Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1864 m. Buvo įsteigtas „Pirmasis internacionalas“ (oficialus pavadinimas – „Tarptautinė darbininkų draugija“)

Tai buvo pirmoji istorijoje masinė darbininkų organizacija. Ji buvo įsteigta labiausiai industrializuotame tuo metu mieste – Londone. Tądien Londone buvo surengtas mitingas, skirtas Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje kilusio tautinio išsivadavimo sukilimo palaikymui. Susirinko ne mažiau kaip du tūkstančiai žmonių. Absoliuti dauguma mitingo dalyvių buvo darbininkai. Mitingas stebino ne tik gausumu, bet ir tuo, kad čia susirinko daug užsieniečių, kurie buvo atvykę į Londoną. Būtent mitingo metu, kuriame dalyvavo ir Karlas Marksas, buvo sutarta sukurti tarptautinę darbininkų draugiją. Jai turėjo vadovauti Generalinė taryba. Šioji Markso paprašė parašyti manifestą ir įstatus.

Marksas ragino darbininkus imtis politinės veiklos. Jis tvirtino, kad pirmą kartą istorijoje darbininkai turi tokią puikią galimybę, nes skaitlingumu gerokai lenkia kitas socialines klases. Manifeste, kurį pasiūlė Marksas, buvo rašoma: „Visų šalių proletariatai vienykitės.“ Įvairiuose miestuose buvo sutarta kurti vietines grupes.

Markso „mokslinio komunizmo“ teorija buvo sukritikuota Internacionalo dalyvių anarchistų, kuriems vadovavo Michailas Bakuninas. Prasidėjus ginčams, Internacionalas iširo. 1866 m. dar spėjo įvykti Pirmasis Internacionalo kongresas, kuriame dalyvavo šešiasdešimt delegatų iš keturių valstybių. Čia buvo svarstomas klausimas apie profsąjungas. Buvo nutarta reikalauti aštuonių valandų darbo dienos bei uždrausti vaikų darbą. Vėliau įvyko dar keturi kongresai, kuriuose ir išryškėjo nesutarimai tarp marksistų ir anarchistų. Beje, pastarųjų susiformavo dauguma.

Atrodė, kad 1871 m. Prancūzijos komuna suvienys marksistus ir anarchistus. Tačiau jau po metų tapo akivaizdu, kad skilimas neišvengiamas ir Internacionalas buvo paleistas.

1994 m. nuskendo keleivinis keltas „Estonia“

1994 m, rugsėjo 28 d. buvo paskelbta šokiruojanti žinia, kad itin saugia vadinamoje Baltijos jūroje nuskendo keleivius iš Talino į Stokholmą plukdęs keltas „Estonia“. Netrukus buvo patvirtinta, kad tai didžiausia tokio pobūdžio katastrofa nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ir joje žuvo šimtai žmonių. Oficiali statistika tvirtina, kad per katastrofą žuvo 852 iš 989 keltu plaukusių žmonių.

Išvakarėse keltas ramiai išplaukė iš Talino uosto ir leidosi į, regis, eilinę kelionę daug kartų išbandytu maršrutu. Įprasta buvo ir tai, kad didelę dalį keleivių sudarė pagyvenę švedai, kurie buvo pamėgę šį maršrutą. Tiesa, kelionę apsunkino jūroje siautusi audra ir pakilęs net dvidešimties metrų per sekundę vėjas. Tačiau keltą plukdė patyrę specialistai, kuriems tai neturėjo būti neįveikiama kliūtis.

Kurį laiką kelionė tęsėsi be nemalonumų, tačiau jau po vidurnakčio, dėl neaiškių priežasčių, atitrūko priekinis kelto skydas ir į automobilių denį plūstelėjo vanduo. Viskas vyko labai sparčiai ir jau netrukus keltas pradėjo grimzti į jūros dugną.

Audra labai komplikavo gelbėjimo darbus. Sraigtasparniai atskrido tik po poros valandų, taip pat atplaukė keleivinis keltas „Mariella“. Tačiau išgelbėti pavyko mažiau nei pusantro šimto žmonių. Per katastrofą žuvo septyniolikos valstybių piliečiai, taip pat trys lietuviai. Vienas lietuvis, vairuotojas, buvo išgelbėtas.

Jau kitą rytą pradėta aiškintis katastrofos priežastis ir, tenka pripažinti, liko daug neaiškumų, kurie paskatino sąmokslo teorijas. Nekelia abejonių tai, kad laivas turėjo techninių problemų, kad gelbėjimosi darbai praktiškai nevyko. Kaip pasakoja išlikę gyvi, po to, kai visi pajuto stiprų smūgį, kelte kilo panika. Pusnuogiai žmonės, kurie jau snūduriavo savo kajutėse, bėgo į koridorius, trypė vieni kitus. Jūros vanduo buvo šaltas (10–12 laipsnių), tad mirtinai sušalo net ir nemaža dalis tų, kurie su gelbėjimo liemenėmis, vykdydami įgulos komandą, šoko už borto.

Buvo sudaryta oficiali tarptautinė komisija katastrofos priežastims nustatyti ir jai vadovavo Estijos transporto ministras Andi Meisteris. Komisija gana greitai nustatė techninius kelto trūkumus, tačiau vėliau darbas pradėjo strigti. Komisijos sudėtis vis kaitaliota, jos nariai nesiteikė atsakyti į vis gausėjančius ekspertų klausimus. Tik 1997 m. pabaigoje buvo paskelbta oficiali komisijos ataskaita. Tačiau ji tikrai neatsakė į visus klausimus ir paliko erdvę sąmokslo teorijoms.

Pasak vienos jų, laivas, su Estijos valstybės palaiminimu, gabeno neinventorizuotą krovinį – Rusijos kariuomenės paliktą karinę techniką, kurią buvo ketinta parduoti Skandinavijoje. Būtent dėl neatsargaus elgesio su šia technika esą ir buvo apgadinti apsauginiai kelto vartai.

Bėgant metams, sąmokslo teorijos nustojo dominti žmones ir šiandien „Estonia“ katastrofa kiek primiršta. Baltijos jūra ir toliau gali būti vadinama labai saugia, o keltų šiandien joje plukdoma dešimtis kartų daugiau nei prieš dvidešimt metų.

One Comment

  1. Didžiausia katastrofa Baltijos jūroje buvo 1945 m. sausio 30 d., kai nuskendo sovietų torpeduotas laivas „Wilhelm Gustloff“, gabenęs karo pabėgėlius ir sužeistuosius. Žuvo daugiau nei devyni tūkstančiai žmonių!

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *