Šiuo tekstu primename lygiai prieš metus – 2018 m. rugsėjo 22-23 d. – įvykusį popiežius Pranciškaus apsilankymą Lietuvoje bei jo mintis apie tai, ką reiškia būti krikščionimi XXI amžiuje.

Penkios gairės

Būti krikščionimi – tai būti liudytoju

Popiežiui Pranciškui ypač svarbi kelio metafora. Pasak jo, būti krikščionimi – tai kiekvieną akimirką būti kelyje, nuolat kartoti Išrinktosios tautos išsilaisvinimo iš vergijos kelią, kartoti mūsų tikėjimo tėvo Abraomo kelionę į Pažadėtąją žemę, keliauti paskui Jėzų į Išganymą per Kryžių. Visi esame pažeisti nuodėmės ir ji kiekvieną iš mūsų negailestingai graužia. Nuodėmė gimdo baimę ir norą užsisklęsti, saugaus egoizmo iliuziją. Tačiau tiesa ta, kad mes uždūstame savyje, kai aklinai užsisklendžiame. Sunykstame ir pražūvame. Mūsų išsigelbėjimas – tai kelionė, išėjimas iš savų griuvėsių, tai durų atidarymas Gyvybės Viešpačiui, kuris kantriai beldžiasi į mūsų gyvenimus.

Būti kelyje nėra paprasta. Jame susiduriame su sunkumais, sukrėtimais. Tikėjimo kelionė prasideda pasitikėjimo judesiu, durų į savo šešėlio zonas atvėrimu Viešpačiui. Leisti Jam mus atnaujinti, perkeisti, nuplauti mūsų nuodėmių žaizdas – tai reiškia eiti keliu, kuriame daug kliūčių: mumyse, širdyje, pasaulyje, kuriame gyvename ir kuris dažnai mūsų nesupranta. Tačiau sunkumai, sukrėtimai – tai sudėtinė to kelio, kuris veda į tikrąją laisvę Viešpaties šlovėje, dalis.

Tiesa, tam, kad išdrįstume plaukti prieš srovę, leistis į rizikingą tikėjimo kelionę, pirmiausia turime atpažinti ir pripažinti savo nuodėmingumą ir tai, kad ne aš esu pasaulio centras ir stiprybės šaltinis. Todėl nepakanka stipriai įsikibus laikytis iliuzinio saugumo, apsigaunant, jog didžiausia grėsmė tyko išorėje, o ne viduje.

Popiežius Pranciškus kur kas dažniau nei bet kuris jo pirmtakas pabrėžia, kad yra toks pat nusidėjėlis, kaip ir kiekvienas žmogus. Tačiau nuodėmės žaizdų pripažinimas, jo įsitikinimu, niekada neturėtų skandinti nevilties pelkėje. Veikiau tai impulsas, kuris mus skatina keliauti ieškant gydymo.

Tikėjimo kelionė – tai kartu ir savęs atradimo, įaugimo į tik mums skirtą džiaugsmą kelias. Išeiti iš savęs mums leidžia susitikimas su Viešpaties meile, ir visas mūsų kelias tampa tos meilės, kurią gavome dovanai, liudijimu ir dovanojimu kitiems. Viešpaties malonės apstumas skatina mus dovanoti save kitiems, nes tik taip atlaisviname savyje vietą augti Jo meilei. Nėra kito būdo augti ir įaugti į dieviškąjį džiaugsmą, kaip tik nuolat atiduoti save kitiems. Būtent todėl evangelizacija, liudijimas yra ne našta, bet džiaugsmo ir tikrosios tapatybės atgavimo kelias.

Būti krikščionimi – būti kartu su kitais ir dėl kitų

Pasak popiežiaus, šiandien Bažnyčia yra išbandoma teologiniu narcisizmu, susitelkimu ties pačia savimi. Kai Bažnyčioje pradeda nykti saldus ir guodžiantis evangelizavimo džiaugsmas, kai ji pradeda pamiršti, jog ne gėrybių (net ir dvasinių) kaupimas, bet dalijimasis ir dovanojimas per evangelizaciją, yra jos egzistencinis pagrindas, ji tampa tuščiavidurė, pavargsta pati nuo savęs.

O pavargusi Bažnyčia nebesugeba gaivinti pasaulio ir yra linkusi dar labiau užsisklęsti, nes įsitveria klaidingo įsitikinimo, kad jos silpnėjimo priežastis – pasaulio, nuo kurio esą būtina gintis, priešiškumas. Užsisklendusi Bažnyčia gyvena iliuzija, kad ji pati yra šviesos šaltinis, gyvena savyje ir sau, užuot puolusi ant kelių prieš Kristų, nenuilsdama ieškojusi Jo, pradeda rūpintis vien savo nuopelnais.

Labai svarbu atverti duris besibeldžiančiam Kristui, tačiau Bažnyčiai ne mažiau svarbu išgirsti ir tai, kaip Kristus beldžiasi į kiekvienas uždarytas duris iš vidaus, ir trokšta kartu su mumis eiti pas žmones. Didelė pagunda Bažnyčiai – bet kuria kaina stengtis išlaikyti Jėzų Kristų viduje, nepastebint, kad Jis tampa ne Išganytoju, bet kaliniu. Pasiduoti tokiai pagundai – tai naikinti save, nes tikrasis Bažnyčios kelias yra kartu su Jėzumi eiti į būties pakraščius, kiekvienam tapti vaisinga motina, gyvenančia Jėzaus meilės saldybe ir paguoda.

Šiandien Bažnyčiai ypač reikalinga drąsa atsiverti pasauliui ir eiti ne tik į geografinius, bet ir į egzistencinius žmogaus paribius, kur daug nuodėmės, purvo, skausmo, neteisingumo, abejingumo, kur sunykusios religinės praktikos. Kai Bažnyčiai tokios drąsos pritrūksta, ji sukasi vietoje kaip žaislinis vilkelis ir galiausiai suserga. Turime pripažinti, kad tų blogybių, kurios išryškėja bažnytinėse institucijose, šaknys – būtent teologinis narcisizmas.

Popiežius Pranciškus nuolatos kartoja, kad dvasininkas negali tapti vien administratoriumi. Kai krikščionis tampa vien tik funkcionieriumi, neturinčiu drąsos dėl kito žmogaus poreikio ištrūkti iš įprastos rutinos, surizikuoti, sekti pavyzdžiu gailestingojo samariečio, kuris padeda tada, kai kiti, regis, protingesni, doresni, besilaikantys griežtų moralinių taisyklių, eina pro šalį.

Pranciškus teigia, kad šiandien Bažnyčią tiksliausiai būtų lyginti su karo ligonine po mūšio. Beprasmiška gaišti laiką, aiškinantis sužeistų žmonių kraujo sudėtį, cholesterolio lygį – reikia kuo greičiau malšinti skausmą ir perrišti žaizdas. Reikia pradėti nuo svarbiausių dalykų. Deja, Bažnyčia pernelyg dažnai užsisklendžia nereikšmingose taisyklėse bei antraeiliuose klausimuose ir pamiršta, kad svarbiausia jos žinia pasauliui – Jėzus mus išgelbėjo, Dievo gailestingumas gali išgydyti visas nuodėmių žaizdas. Ne sveikiesiems, bet sergantiesiems pirmiausia reikia gydytojo. Motina visada pirmiausia skuba pas tą vaiką, kuriam šiuo metu blogiausia, kuriam reikia pagalbos. Todėl ir dabarties Bažnyčia pirmiausia turi atsigręžti į vargingus, nuskurdusius, nusivylusius žmones. Šiandien turime ne tik žavėtis šv. Pranciškumi iš Asyžiaus, bet ir juo sekti, auginti širdyje supratimą, kad ne turtas, politinė ar socialinė įtaka suteikia mums tikrą galią, bet tik Kristus, kuriam turime atlaisvinti širdis, užgriozdintas daugybės blizgučių.

Neturtinga Bažnyčia stokojantiesiems – toks yra tikrasis Bažnyčios stiprybės receptas. Bažnyčia, išdrįstanti atsisakyti visko, kas užstoja Kristų, išdrįstanti nusileisti į giliausius tarpeklius, atpažįstanti kiekviename žmoguje Dievo atspindį ir visada prisimenanti, kad gyvuoja dėl kitų ir kitiems – tai yra Šventosios Dvasios dovana, kurios jokie Piktojo legionai nenugalės.

Šiandien Bažnyčiai nepakanka atvėrus duris kantriai laukti – gal kas užklys. Turime būti panašūs į Evangelijoje aprašytą piemenį, kuris nenurimsta, ieškodamas paklydusios avies. Privalome tiesti naujus kelius, nuolat ieškoti būdų pasiekti žmonių širdis. Turime skelbti Evangeliją ant kiekvieno kampo, tačiau kartu elgtis, kaip moko Jėzus: ne primesti, bet pasiūlyti savo tikėjimą kaip vaistą, o mūsų gyvenimai turi tapti pavyzdžiu, jog šis vaistas veiksmingas.

Pasak Pranciškaus, šiais laikais Bažnyčiai reikia ne sušvelninti ar panaikinti nurodymus, palengvinti tą ar aną, nes tai būtų melas, bet išeiti į gatvę ir ieškoti žmonių, kurie trokšta gailestingumo.

Būti krikščionimi – tai rinktis tiesą, o ne patogumą

Pasak popiežiaus Pranciškaus, mūsų niekada ramybėje nepalieka ta pati pagunda, dėl kurios atsirado gimtoji nuodėmė. Mes norime gyventi ne Kūrėjo, bet savo valia, norime savaip viską išaiškinti ir eiti ne mums skirtuoju ir į laimę vedančiu keliu, bet tuo, kuris atrodo patrauklesnis, patogesnis.

Esame gundomi įsijausti į savo būties šeimininkų vaidmenį ir sakyti: „aš viską kontroliuoju“, nors jau daugybę kartų įsitikinome, kad sugebame tik sujaukti ir nuskurdinti savo gyvenimą. Mums sunku pripažinti, kad būti Dievo vaiku – tai džiaugsmas, o ne vergovė, kad į gyvenimą veda Jėzaus vartai, ir mums nebūtina ropštis per langą.

Mūsų tikrasis kelias į gyvenimą visada eina per kryžių. Būtent kryžius yra vaistas, padedantis išravėti nuodingas piktžoles, apgenėti Gyvybės medžio šakas. Nuo tos akimirkos, kai Jėzus priėmė kryžių į savo gyvenimą, šis tapo nebe prakeiksmu, bet dovana. Nuo tos akimirkos nebėra kryžiaus, ant kurio nebūtų Jėzaus ir kuris nebūtų durys į gyvenimą.

Mes iš tiesų tampame laisvi tik tada, kai priimame tiesą apie save ir išdrįstame ta tiesa gyventi. Ši tiesa – tai žinia, kad, kai einame be kryžiaus, paklystame, kai statome be kryžiaus, statome bergždžiai…

Jau seniai kuris nors popiežius nėra susilaukęs tiek kritikos pačioje Bažnyčioje kaip popiežius Pranciškus. Svarbiausias kaltinimas – jog jis atsisako šimtamečių dogminių riboženklių, pernelyg nuo Įstatymo nukrypo prie Gailestingumo, esą pamiršdamas, kad Dievas ne tik gailestingas, bet ir teisingas. Popiežius reaguoja į kritiką, stengiasi įsiklausyti į visus argumentus, tačiau kartu tvirtai laikosi nuostatos, kad Dievo dera klausyti labiau nei žmonių. Ne mažiau svarbu prisiminti, kad karčiausius savo žodžius Jėzus skyrė ne nusidėjėliams, bet teisuoliams fariziejams.

Būti krikščionimi – tai būti vilties žmogumi

Nuo pat pontifikato pradžios popiežius Pranciškus tvirtina, jog mes esame sutverti džiaugsmui ir niekada neliekame vieni su savo problemomis ir iššūkiais. Kas su meile apsikabina Kristaus kryžių, tas ne liūdi, bet džiaugiasi išgelbėjimu.

Kasdien susiduriame su įvairiais gundymais: į kiekvieną iš mūsų kreipiasi velnias su angelo kauke, žadėdamas lengvesnio gyvenimo ir tariamos laisvės iliuziją. Tačiau kiekvieną kartą, kai nusigręžiame nuo sekimo paskui Jėzų Kristų, griauname savo gyvenimą; kiekvieną kartą, kai liekame ištikimi ir nepasiduodame gundymams, patiriame tikrą džiaugsmą. Todėl drąsiai galime sakyti, kad džiaugsmas ir kryžius neatsiejami.

Mes džiaugiamės ne dėl to, jog turime daug materialinių gėrybių, bet dėl to, kad sutikome mylintį Jėzų ir žinome, jog jau niekad nebūsime vieniši. Išbandymų yra daug, blogis labai skaudžiai sužeidė žmoniją. Apsidairę aplinkui pamatysime karų, smurto, ekonominių konfliktų, nuo kurių labiausiai kenčia silpniausieji, pinigų troškimo epidemiją, griaunančią daugybės žmonių gyvenimą. Tačiau ištikus nelaimei, išbandymams, mes niekada nesame vieni.

Jėzus užsikrovė ant pečių visą blogį, pasaulio purvą, pasaulio nuodėmes ir nuplovė visa tai savo krauju. Jo gailestingumas kas kartą nuplauna purvą. Tragedija – ne nupulti, bet likti nupuolus, atstumti ištiestą Jo pagalbos ranką. Viešpats niekada nepavargsta atleisti, tik mes galime pavargti prašyti pagalbos. Dievas nė vieno nepražudo, bet, priešingai, kovoja už kiekvieną iki paskutinės akimirkos. Mus pražudo netgi ne nuodėmės, bet neviltis, užgožianti tiesą, kad Viešpats yra gyvas ir eina su mumis per gyvenimą. Viltis yra mūsų inkaro danguje virvė, kurios niekada negalime paleisti. Deja, dažnai pirmenybę teikiame ne Jo vilčiai, bet savo vaizdiniams, stovime prieš tuščią Jo kapą ir ieškome Jo ne tarp gyvųjų, bet tarp mirusiųjų. Tokiomis akimirkomis Piktasis mums šnabžda, kad neištversime. O mes jaučiame didžiulį savo nuodėmių svorį ir grimztame į nuovargį.

Tai sudėtingas išbandymas, kurį galime ištverti, jei niekada iš rankų nepaleidžiame vilties – mūsų inkaro danguje – virvės. Tiesa ta, kad nėra situacijų, kurių Dievas negalėtų pakeisti.

Dievo gailestingumas nereiškia, kad nuodėmė nėra svarbi. Tikrasis gailestingumas – ne neigti nuodėmę ar jos žaizdų daromą žalą, bet visada prisiminti, jog gydymas yra įmanomas, tereikia, kad pacientas jį priimtų. Tai toli gražu nėra paprasta, nes atsisveikinti su įsišaknijusia nuodėme skauda ir kyla pagunda sakyti – „gal geriau nereikia“.

Kiekvienas išbandymas yra Dievo dovana, siunčiama mums iš meilės, mus tobulinant ir auginant, todėl svarbu neužsisklęsti aimanose, nenuleisti rankų, bet dėkoti ir džiaugtis. Taip pat labai svarbu ugdyti kantrybę. Pasak popiežiaus, kartais gyvenimas mus verčia ne „daryti“, o išgyventi, ištverti, „iškęsti“ savo ir kitų ribas. Kantrybė – tai pripažinimas, kad augimas priklauso nuo laiko, kad gyvenimas – tai nuolatinis mokymasis, kantrybė – tai leidimas pasauliui būti, atvirumas dabartyje apsireiškiančiam Dievui.

Būti krikščionimi – tai kovoti už pasaulį

Nuo pat žmonijos pradžios iki Paskutiniojo teismo vyksta atkakli kova. Jos esmė – maištas prieš Dievo padovanotą tvarką. Netiesa, kad mes galime likti paprasčiausiai pasyvūs šios kovos stebėtojai. Kai kartu su Viešpačiu nekuriame, griauname kartu su Piktuoju.

Mes nuolat esame gundomi pereiti į Piktojo pusę, nupulti į neviltį ar pabėgti iš mūšio lauko, teisindamiesi, kad esame pernelyg menki, jog tokios kovos – ne mūsų jėgoms. Tačiau, pasak Pranciškaus, tai netiesa. Kiekvienas iš mūsų šioje kovoje turime unikalią misiją.

Mes žinome, kad ši kova – tai kartu ir Kristaus triumfo įtvirtinimas pasaulyje. Jis įveikė blogį visiškai ir galutinai, tačiau mes, visų laikų žmonės, turime įaugti į šią pergalę ir leisti jai išsiskleisti čia ir dabar – mūsų istorinėje ir socialinėje tikrovėje.

Nepamirškime, kad kovojame ne su pasauliu, bet už pasaulį. Todėl krikščionims visiškai netinka pasakymas „užvaldyti“ pasaulį. Mūsų tikslas – ne ką nors užvaldyti, bet, priešingai, išlaisvinti. Piktasis norėtų, kad mes taptume tokiais Kristaus kariais, kurie po laimėto mūšio viską sulygina su žeme. Tačiau Dievas trokšta ne pasmerkti, bet gydyti, ne prakeikti, bet grąžinti gyvybę. Tad ir mes tikraisiais Jo kariais būname ne tada, kai statome barikadas, bet kai tiesiame tiltus.

Kasdien Viešpaties esame siunčiami tiesti tiltus tarp žmonių, tarp žmonių ir Dievo. Barikadas pradedame statyti, kai mums trūksta tikėjimo, vilties ir meilės, kai nedrįstame susitikti su kitu, netikime, kad kitas taip pat yra Dievo mylimas vaikas. Barikados mus susargdina, o tiltai atveria Viešpaties dovanojamam išgydymui.

Svarbiausias kovos laukas per visą istoriją išlieka žmogaus širdis. Jei aš leidžiu savo širdyje įsitvirtinti Kristaus pergalei, su nepaprasta, viską atnaujinančia jos jėga, tai šios pergalės palaimingas veikimas persmelks ir mano santykius su kitais žmonėmis, išgydys ne tik mano, bet ir mano aplinkos žaizdas. Visais laikais tikrosios reformos prasideda ne nuo politinių institucijų pertvarkymo, bet nuo žmogaus širdies.

Dievo pergalė prieš nuodėmę mums sugrąžina žmogiškumą, kurį per puikybę praradome. Tik nešdami Kristų savo širdyje, mes vėl galime būti tikrai žmonėmis.

Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 3

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *