Kviečiame toliau keliauti tikėjimo kelionę, drauge su teologu Valdu Mackela įsižiūrint į Giesmių giesmę. Šį kartą Giesmių giesmės komentaras dvelkia Mylimojo kvepalais ir mylimosios troškimu būti patrauktai Jo meilės.

Ketvirtasis straipsnis iš ciklo „Gražiausioji Saliamono giesmė“ parengtas pagal dr. Valdo Mackelos 2012 m. Šventosios Šeimos seserų vienuolijoje vestas paskaitas.

Ankstesnes teksto dalis rasite čia – 1, 2, 3.

Tavo vardas – palieti kvepalai, –
užtat tave mergaitės myli.
Imk mane su savimi! Skubėkime!

 (Gg 1, 3b – 4a)

Mylimoji negali mylėti viena

Kad ir kokia savo širdyje mylimoji artima Mylimajam, ji vis dar yra toli nuo Jo! Ji yra tarsi Izraelis tremtyje, toli nuo Ziono, toli nuo Viešpaties namų. Tai yra Bažnyčios, Kristaus nuotakos, situacija, kuri kenčia, kovoja ir keliauja per pasaulį pas Viešpatį, tokia yra ir kiekviena siela, mylinti Viešpatį Jėzų ir skausmingai suvokianti, koks ilgas kelias jos dar laukia. „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14).

Trečiojoje Giesmių giesmės eilutėje pirmą kartą pasirodo hebrajiškas žodis Aheb arba Ahava, kuris reiškia „meilė“. Labai keista, jog po to, kai Giesmių giesmės mylimoji pasako: „malonesnė tavo meilė, negu vynas, negu Tavo brangiojo aliejaus kvapas! Tavo vardas – palieti kvepalai“ (Gg 1, 3 a), ji padaro išvadą: „užtat tave mergaitės myli“ (Gg 1, 3 b). Kyla klausimai: iš kur atsiranda tos mergaitės, kas jos tokios ir kodėl reikia jas minėti? Ar Giesmių giesmės mylimoji pavydi?

Pamatysime, kad yra priešingai. Galima pastebėti, kokia miela yra Giesmių giesmės mylimoji – ji myli ne viena. Tiesą sakant, mes nesitikėjome išgirsti tokios išvados! Šitokia stipri aistra būna pavydi ir lengvai sužeidžiama. Tačiau kai kurios šventos sielos turėjo begalinį troškimą, kad kuo daugiau širdžių mylėtų Dievą. Tai dar vienas žingsnis nuo egoizmo prie dosnumo: mokėti dalintis savo meile ir džiaugtis kitų džiaugsmu. Nors Sužadėtinė yra visiškai pagauta meilės, ji kalba ne vien apie Mylimąjį, sakydama, koks Jis nuostabus. Mylimoji nori, jog visos širdys Jį pamiltų, todėl žodžiai: „užtat mergaitės Tave myli“, – yra ne niūrus konstatavimas, bet troškimas.

Ilgą laiką, iki Vatikano II Susirinkimo, religija buvo laikoma daugiau privačiu reikalu. Praktiškai visa katalikybė buvo suvokiama kaip „Aš ir Dievas“ – kiti lyg ir yra, bet jie nėra svarbūs. Tačiau Bažnyčioje bendruomeninis aspektas yra reikšmingas: svarbu galvoti, ką jaučia kiti, rūpintis, ar kitos sielos irgi ilgisi Dievo, o gal joms reikėtų parodyti kelią Jo link.

Tik po Vatikano II Susirinkimo atsigręžta į rūpinimąsi pasauliu, kitais bendruomenės nariais ir, apskritai, suvokta, kad nei į Dangų, nei į pragarą vieni neiname. Į Dangų mes einame su tais, kuriuos patraukėme ir kurie mus patraukė. Ir į pragarą einame su tais, kurie mus papiktino ir kuriuos mes papiktinome. Galima klausti savęs – kuo dažniau tampame kitiems: paguoda, paskatinimu ir suraminimu ar priežastimi, dėl kurios kiti eina išpažinties, nusidėję rūstybės nuodėme?

Be to, galima sakyti, kad žodžiai: „užtat tave mergaitės myli“, – yra pasididžiavimas, o ne nusivylimas, ne tik troškimas, bet ir tikrumas: „mano pasirinkimas yra teisingas, Viešpats, kurį aš myliu, yra geras ir vertas meilės atsiliepimo“. Išreiškiamas džiaugsmas, kad tai suprantu ne tik aš, bet yra ir kitų žmonių, kurie tai suvokia.

Kiekvieno žmogaus santykis su Dievu yra ypatingas. Daug kas svarstė, kaip Dievas, sukūręs visą kosmosą su galaktikomis, supernovomis, tamsiąja materija, antimaterija, juodosiomis skylėmis, gali rūpintis šituo mažu žmogeliuku – manimi? O kai tokių žmogiukų Žemėje yra beveik septyni milijardai, kaip galiu būti tikras, kad Jis mane mato? Kad Jis mane girdi? Kad aš apskritai Jam rūpiu? Čia ir slypi Dievo didybė: Jis ne tik mus mato, girdi, bet ir supranta bei rūpinasi. Šv. Augustinas yra pasakęs: „Dievas yra arčiau manęs negu aš pats.“ Savo atsivertimą jis apibūdino taip: „O groži, toks tolimas ir toks artimas. Taip vėlai aš Tave pamilau. Tu buvai viduje. Aš buvau lauke. Aš Tavęs ieškojau, Tu mane suradai.“ Dievas yra labiau mūsų viduje, nei mes patys.

Dar daugiau – Dievas žino mūsų vardus. Mes turime tėvų mums duotus vardus, Krikšto, Sutvirtinimo vardus, pašvęstieji turi vienuolinius vardus, bet yra kažkas daugiau. Apreiškimo Jonui autorius sako, kad kiekvienas iš mūsų turi dar vieną vardą, kuris yra visiškai unikalus. Kito tokio vardo nėra, ir šiuo vardu Dievas kreipiasi, kai Jis kalba mums. Be to, yra atvirkštinis santykis: mes kreipiamės į Dievą taip pat unikaliu vardu. Mes šaukiamės Dievo taip, kaip nesišaukia niekas kitas – taip yra, nes mūsų santykis su Dievu, mūsų Dievo pažinimas yra nepakartojamas. Nors kreipiamės į Dievą tais pačiais žodžiais ir tomis pačiomis maldomis, vidinis santykis yra unikalus. Dievas su kiekvienu iš mūsų bendrauja taip, tarsi mes Jam būtume vienintelis ar vienintelė. Taip gali tik vienas Dievas: matyti visus septynis milijardus ir bendrauti su kiekvienu, tarsi jis būtų vienintelis.

Bažnyčios širdis

Grįžtant prie Giesmių giesmės, kitos merginos minimos dar ir dėl to, kad būtų pasakyta, koks nepakartojamas ir maloningas yra Mylimasis ir kokia ypatinga malonė yra, kad Viešpats mus pasirinko. Merginų choras padeda džiaugtis ir žavėtis, giedoti šlovinimo giesmę. Šis choras reikalingas tam, kad būtų galima dalintis. Klasikinėje graikų dramaturgijoje choras pasirodo tuomet, kai reikia kažką sustiprinti ar pabrėžti. Mylimoji gieda: „Mano mylimasis“, – ir choras atliepia tarsi aidas: „Koks nuostabus mano Mylimasis“. Tai reiškia, kad mūsų džiaugsmas didėja tuomet, kai juo dalijamės. Kodėl gera džiaugtis kartu? Žuvų ir duonos padauginimo stebuklas rodo: dalinantis daugėja. Jei daliniesi savo džiaugsmu, tuomet tas džiaugsmas grįžta choru.

Sakoma, kaip šauksi, taip atsilieps. Ir atsilieps ne bet kaip, o visu choru. Jei šauksi: „Bjaurybe tu!“, visas choras atsakys: „Bjaurybe tu!“, jei sakysi: „O mano džiaugsme!“, choras atsilieps: „O mano džiaugsme!“ Kaip sako vysk. Kęstutis Kėvalas, tai tarsi rezonanso principas. Labai svarbu atrasti rezonansą su Dievu. Kai visa pradeda virpėti tuo pačiu dažniu, tuomet gali ir tiltai griūti, ir kiti dideli dalykai įvykti. Tai labai didelė jėga. Tad choro atsiliepimas yra ta jėga, kuri sustiprina tai, ką mes išgyvename.

Devintojoje psalmėje psalmininkas sako, kad Senojo Testamento išrinktoji Izraelio tauta, gyvenanti Ziono vartuose, kuri Giesmių giesmėje simbolizuoja Mylimąją, o kitos merginos – kitas tautas, turi misiją evangelizuoti. Dažnai mes nesuprantame, kokia reikšmė slypi žodyje „evangelizuoti“. Vieni galvoja, kad evangelizuoti – tiesiog kalbėti apie Dievą (tai katechizacija, bet ne evangelizacija), kad evangelizacija – tai renginys, kuriame giedamos giesmės ir yra susirinkę tik katalikai. Giliąja prasme Evangelijos skleidimas yra dalijimasis džiaugsmu. Pirmoji Evangelijos skelbėja buvo Mergelė Marija, kuri bėgo pas savo pusseserę Elzbietą dalintis džiaugsmu. Marija sakė: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 46–47). Evangelijos – džiugiosios Naujienos – skelbimas visuomet turi būti džiaugsmingas.

Džiaugsmas yra tai, ko negalima įsakyti, negalima liepti. Net mylėti galima įsakyti – Jėzus duoda įsakymą mylėti per Paskutinę vakarienę (Jn 15, 12), bet nesu matęs, kad kas nors klusniai vykdytų įsakymą džiaugtis. Negali liepti džiaugtis. Pastangos džiaugtis iš pareigos niekad nebus tikras džiaugsmas, kaip ir Evangelijos skelbimas nebus tikras, jei jis nekils iš vidinio džiaugsmo, iš noro dalintis džiaugsmu. Kaip Izraelis yra pašauktas tautoms skelbti Dievo vardą ir Dievo išganymą, taip mes esame pašaukti dalintis, liudyti džiaugsmą, skelbti nuostabius Viešpaties darbus.

Kaip ir psalmės autorius, Giesmių giesmės mylimoji kalba apie tą patį: „Kad gražiojo Ziono vartuose galėčiau paskelbti visus Tavo šlovės darbus ir džiaugtis Tavo išganymu“ (Ps 9, 14–15). Čia susipina keli dalykai: „skelbti šlovės darbus“ ir „džiaugtis Tavo išganymu“. Kalbama apie džiaugsmingą dalijimąsi išganymu. Mylimoji, kaip ir psalmininkas, trokšta, kad Mylimasis patrauktų visas širdis prie savęs. Grįžtant prie kvepalų temos, minėtasis „brangiojo aliejaus kvapas“ (Gg 3a), kvepalai, yra tarsi Evangelijos žinia, kuri sklinda po pasaulį. Tai Dievo link kviečiantis Evangelijos žinios, Dievo šlovės kvapas. Šie simboliai labai gilūs ir įdomūs. Ne veltui smilkymas yra naudojamas bažnyčioje, kurioje į Viešpatį kyla ne tik maldos, bet ir dūmai. Smilkant galima pajusti kvapą, kuris sklinda nuo smilkytuvo. Tai Dievo šlovės, sklindančios per pasaulį, patyrimas.

Mylimoji negali atsidžiaugti, kad tas kvapas sklinda. Šis dosnumas, arba geraširdiškumas, ir yra gražiausias Dievo nuotakos – Izraelio tautos – bruožas. Ne tik branginama su Viešpačiu sudaryta Sandora, bet ir trokštama, kad visos tautos pažintų vieną ir tikrąjį Dievą. Trokštama išganymo ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms. Kuo esame arčiau Dievo, kuo esame labiau Jo pažinti, tuo labiau žvelgiame ne į save, o į kitus. Mums pradeda iš tikrųjų rūpėti kiti žmonės – jų išganymas.

Pamenu, kai grįžau po pirmosios savo krikščioniškos vasaros, pavaikščiojęs pėsčiomis po Lietuvos šventoves, atgal į Kauną, iš naujo atradau santykį su močiute, kuri anksčiau mane bandė katechizuoti ir sakė: „Vaikeli, Tave sukūrė Dievas“, – o aš jai atsakiau: „Ne, močiute, aš – iš beždžionės.“ Po to ji man tik Paltaroko katekizmą paliko, kad skaityčiau, ir nieko daugiau nebesakė. Po atsivertimo pas ją nuvažiavau, ir mes prakalbėjome kokias tris valandas. Aš – dvidešimtmetis, o ji septyniasdešimties. Neįsivaizdavau, kad galima įdomiai pasikalbėti su senu žmogumi, kuris tik mezga kojines ir jas dovanoja. Aš močiutei pasakojau apie Žemaičių kalvarijas, o ji man – apie Veprių kalvarijas, kur nuo jaunystės melsdavosi. Pasirodo, gali būti labai įdomu bendrauti su senu žmogumi. Be to, po atsivertimo atradau kaimynus, su kuriais nuo vaikystės tik pasisveikindavau. Atsirado kažkoks santykis, man jie pradėjo iš tiesų rūpėti. Ir susirūpinau ne tuo, kaip juos greičiau padaryti katalikais, bet man tikrai pradėjo rūpėti, kaip jie gyvena, kas jiems svarbu, kuo galėčiau jiems padėti.

Taigi, Izraelio tautos pašaukimas – eiti Dievo link ir patraukti su savimi kitas tautas. Taip pat ir  Naujosios Sandoros Dievo tautos troškimas yra patraukti visus žmones prie Kristaus. Katalikų Bažnyčia ne veltui yra vadinama „Katalikų“. Mums daugiau mažiau aišku, ką reiškia būti krikščionimi, o kataliku? Ką reiškia Bažnyčios visuotinumas? Sakome: tiesos ir malonės pilnatvė, popiežius, visuotinumas… Yra daug visuotinumo arba katalikiškumo aspektų, bet būti kataliku reiškia praktikuoti meilės rūšį, vadinamą Ksenia. Tai – svetingumas visiems. Jei save vadiname katalikais, priklausome Bažnyčiai, kurios širdyje telpa visi: čia bet kokios odos spalvos, socialinio statuso, patirties, bet kokio amžiaus asmenys – visi gali atrasti savo vietą, žmonės čia nėra rūšiuojami. Širdies išplėtimas – tai toks dvasinis veiksmas, kai mūsų širdis gali apimti vis daugiau ir daugiau, galiausiai ir visą pasaulį.

Taigi, Giesmių giesmės mylimoji, kad ir kaip karštai mylėtų, negali pamiršti kitų, esančių šalia. Kristaus Nuotaka niekada nepamiršta žmonijos, kurios likimą ji nešioja savo įsčiose. „Mergaitėmis“ mylimoji švelniai vadina jaunesnes seseris, kurios dar nėra patyrusios ir subrendusios, bet ji jau džiaugiasi jomis. Mylimoji turi visą pasaulį apimančią širdį, visuotinės Bažnyčios, savo Mylimojo Kristaus širdį. Per mylimosios meilę Mylimasis gali patraukti visas tautas prie savęs.

Kaip jau minėta, pagrindinis dalykas, kuo patraukiama, yra santykis tarp mūsų ir Dievo, tarp mylimosios ir Mylimojo. Šv. Bernardas komentuoja žodį „užtat“ sakydamas: „Mergaitės myli tave dėl tos meilės, kuri manyje išsiliejo kaip kvepalai. Ji pažadino jų meilę… Tai yra tavo vardo, išlieto manyje, vaisius – mergaičių meilė. Nematydamos visos tavo šlovės didybės, jos mato meilės spindesį, supantį mane.“ Tai tikrasis šventumo apibrėžimas. Ne veltui šventieji vaizduojami su aureolėmis. Kaip žmonės, kurie nemato Dievo, gali su Juo susitikti? Ogi per meilės spindesį, kurį mato mumyse. Ir jeigu tu buvai ten, kur išbėgę kvepalai, net ir išėjęs iš tos patalpos vis tiek nešiosiesi kvapą, ir kiti klaus – kur buvai? Galima prisigerti ne tik kvepalų aromato – tai gali būti ir mintys, jausmai, kuriais gyveni, jie taip pat turi savo kvapą. Jei tu skirdamas laiko maldai, būdamas su Dievu, iš tikrųjų atrandi džiaugsmą, ramybę, pakylėjimą, net ir paskui užkrėsi tuo žmones, kurie yra aplinkui tave. Kad ir kur eitum, tas debesis lydės ir toliau.

Šv. Pranciškus Salezas, vienas iš Šventojo Rašto ir Giesmių giesmės komentuotojų, pateikia būtent kvepalų parduotuvės įvaizdį. Tas, kuris ateina, mėgaujasi aromatais ir kvapais, jis trokšta pasidalinti patirtu džiaugsmu su kitais žmonėmis ir dalinasi nusipirktais kvepalais. Beje, mano bičiuliai turi žvakių dirbtuves – aromatinių, su kvapais. Pats esu dalyvavęs šias žvakes gaminant. Natūralūs eteriniai aliejai yra tokie stiprūs, kad dar ilgai jaučiasi jų kvapas išėjus.

Tegul Jis vedasi mus namo!

Giesmių giesmės mylimoji savo kalbą užbaigia žodžiais: „imk mane su savimi, skubėkime“ (Gg 1, 4a). Tai yra priminimas, kad, nors galvodama apie Mylimąjį, kalbėdama su Juo, ji išgyvena Jo artumą, yra dar pačioje kelio pradžioje. Dažnai iš pradžių patiriamas pakylėjimas, o paskui suvoki, kad laukia dar labai ilga kelionė. Ir man yra taip buvę. Pamenu, važiuoju kartą troleibusu, pilnu žmonių. Galvoju: „Dabar esu toks laimingas ir kas mano gyvenime gali būti daugiau, kas dar gali nutikti, jeigu dabar yra taip gerai.“ Tai buvo pilnatvės patyrimas. Šiek tiek komiška, nes troleibusas nėra ta vieta, kur paprastai išgyveni pilnatvę, dažniausiai ten būna daug kvapų, visi stumdosi… O aš toks laimingas… Supratau, kad čia kaip su kalnais: užsilipi į kokį nors nedidelį kalnelį ir galvoji: „Aš jau viršūnėje.“ Blogai, jei toje „viršūnėje“ ir pasilieki, galvodamas, kaip aukštai pakilai. Kai kurie žmonės nuvažiuoja, pavyzdžiui, į Slovakiją, ten nedideli kalniukai – Tatrai, ir sako: „Oi, kalnus matėm, buvom užlipę į kalno viršūnę.“ Bet Tatrai nėra dideli kalnai, nes be jų dar yra Alpės, be Alpių yra Kaukazas, po Kaukazo yra Altajus, po Altajaus yra Himalajai… O tam, kad užkoptum į didesnį kalną, turi nusileisti. Ir visada, kai atrodo, kad pasiekei viršūnę, staiga pamatai, jog reikia leistis žemyn. Gyvenime irgi yra kilimai ir nusileidimai, be to – neįmanoma. Kartais kilti į viršų reiškia leistis žemyn.

Nors Giesmių giesmės mylimoji patiria malones, ji yra dar labai toli nuo Viešpaties namų. Tokia yra ir Bažnyčios – Kristaus nuotakos – situacija. Mes kartais esam vadinami „keliaujančia Bažnyčia“, dar yra ir „kenčianti Bažnyčia“… Ir mes – tie, kurie kenčia, kovoja ir keliauja per pasaulį pas Viešpatį. Dar nesame laimėję pergalės vainiko, jį jau gavę yra Danguje. Bet mes kenčiame, kovojame, keliaujame, ir suvokimas, kad kelias dar tolimas, yra skausmingas. Skausminga suvokti pirmiausiai savo netobulumą, savo ne tiek chronologinį, kiek ontologinį, atstumą nuo Dievo. Ontologinis atstumas – tai pačios būties matmuo. Atstumas nėra 30 metų, o kaip nuo Pelenės iki princesės… Todėl Bažnyčios malda iš tikrųjų yra: „Viešpatie, vesk mus namo.“

Maranatha, išvertus į lietuvių kalbą, yra tarsi vaiko šauksmas: „Noriu namo! Nusibodo, veskit mane namo!“ Tai ne tik kvietimas Jėzui ateiti, bet ir prašymas, kad mus parsivestų: „Viešpatie, ateik ir veskis mus namo.“ Kaip Apreiškime Jonui sakoma, „Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!“ (Apr 22, 17), „Tas, kuris šitai liudija, sako: „Taip, aš veikiai ateinu!“ Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20). Tai yra dvigubas kvietimas: kvietimas ateiti Jėzui ir kvietimas ateiti mums. Mes turime ateiti Jo pasitikti. Jėzaus atėjimo grožis ir visa esmė yra, kad Jis ne šiaip mus užklups – „Štai ir aš. Nelaukėte?“, bet kad Jis kviečia mus ateiti Jo pasitikti. Noras pasitikti – tai troškimas eiti Namo.

Mylimoji turi būti patraukta

Lotyniškame Biblijos tekste, Vulgatoje, „skubėkime“ („Imk mane su savimi! Skubėkime!“ – Gg 1, 4) yra trache me – „patrauk“ arba netgi „tempk mane“. Taigi, malda, kurią mes meldžiamės, galima sakyti, yra: „Tempk mane, nes aš vienas pats negaliu.“ Grigalius Didysis, komentuodamas Giesmių giesmę, sako, kad tas, kuris taria: „Patrauk mane“, nori eiti, bet negali. Čia galima atpažinti labai žmogišką situaciją, kurią geriausiai nusakė šv. Paulius: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19). Mes visada norime, kaip geriau, bet visada išeina, kaip įprasta. Kad taip nebūtų nuolatos: geri norai, o rezultatai – „kaip visada“, – mes sakome: „tempk mane“.

Tas, kuris nori iš tikrųjų sekti Dievu, yra gniuždomas savo silpnumo (tai įprastinė mūsų patirtis) ir nesugebėjimo atitikti standartų, nesugebėjimo netgi savo įsivaizdavimo atitikti, o jau ką kalbėti apie tai, kokius Dievas nori mus matyti. Mes išgyvename tą neatitikimą, ir tai yra gniuždanti patirtis, dėl kurios labai sunku save priimti ir mylėti. Psichologai sako, kad reikia mylėti save. Sunku! Nėra už ką! Bet kai ką mes galime padaryti – galime sakyti: „Viešpatie, patrauk mus, pakelk ir vesk su savimi.“ Tai yra ėjimas Viešpaties pėdsakais. Kartais tėvai su mažais vaikais taip žaidžia: pasistato ant savo kojų ir eina, o vaikui nereikia kojyčių kiloti ir jis eina dideliais suaugusiojo žingsniais, nors jo žingsniukai daug mažesni, ir jis greitai pavargtų taip beeidamas. Panašiai Dievas elgiasi su mumis, ir mes turėtumėm trokšti būti taip Dievo vedami, nešami ten, kur nesugebame, kur nemokame, kur klumpame, kur velkamės, kur tingime, trokšti, kad Viešpats mus pakeltų ir neštų.

Giesmių giesmės scenas įprasta vaizduoti per Marko Šagalo piešinių ciklą. Ir, tiesą pasakius, pati šio menininko istorija yra įstabus traukiančio Dievo liudijimas. Jaunystėje buvęs Lenino draugas Rusijoje, išvažiavo į Prancūziją. Pradėjęs nuo komunizmo, jis atrado žydų religiją, savo kūriniuose vaizdavo meshiachą – žydai taip vadina mesiją – ir jo nuotaką, Išrinktąją tautą. Gyvenimo pabaigoje jis dėjo vitražus Mainco katedroje, kur daug tiek Senojo, tiek Naujojo testamento scenų. Stebėdamas tuos vitražus galvojau: žmogus nuėjo tokį kelią nuo marksisto, jis galėjo tapti toks, kaip Stalinas, Trockis ir dauguma kitų, bet kažkaip susiklostė, kad tapo garsiu dailininku, kurį religinis motyvas nuolatos traukte traukė… Ir galų gale Mainco katedroje paskutinis Šagalo darbas – Evangelijos scenos, kurios yra visiškai krikščioniškos.

Pagal šv. Bernardą, mylimoji turi būti patraukta to, kuris pasakė, kad be Jo mes nieko negalime padaryti, ir nors ji trokšta eiti Jo pėdomis, negali padaryti to be Jo pagalbos. Mylimasis, kuris viską paliko dėl jos, trokšta, kad mylimoji sektų Jį visuose Jo keliuose. Galima matyti perėjimą nuo „Jėzau, aš seksiu tave“ prie „Jėzau, gal gali mane panešti?“ Kaip iš to rusiško animacinio filmuko – Kūlverstukas sako Genai: „Aš nešiu lagaminą, o tu – mane.“ Paprastai mūsų ryžtas („Jėzau, seksiu Tavimi“) baigiasi: „Jėzau, nešk mane, o aš nešiu lagaminą – darysiu tai, ką reikėtų padaryti.“

Šv. Bernardas sako: „Mylimoji žino, kad sekdama Mylimąjį nebevaikščios tamsybėj, bet turės gyvenimo šviesą, tačiau ji prašosi patraukiama, nes Mylimojo šventumas yra lyg kalnai ir savo jėgomis ji negali į juos įkopti.“ Savo jėgomis mes negalime pasidaryti šventi ir turbūt niekas nėra pasidaręs šventas pats. Pasak šv. Bernardo, „Ji teisi, nes niekas negali ateiti pas Mylimąjį, jei Jis pats nepatraukia prie savęs, todėl mylimoji sako: imk mane su savimi, skubėkime.“ Taip atkartojami Jėzaus žodžiai: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). Tam kad atrastume Dievą, turime būti patraukti.

Lietuvoje nėra papročio grobti nuotakas, neįsivaizduojama, kad jauna mergaitė Lietuvos provincijoje svajotų būti pagrobta ir išvežta. Vis dėlto mylimosios malda yra būtent tokia, ji yra tarsi ta jauna mergina, nuotaka, kuri laukia ir nori būti pagrobta. Noras būti pagrobtam – tai tiesiog savo valios atsisakymas, nes jei sakai: „pabėkime į užsienį“, – tai nėra pagrobimas, o bendrininkavimas ir nelegali emigracija. O jeigu meldiesi arba trokšti – „pagrobk mane“ – tai yra savo valios atsisakymas. „Iki šiol dariau, ką norėjau, ėjau, kur norėjau, ir viskas buvo mano valioje, bet dabar aš noriu būti tavo vergas, noriu būti tavo belaisvis“ – tai reiškia neturėti savo valios arba savo laisvės – „aš ją visą atiduodu Tau“. Todėl mylimoji prašosi ne tik patraukiama, bet praktiškai pagrobiama.

Mylimoji sako, kad yra pavargusi, kad alpsta, prašosi nepaliekama, patraukiama dar ir dėl to, kad nesusiviliotų kitais mylimaisiais. Prašymas pagrobti reiškia: „atiduodu tau save, savo valią ir savo laisvę, kad aš kartais tos savo laisvės ir valios vedamas nesusiviliočiau kitais dalykais“. Mylimoji sako: „Patrauk, nes geriau man būti patrauktai jėga, skausmingai per kančias, nei būti paliktai saugiai, patogiai savo apsnūdime.“ Čia vėl pasirodo kančios motyvas: savo valios, savo laisvės atsisakymas kartais yra skausmingas, jis ne visuomet džiugus ir malonus.

Suvokimas, kad atidaviau savo valią ir laisvę, verčia kentėti, nes senasis žmogus nemiršta akimirksniu. Visuomet ir turbūt visuose, netgi šventuosiuose, gyvena toks žmogeliukas, senasis žmogus – niurzgalius, kuris sako: „O aš nenoriu, o aš neisiu, aš noriu kitų dalykų, aš pramogų noriu…“ Ir kartais tam žmogeliukui reikia sakyti – „užsičiaupk, liaukis“. Tai padaryti skausminga, nes jis ima gintis: „Oi, manęs nemyli, aš toks vargšas, Dievas mane suvedžiojo…“ Tai skausminga, bet tokia kančia yra geriau negu saugumas ir patogumas apsnūdime. Geriau sunkiai keliauti ir paskui mėgautis maloniu poilsiu tos kelionės gale, negu niekad neišeiti iš namų. Nors tai šilta, saugu ir malonu, po kiek laiko viskas nusibosta ir supranti, kad vis dėlto reikėjo keliauti.

Taip yra ir su tikėjimo kelione. Dievas sako: „Išeik iš ten, kur esi, eik į gyvenimą, kurį aš tau esu paruošęs“, o žmogus atsiliepia: „Kad man ir čia gerai… Žinot, aš čia gyvenu.“ Kaip animaciniame filme apie Asiliuką, kuris norėjo visus išgelbėti. Jis ištraukė skęstančią varlę iš vandens, o ji sako: „Aš čia gyvenu, kodėl tu mane gelbėji?“ Dažnai ir žmonės sako: „Kodėl mums reikia keliauti į kažkokį kitą gyvenimą, mums čia gerai.“ Bet po kiek laiko suvoki, kad yra ne gerai, o šiaip sau. Jeigu surizikuoji ir leidiesi į tokią avantiūrą – duodiesi pagrobiamas, nors ši kelionė iš pradžių atrodė kvailystė, tik vargas ir rūpesčiai, tuomet, kada atvyksti, sakai: „O… buvo verta.“

Noras „pagrobk mane“ iš tikrųjų yra skausmingas sakymas „ne“ savo egoizmui, savo senajam žmogui, tam, kad atrastum kažką daugiau, kažką naujo. Tai prašymas priversti bėgti, netgi prieš savo valią. Keista malda: „Viešpatie, tą akimirką, kai aš nebenorėsiu vykdyti Tavo valios, būk geras, priversk mane.“ Tokia malda gana rizikinga, nes Dievas į mūsų prašymus žiūri rimtai. Ir jeigu prašytume: „Dieve, tą akimirką, kai man norėsis viską mesti, kai man viskas nusibos, tada mane priversk“, – manau, kad Jis taip ir padarys. Tai nebus malonu, bet Dievas liks ištikimas savo pažadui mumis rūpintis ir mus vesti.

Pasak šv. Bernardo, mylimoji tiki, jog „ateis laikas, kai manęs jau nebereikės stumti ir mes bėgsime kartu, kada aš bėgsiu iš visos širdies, atiduodama visas jėgas“.

Patrauk, kitaip pasiklysiu

Šv. Bernardas kalba kaip tikras vienuolis, trokštantis Dievo, norintis savo valią atiduoti Dievui. Jis nori, kad Dievas jį užkariautų kartą ir visiems laikams, jėga patraukdamas net prieš jo paties valią. Bernardas taip puikiai suvokia savo neįgalumą! Mylimoji bijo, kad jei nebus patraukta, ji gali pasiduoti savo silpnumui ir pasaulio pagundoms kaip Mylimasis Jeremijo pranašystėje įspėja: „Ko taip bėginėji, kaitaliodama savo kelius!“ (Jer 2, 36).

Šv. Pranciškus Salezas ir šv. Augustinas sako, kad vis dėlto naudingiau būti patrauktam ne tiesiog jėga, bet meilės galia, kuri veikia sieloje. Užsispyrėlius pabusti priverčia gyvenimo sukrėtimai, bet yra žmonių, kuriems nereikia tokios grubios prievartos, kurie patys vidine jėga ir vidiniu troškimu, veikiančiu juose, yra patraukiami. Tai švelnusis kelias. Dievas paprastai veikia taip: jeigu širdis užkietinta ir nebematai, nebesuvoki, tai dažniausiai per tam tikrus išorinius ženklus pamatai, kad kažkas netvarkoj, bet jeigu siela yra gyva, jeigu širdis jautri, Dievas kalba švelniai, Jis kalbina maloniais kvietimais sekti paskui Jį.

Tobula, kai vidinė meilės galia yra vienintelė galia, kuri mus patraukia. Malda tokiu atveju būtų tokia: „Kai tik pajudinsi mane, mano sielos Mylimasis, mes bėgsime drauge ir aš vysiuosi Tave, traukiama Tavo žavesio. Nenoriu būti Tau našta, nenoriu sekti Tave kaip surišta vergė, geriau patrauk mane savo kvapu. Jei aš Tavimi seku, tai ne todėl, kad Tu mane stumtum, bet todėl, kad Tu mane trauki. Tavo trauka yra galinga, bet švelni, nes Tavo jėga yra Tavo švelnumas.“ Tai yra ypatingas prašymas, kad Dievas veiktų galingai ir švelniai, ir tai yra įprastinis Dievo veikimo būdas. Jo veikimas yra tiek galingas, tiek ir švelnus… Jis beveik niekada nebūna grubus. Mūsų žmogiškas elgesys arba veikimas būna šiurkštus ir grubus, o Dievas sugeba suderinti begalinę galią ir begalinį švelnumą.

Kvepalai neturi kitos galios, išskyrus savo aromatą, ir Evangelija neturi kitos galios, išskyrus tą žinią, kurią savyje talpina. Kai šventieji Augustinas, Bernardas, Ambraziejus, Pranciškus Salezas komentuoja ketvirtąją Giesmių giesmės eilutę, jie liudija savo, kaip Kristaus mokinių, kurie trokšta sekti Jėzumi ir drauge suvokia savo menkumą ir bejėgiškumą, patirtį.

Hebrajų kalboje „patraukti“ (mašach) yra labai iškalbingas žodis, vienas iš tų, kurių neįmanoma išversti į lietuvių kalbą. Dažniausiai mašach nusakomas pranašo pašaukimas. „Patraukti“ reiškia, kad Dievas kažką pasiima sau, pasiima su savimi. Traukimas vyksta meilės saitais, apie kuriuos kalba ir pranašas Ozėjas, ir kiti pranašai, tai yra įprastas Dievo veikimo būdas pasaulyje. Kaip sakoma Ozėjo knygoje: „Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11, 4).

Nors Evangelija pagal Joną parašyta graikų kalba, čia pavartotas graikiškas žodis gali būti hebrajiško žodžio mašach atitikmuo, kai Jėzus sako: „O kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Kryžius yra vienintelė priemonė, o meilės liudijimas ant kryžiaus yra vienintelė galia, kuria Dievas mus gali patraukti prie savęs.

Mes patys negalime pasiekti kryžiaus aukštumų. Apaštalai Petras ir Tomas sakė, kad eis numirti drauge su Kristumi, o kur jie buvo tada, kai Jėzus buvo kalamas prie kryžiaus? Mes iš tiesų negalime pakilti iki kryžiaus aukštumų. Mes negalime priimti arba išgyventi kančios kaip aukos ar kaip dovanos. Vargu ar sugebėtume aukoti save dėl kitų: dėl priešų, dėl nusikaltėlių, jeigu nebūtume patraukti iki kryžiaus aukštumų. Vienintelis dalykas, galintis mus patraukti, yra Dievo meilė, kuri mus įgalina būti šalia Kristaus tada, kada Jis kabo ant kryžiaus. Tuomet visai kitaip ir daug stipriau suskamba žodžiai: „niekas negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). Šalia Kristaus kančios akimirką galima būti tiktai dėl ypatingos Dievo malonės.

Pastebėjau, kad šventi žmonės dažnai miršta smurtine mirtimi. Broliui Rožė – peiliu per kaklą, tėvui Aleksandrui Meniui – kirviu į galvą, jeigu dar koks nors šventas geras žmogus, jį kažkodėl reikia nužudyti pačiu grubiausiu būdu, o juk galėtų dirbti dar Viešpaties vynuogyne. Bet suprantu, kad tokia mirtis yra ypatingos Dievo meilės ženklas. Kartą teko lankytis pas pranciškonus Kretingoje, kur yra kapitula – salytė už altoriaus. Buvo keistas jausmas, nes ten nutapyti pranciškonų šventieji ir kankiniai, kiekvienas, vaizduojant būdą ar instrumentą, kuriuo buvo nudaigotas: kas pleška ugnyje, kas galvą laiko, kitas strėlėmis subadytas, vienas ketvirčiuotas… Tiesiog siaubo scenos. Nejauku, bet, kaip suprantu, Dievas tokiu būdu ypač myli žmones. Vienintelis, kuris gali iš tikrųjų auginti, yra Dievas.

Bėkime! Ir ji bėga!

Kodėl „bėkime“ yra daugiskaita? Daugiskaitinis „bėkime“ čia siejasi su ankstesniu prašymu „imk mane su savimi“, su džiaugsmingu „skubėkime“, kur matome Sužadėtinę drauge su Sužadėtiniu. Galima matyti staigų pagreitėjimą: Mylimoji nesako tiesiog „eikime“ arba „pasivaikščiokime“, matosi tikras nekantrumas, noras bėgti – „bėkime!“, „skubėkime!“. Čia atsispindi Rašto vieta, kur Paulius sako, kad laikas yra trumpas (plg. 1 Kor 7, 29).

Giesmių giesmės žodžiai „skubėkime“ ir „bėkime“ primena, kad per labai nedaug laiko reikia padaryti labai daug. Tai nebūtinai turi tapti streso priežastimi („ką čia dabar daryti?“), tai turėtų būti sveiko budrumo laikysena. Nebūtina visur apibėgti, visur pabuvoti ir viską padaryti, bet svarbu iš tikrųjų suvokti, kaip nedaug yra laiko ir kaip daug yra ką nuveikti.

Būna turistiniai žygiai į Šventąją Žemę, ir galima pastebėti, kaip jų metu ypatingai greitai bėgioja japonų turistai. Toks fenomenas: japonai – tai žmonės su kameromis ir fotoaparatais, kurie bėgte bėga per lankytinas vietas, pavyzdžiui, Luvrą. Ten yra didžiulės paveikslų galerijos, daugybė garsių darbų, bet jie bėga: reikia būti čia ir čia, ir čia… Ir kai kurie lietuvių piligrimai yra tokie, kurie tarsi pasižymi: čia buvau, čia buvau, čia buvau… Bet Giesmių giesmėje kalbama ne apie tokį skubėjimą. Skubėjimas gali būti labai nepastebimas, vidinis, lėtas. Skubėjimas – tai dvasinio gyvenimo intensyvumas. Tas skubėjimas yra toks, apie kurį kalba Paulius, apibendrindamas savo gyvenimą: „iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Savo krikščionišką gyvenimą, savo apaštalavimą jis apibūdina kaip bėgimą. Išsaugoti tikėjimą – nepamesti to, kas yra svarbiausia tame bėgime.

Šv. Teresėlė būtent taip suvokė šiuos žodžius: „Kartą, po šv. Komunijos, Jėzus man leido suprasti, ką reiškia „imk mane su savimi, skubėkime“. O Jėzau, jei patrauksi mane, patrauksi taip pat ir mano mylimas sielas. O Jėzau, užtenka pasakyti „patrauk mane“, tačiau patraukdamas mane, patrauksi ir mano mylimas sielas. O kai sielos pačios bus pagautos ir persmelktos Tavo kvepalų aromato, jos jau galės bėgti pačios. Visos jo patrauktos sielos susiburia prie manęs. Kuo labiau meilė liepsnos širdyje, tuo labiau aš sakysiu: „imk mane su savimi“, ir tuo labiau šalia manęs esančios sielos ims bėgti, traukiamos Mylimojo kvepalų. Taip, jos bėgs. Mes bėgsime drauge, nes meilės uždegta siela negali nustygti vietoje.“

Viešpatie, vesk mus, patrauk mus su savimi, pripildyk mus savo malonės kvepalų, kad visas mūsų gyvenimas būtų tavo šlovės liudijimas.

Parengė Dalia Mackelienė ir Elena Faustina Andrulytė SF

Žurnalas „Kelionė“, 2019 Nr. 1

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *