Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1547 m. gimė rašytojas Migelis Servantesas

Rašytojas Migelis Servantesas, padovanojęs pasauliui Don Kichotą ir Sančą Pansą, gimė nedideliame Madrido provincijos miestelyje. Jis buvo ketvirtas savamokslio karo gydytojo ir nusigyvenusio dvarininko dukters vaikas. Šeima gyveno neturtingai ir nuolat kėlėsi iš miesto į miestą. Nėra tiksliai žinoma, kur Servantesas įgijo išsilavinimą, kodėl jis staigiai paliko Kastiliją ir patraukė į Italiją. Ar nuo kažko bėgo? Slapstėsi nuo įstatymo sargų? O gal paprasčiausiai ieškojo kelių „prasimušti“? Kurį laiką jis buvo vieno iš italų kardinolo palydovas, paskui pasisamdė į kariuomenę. Tačiau karyba nesisekė ir jis buvo sužeistas mūšyje – paralyžiuota kairė ranka. Nieko neliko, tik sukti gimtinės link. Tačiau Servanteso gyvenime būta nuotykių daugiau nei bet kuriame romane. Į Ispaniją jis plaukė laivu, kurį užpuolė piratai, ir Servantesas atsidūrė nelaisvėje. Alžyro piratai už jį pareikalavo didelės išpirkos, nes nusprendė, kad jis svarbus žmogus. Skurdžiai gyvenanti Servanteso šeima ilgai negalėjo sumokėti piratų prašomos sumos, todėl kalėti teko net penkerius metus. Per tą laiką Servantesas ne kartą nesėkmingai bandė pabėgti.

Pagaliau Servantesas grįžo į Madridą ir čia pradėjo rašyti eilėraščius bei prozos kūrinius. Jis vedė gerokai jaunesnę merginą, tačiau negalėjo išlaikyti šeimos ir buvo priverstas iškeliauti ieškoti pelningesnio darbo.

Jis dirbo įvairiausius darbus, patyrė daugybę nuotykių ir vėl atsidūrė kalėjime. Tik šį kartą– Sevilijoje. Būtent čia jis pradėjo rašyti knygą, kuri jį išgarsino ir buvo priskirta visų laikų pasaulinės literatūros elitui – „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Manšos“. Deja, šlovė atėjo viena – be pinigų.

Paskutiniais gyvenimo metais Servantesas tapo dvasininku ir darbavosi gimtajame Akalos miestelyje. Biografai tvirtina, kad jis buvo nepraktiškas svajotojas, kuris tuoj pat išleisdavo visus gautus pinigus ir nuolat įsiveldavo į keisčiausius nuotykius.

1616 m. balandžio 23 d. mirė net du didžiausi šios epochos rašytojai: Servantesas – Ispanijoje ir Šekspyras – Anglijoje.

Beje, Servanteso palaikus nuotykiai persekiojo ir po mirties. Daugybę laiko nebuvo žinoma, kur tiksliai jis palaidotas, nes ant jo antkapio nebuvo net užrašo. Rašytojo palaikai buvo atrasti tik 2015 m. ir tada iškilmingai perlaidoti.

1929 m. Skotland Jardo gimimas

Šiemet sukanka devyniasdešimt metų, kai vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės anglų politikų, tuometinis Vidaus reikalų ministras Robertas Pylas įsteigė nuo kariuomenės atskirtą policiją, kurią vėliau pradėta vadinti Skotalnd Jardu. Ji turėjo tapti pagrindine konkurente privatiems sekliams, kurių paslaugos Londone sparčiai populiarėjo.

Skotland Jardas įsikūręs Londone ir yra vadinamas pagal gatvę, kurioje įkūrimo metu stovėjo Londono policijos pastatas. Nepaisant to, kad per ilgą istoriją policijos pastatas net kelis kartus keitė vietą, tačiau neformalus Skotland Jardo pavadinimas išliko. Skotland Jarde dirba penkiasdešimt tūkstančių policininkų, kurie atsakingi už daugiau nei septynių milijonų Londono gyventojų saugumą.

Be tradiciškai jam priklausančio tvarkos užtikrinimo bei kovos su nusikalstamumu, Skotland Jardas yra ir valstybės antiteroristinio poskyrio štabas, be to, vaidina unikalų vaidmenį britų policinėje sistemoje, faktiškai kontroliuodamas visą šalį, nors ir nepakeisdamas kitų policijos valdybų ir nedominuodamas virš jų. Skotland Jardui tenka spręsti ir labai atsakingas bei delikačias užduotis, pavyzdžiui, aiškintis, kaip britų parlamentarai piktnaudžiavo jiems skirtomis išmokomis. Taip pat Skotland Jardui buvo patikėta išsiaiškinti, ar MI-5 ir MI-6 (britų žvalgyba ir kontržvalgyba) prisidėjo prie žmonių, įtariamų teroristine veikla, kankinimo. Neretai Skotland Jardui tenka veikti ir tarptautinėje plotmėje. Tai vyksta tuomet, kai reikia sugauti nusikaltėlius, pabėgusius iš šalies, arba sulaikyti tuos, kurie padarę nusikaltimą savo šalyje pasislepia Jungtinėje Karalystėje. Kartais Londono policijos valdyba atlieka ir slaptas misijas užsienyje. Beje, R. Pylas yra tapęs ir visų britų policininkų „krikšto tėvu“ – jie imti vadinti bobiais, nes taip skamba ministro vardo mažybinė forma.

1938 m. Miuncheno suokalbis

Vienas gėdingiausių XX a. politikos susitarimų, kuriuo galingosios pasaulio valstybės atiduoda Hitleriui Sudetus, kaip kokiam nors pasakų slibinui reikalaujamą mergelę. Rugsėjo pabaigoje Miunchene susitiko Didžiosios Britanijos premjeras Čemberlenas, Prancūzijos politinis lyderis Daladje, taip pat du diktatoriai: italas Musolinis ir vokietis Hitleris. Susitikimas vyko Hitlerio iniciatyva. Jis paskelbė, jog Vokietija, netaikstydama su vokiečių tautinės mažumos diskriminacija Sudetų krašte, nusprendė perimt šią teritoriją savo globon. Hitlerio reikalavimas buvo drakoniškas: Čekoslovakija turėjo atiduoti Sudetus vokiečiams, kartu su visais kariniais įtvirtinimais, žaliavomis ir kitais turtais. Kodėl kitų valstybių atstovai sutiko su tokiomis sąlygomis? Čemberlenas agitavo už susitarimą, nes tvirtino, kad šiuo metu Vakarų valstybės yra dar nepasiruošusios veltis į konfliktą su Vokietija. Tegu ji aiškinasi dėl dominavimo su Rusija, o Vakarai turi „dėl šventos ramybės“ įvykdyti rusų reikalavimą ir atiduoti Sudetus. Tiesa, būtina pareikalauti garantijų. Pavyzdžiui, kad būtų gerbiamos naujos Čekoslovakijos sienos ir užtikrintas jų saugumas.

Galingieji, deja, nenorėjo išgirsti Čekoslovakijos vyriausybės nuomonės, Čekoslovakai protestavo, net paskelbė mobilizaciją, bet priešintis ginklu nesiryžo. Prezidentas E. Benešas protestuodamas atsistatydino ir emigravo į JAV.

Beje, grįžęs namo, į Londoną, Britanijos premjeras Čemberlenas viešai pareiškė, kad Miunchene buvo padarytas žygdarbis ir daugiau jokių karų nebebus.

„Mes, vokiečių fiureris ir Britanijos ministras pirmininkas, dar kartą susitikome ir priėjome prie bendros nuomonės, kad anglų ir vokiečių santykių klausimas yra svarbiausias mūsų tautai ir visai Europai. Vakar vakare pasirašytą susitarimą ir anglų-vokiečių jūrų sutartį mes laikome simboline mūsų tautų noro niekada nebekariauti išraiška.“

Na, o žymiausia tapo paskutinė britų politiko frazė: „Esu tikras, kad ši taika truks iki mūsų dienų galo. Eikite namo ir ramiai miegokite.“

Nors pats Čemberlenas mirė gana greitai – 1940 m. lapkričio 9 d. Londone, tačiau taika nesitęsė net iki jo žemiškos kelionės pabaigos. Po pusmečio nuo Čemberleno kalbos oro uoste Vokietija sulaužė Miuncheno susitarimą ir įvedė kariuomenę į Čekoslovakiją. Tapo akivaizdu, kad Hitleris nesustos ir kita jo agresijos auka bus Lenkija. Britanijoje pirmą kartą taikos metu pradėta mobilizacija, o britų parlamentarai ėmė reikalauti pernelyg Hitleriu pasitikėjusio Čemberleno atsistatydinimo. Tiesa, pastarajam dar pavyko išlaikyti savo pareigas iki 1940 m. gegužės, tačiau paskutiniai keli jo valdymo metai – tai nesibaigiančių nesėkmių virtinė.

Aišku, galima bandyti teisinti Didžiosios Britanijos politiką. Jis nuoširdžiai nuogąstavo, kad Versalio sutarties, pasirašytos po Pirmojo pasaulinio karo, sąlygos yra per griežtos. Jis net manė, kad Hitleris turi svarių argumentų, kodėl Sudetų kraštas turėtų būti gražintas Vokietijai. Pagaliau, čia gyveno labai daug vokiečių.

Tačiau Miuncheno sutartis neatsitiktinai vadinama „suokalbiu“, nes čia keturios galingos valstybės sprendė kitos valstybės likimą su ja net nesitardamos. Be to, ši sutartis buvo labai naudinga Hitleriui ir kitu požiūriu. Jis gavo atokvėpį dar geriau pasiruošti karui. Vokiečių fiureris paprasčiausiai pergudravo džentelmeną iš britų salų. Ir ne tik jį. Tačiau būtent Čemberleno svarstymai apie amžiną taiką tapo Miuncheno suokalbio absurdo simboliu.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *