jos aplankyti – ši buvo apakusi ir negalėjo pamatyti dukros. Būdama dar visai jauna tapo našle, Antano tėvui žuvus aviakatastrofoje.

A. Mockus su mama N. Šivickas

Kėdainiuose 1925-aisiais gimusi Nijolė po Antrojo pasaulinio karo bėgo į Vokietiją. Ten 1946–1950 metais studijavo Štutgarto dailės akademijoje pas tapytoją Willi Baumeisterį. Po studijų išvyko į Kolumbiją, dirbo Bogotos laikraščių ir žurnalų iliustruotoja, vėliau – Juozo Bagdono keramikos studijoje.  Įvairaus dydžio skulptūras ji dažniausiai kūrė iš molio. N. Šivickas kūriniai buvo artimi indigenistų kūrybai, menininkė domėjosi ikikolumbiniu menu.

Iš viso Nijolė buvo grįžusį į Lietuvą tris kartus. Paskutinį kartą – 2016 metais, filmuojant dokumentinį filmą apie ją. Filmo „Nijolė“ režisierius Sandro Bozzolo, pristatydamas kino juostą, juokėsi, jog Nijolė važiavo į Lietuvą su šlepetėmis ir dvidešimt penkiais „Nicorette“ pakeliais. Ji buvo unikali ir užsispyrusi, nepriklausoma moteris, neabejotinai verta kameros dėmesio.

Visada jaučiau, kad ši istorija – daugiau nei tobula. Įvyko tiek daug atsitiktinumų, o jos pradžia ir pabaiga susijungė į dvidešimties metų ratą, iš kurio, turbūt, man jau nepavyks ištrūkti“, – sakė kino režisierius, italas Sandro Bozzolo.

Nijolė Šivickas buvo pripažinta Kolumbijos skulptorė. Filme rodoma, kaip perkopusi 90 metų amžiaus slenkstį, ji vis dar kuria ir darbuojasi. Ateljė jai buvo tartum šventa vieta. Jei užėjus lankytojams ji matydavo, kad šie bijo išsipurvinti, iškart juos išvarydavo ir nesiveldavo į kalbas. Ji galėjo skirti daugiausiai dėmesio valytojui ir atsainiai elgtis su jos darbų pirkėjais. Ji turėjo savas taisykles, savus principus ir visada jais vadovavosi, neleido niekam kitam sakyti, ką ji turi daryti.

Pagrindinė filmo herojė iškeliavo anapus, eidama 97-uosius metus, 2018 metais, vos tik filmas buvo baigtas.

Nijolės Šivickas kūrinys. Kadras iš filmo.

Į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį atvežtas filmas „Nijolė“ nepasakoja apie menininkės praeitį, tai nėra jos gyvenimo retrospektyva. Vienoje filmo scenoje, pati Nijolė skaitydama tai, ką parašė prieš dvejus metus, teigia, kad tai nebėra svarbu. Ji nekalba apie tai, kas buvo, todėl pats filmas, kurtas maždaug šešerius metus, susideda iš dabarties tikrumo momentų. Nesuvaidintos, natūralios akimirkos, kurios labai gražiai susilieja į visumą. Susilieja ispanų bei lietuvių kalbos, Kolumbijos ir Lietuvos vaizdai.

Nors tai filmas apie Nijolę, jame matome ir daug Antano. Jų ryšys buvo itin glaudus. Sūnaus ir motinos unikalus santykis, kurį atvaizduoja kiekviena filmo detalė. Filmo aprašyme rašoma: „Iš pažiūros tokie skirtingi, mama ir sūnus, kurie tarpusavyje bendrauja ispaniškai ir lietuviškai, vis dėlto gyvena išvien – nepaliaudami tikėti žmogaus laisve, teisybe pasaulyje ir gerbdami vienas kito skirtybes.“

„Kai kam gali pasirodyti, kad pernelyg garbiname motiną, tačiau iš tiesų norime tik pasakyti, kad mūsų gyvenime reikia šviesos iš šalies. Jei norime pažvelgti į savo vidų, turime atrasti kitą kalbą, kitą tradiciją. Nijolė buvo Kolumbijoje gerai žinoma menininkė, tačiau gimtojoje šalyje jos nepažįsta. Štai ir sumanėme mažą avantiūrą – filmą“, – teigė N. Šivickas sūnus Antanas Mockus.

Sandro Bozzolo, Nijolė Šivickas / Filmo „Nijolė“ archyvo nuotr.

Režisierius Sandro Bozzolo prieš dešimtmetį studijavo Kaune, pasinaudodamas mainų programos galimybėmis. Tuomet išgirdo apie Antaną Mockų iš sutikto kolumbiečio. Jaunajam režisieriui pasidarė labai įdomu. Galiausiai jis  nukeliavo į Kolumbiją ir susipažino su Kolumbijos lietuvių šeima: „Nuvykęs į Bogotą – triukšmingą Kolumbijos metropolį, jo centre atradau šios šeimos namus – ramybės ir kūrybos salą, kurioje visi kalba lietuviškai, vaikams duodami lietuviški vardai ir dainuojamos lietuviškos dainos. Ten sutikau Nijolę Šivickas – nepriklausomą tvirto charakterio moterį, menininkę, Antano mamą. Pradėjęs filmuoti galvojau apie biografinę istoriją, portretą, bet šiandien su komanda pristatome filmą apie meilę ir kūrybą, apie šeimą, atmintį ir laisvę.“

Pradėjęs filmuoti galvojau apie biografinę istoriją, portretą, bet šiandien su komanda pristatome filmą apie meilę ir kūrybą, apie šeimą, atmintį ir laisvę.

Filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė sako, kad menininkė N. Šivickas kino kūrėjus tarsi pakvietė į iššūkiu tapusią bendrą kūrybinę kelionę. „Filmas sujungė trijų tautybių kūrėjus – lietuvius, italus, kolumbiečius. Visi mes atėjome iš skirtingų kultūrų, tačiau kurdami stengėmės neiti į kompromisus, ieškojome būdų kartu dirbti taip, kad kiekvienas galėtume maksimaliai realizuoti save. Lengva nebuvo, bet aš patenkinta rezultatu. Tikiu, tai ir buvo svarbiausia Nijolės ir Antano pamoka ir dovana mums visiems. O mes jiems atsidėkojome filmu „Nijolė“.

Kartu su Sandro Bozzolo ir Maria Cecilia Reyes filmą „Nijolė“ kūrė ir lietuvių komanda – montažo režisierė Silvija Vilkaitė, kompozitorė Lina Lapelytė, garso režisierius Vytis Puronas, koloristas Justinas Vencius.

Dokumentinio filmo „Nijolė“ premjera – rugsėjo 19 dieną kino centre „Skalvija“. Nuo rugsėjo 20-osios filmas bus rodomas visoje Lietuvoje.

Filmo anonsas:

Parengė Dominyka Navickaitė. 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *