1945 m. sausį, likus dešimt dienų iki tol, kol Aušvicą užims sovietų kariai, gydytojas Jozefas Mengelė skubiai paliko šią „mirties stovyklą“. Jis apsigyveno pabėgėlių stovykloje pietinėje Vokietijoje, kur dirbo bulvių laukuose. Jam pavyko apsimesti paprastu valstiečiu, per karą netekusiu namų. Tačiau gydytojas bijojo, kad kas nors jį pažins ir, pasitaikius pirmai progai, pasitraukė į Argentiną. Tuo metu tai buvo valstybė, kurioje gyveno daug vokiškas šaknis turinčių piliečių, čia prieglobstį atrado šimtai nacistų, kurie Pietų Amerikoje apsigyveno apsirūpinę padirbtu pasu.

Argentinoje vokiečių imigrantų nuotaikos pasikeitė po to, kai Izraelio specialiosios tarnybos nariai surado čia besislapstantį Adolfą Eichmaną, vieną iš Holokausto architektų. Aušvico gydytojas nusprendė, kad pats laikas pervažiuoti į Braziliją, kur ir gyveno iki mirties. Panašu, kad natūralios, nors būta spėlionių, kad ir šiuo atveju neapsieta be Mosado „pagalbos“.

Gydytojo karjera

Jozefas Mengelė gimė 1911 m. Bavarijoje, turtingo pramonininko šeimoje. Buvo vyriausias iš trijų sūnų. Tėvai tikėjosi, kad Jozefas perims šeimos verslą, tačiau jis nusprendė tapti gydytoju. Gal ir dėl to, kad Vokietija po pralaimėto karo ir drastiškų sankcijų patyrė didžiulius ekonominius sunkumus. Kita vertus, jaunasis Jozefas buvo paveiktas tuo metu populiarių idėjų apie rasių kovą, genetiką.

Vos per dvidešimt metų perkopęs jaunuolis pateko nacistinių idėjų įtakon ir prisijungė prie smogikų organizacijos „Plieninis šalmas“. Šios organizacijos kasdienybė – gatvės muštynės ir pogromai. Tiesa, tai medicinos studentui nebuvo prie širdies ir jis nutarė atsiduoti mokslui. Jau 1935 m. apgynė medicinos ir antropologijos mokslų daktaro disertaciją tema „Rasinės žandikaulio ypatybės“.

Pabaigęs teorines studijas, Jozefas vėl atsigręžė į nacizmą ir įstojo į Adolfo Hitlerio vadovaujamą partiją. Netrukus prisijungė prie rezervinio medicinos padalinio ir net pateko į frontą.1942 m. Rytų fronte Jozefas Mengelė buvo sužeistas. Žaizdas išsigydė, bet buvo pripažintas netinkamas kariauti. Reikėjo ieškoti naujo veiklos baro ir jau netrukus gautas paskyrimas būti gydytoju Aušvico koncentracinėje stovykloje. Čia jis puikiai pasirodė ir buvo paskirtas vieno iš vidinių Aušvico padalinių – Birkenau – vyriausiuoju gydytoju.

Tarnystė mokslui?

Pats Jozefas Mengelė labai piktinosi, kai po karo buvo griežtai kritikuojamas kaip sadistas ir budelis. Esą jis paprasčiausiai vykdė savo pareigas ir – sąžiningai. Dar daugiau, jis esą tarnavo mokslui ir visi jo moksliniai eksperimentai vyko su kaliniais, kurie vis vien buvo pasmerkti mirti. Tai tebuvo „medžiaga eksperimentams“. Būtų nusikalstama tokia „medžiaga“ nepasinaudoti vardan „stipresnės ir sveikesnės žmonijos kūrimo“.

Mengelė tvirtai perėmė įsitikinimą, kad gydytojas – tai „biologinis karys“, kuris visas jėgas turi skirti tam, jog padėtų išskleisti visą arijų rasės potencialą. Koncentracinės stovyklos kaliniai, jo įsitikinimu, buvo tiesiog likimo atsiųsta galimybė tirti žmogaus fizinių ir dvasinių galimybių ribas.

Tikėtina, kad pats Aušvico gydytojas tikėjo tokia savo misija, tačiau žvelgiant iš šalies, akivaizdu, kad jam ypač patiko galia, kurią turėjo. Jis jautėsi žmonių gyvybės šeimininku. Mengelė buvo pramintas „mirties angelu“, nes naujiems žydų kaliniams atvykus traukiniu į stovyklą, daktaras stovėdavo platformoje, apsivilkęs baltą chalatą ir rankos judesiu nurodydavo, kuriuos atvykėlius vesti dešinėn, kuriuos – kairėn. Tie, kuriuos pasiųsdavo į kairę – paprastai silpnesnės sveikatos ar vyresnio amžiaus žmonės – buvo siunčiami iš karto į dujų kamerą. Kita vertus, ir tiems, kurie likdavo gyvi po pirmojo rūšiavimo, neretai tekdavo iškęsti tokius žiaurumus, kurie vargu ar geriau nei mirtis nuo dujų.

Kraupūs Mengelė eksperimentai

Aušvico gydytojas, sprendžiant iš išgyvenusių aukų atsiminimų, buvo sunkiai suvokiama asmenybė ir visai nepanašus į sadistą beprotį. Jis mėgo asmeniškai bendrauti su stovykloje esančiais vaikais, net atnešdavo jiems saldumynų. Išsireikalavo, kad Aušvice būtų įkurtas vaikų darželis. Jis net kartodavo eksperimentų aukomis, kad jie turi džiaugtis, jog tokiu būdu gali pasitarnauti žmonijos ateičiai.

Labiausiai Mengelė domino genetika ir paveldimumas. Aušvice jis ėmėsi įgyvendinti „dvynių projektą“. Jo įsitikinimu, svarbu išsiaiškinti, kokios aplinkybės paskatina gimti dvynukus, ar yra koks nors būdas dirbtinai jas sukelti, kad vokiečių moterys galėtų greičiau išspręsti Vokietijos demografines problemas. Kita vertus, dvyniai Mengelė buvo labai patogi „kontrolinė grupė“, leidžianti aiškintis, kaip vienas ar kitas eksperimentas veikia žmogų.

Beje, Mengele taip pat domino ir apsigimimai bei žmonės, turintys ypatingų savybių: milžiniško ūgio ar liliputai. Jis pats atsirinkdavo sau „medžiagą“. Tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl jis įdėmiai laukdavo kiekvieno naujo traukinio su kaliniais ir apžiūrėdavo kiekvieną atvykusį.

Po eksperimentų, jei vaikai ar suaugusieji išgyvendavo, jie buvo nužudomi paties daktaro, o jų kūnai skrodžiami. Viskas vardan medicinos – taip tvirtino Mengelė.

Paminėsime tik keletą iš daugybės kraupių Mengelė eksperimentų. Jis susiuvo dvynukus romus, norėdamas pasižiūrėti, ar tokiu būdu jam pasiseks sukurti Siamo dvynius. Jis tyčia apkrėsdavo vaikus pavojingu užkratu ir stebėdavo, kaip šis griauna jų organizmus, bandydamas suprasti, kas galėtų lemti didesnį atsparumą. Jis darė bandymus, ar įmanoma pakeisti akių spalvą – leisdavo chemikalus į vaikų akis. Absoliuti dauguma jų apako. Darydavo chirurgines operacijas be nuskausminimo, tyrinėjo, kaip kastracija paveikia vaiko organizmą. Vienas iš jo mėgiamų eksperimentų buvo žmogaus ištvermės išmėginimas. Jis leisdavo elektros srovę per žmogaus organizmą ir tikslindavo, kokio stiprumo srovė sukels mirtį. Yra žinomas ir jo eksperimentas, kai jis rentgeno spinduliais bandė sterilizuoti moterų vienuolių grupę. Po šio eksperimento moterys mirė kęsdamos didžiulius skausmus.

Ne visada pats Aušvico gydytojas susigalvodavo eksperimentus. Ne kartą jis gaudavo užduotį iš nacių partijos viršūnėlės. Pavyzdžiui, kai Rusijoje vokiečių kareiviai susidūrė su didžiuliu šalčiu, Mengelė gavo užduotį eksperimentuoti ir atrasti būdų, kaip didinti žmogaus atsparumą šalčiui. Mengelė eksperimentai buvo „paprasti“: jis apdėdavo ledu konclagerio kalinį ir reguliariai matuodavo, kaip krenta jo kūno temperatūra. Gydytojas bandė nustatyti, kiek žemai gali nukristi žmogaus temperatūra ir padarė išvadą, kad, kai žmogaus kūno temperatūra tampa žemesnė už trisdešimt laipsnių, visos kūno funkcijos sutrinka ir jau nebegalima nieko padėti. Vargu, ar šie Mengelė eksperimentai turėjo kokią nors naudą fronte šąlantiems vokiečių kariams.

Niurnbergo kodeksas

1947 m. buvo suformuluoti pagrindiniai eksperimentų su žmonėmis principai, kurie buvo pavadinti Niurnbergo kodeksu. Jis gimė po to, kai vyko nacių gydytojų teismai ir aiškėjo vis kraupesnės jų veiklos detalės. Jozefas Mengelė, kaip žinia, teisiamas nebuvo, nes suspėjo pabėgti, nors jo pavardė buvo dažnai linksniuojama teisme.

Kaltinamieji, kaip savo gynybą, pateikė teiginius, kad paprasčiausiai vykdė įsakymus, kad nėra jokių aiškiai suformuluotų taisyklių, kaip gali vykti eksperimentai, kokių priemonių galima imtis vardan medicinos tobulėjimo.

Tokie pasiteisinimai buvo atmesti, tačiau pripažinta, kad taisyklės yra būtinos. Pasak Niurnbergo kodekso, bet kuris medicininis bandymas, kuriame tiriamuoju yra žmogus, galimas tik tada, kai asmuo raštiškai išreiškia savanorišką sutikimą, Taip pat griežtai reikalaujama, kad būtų tinkamas naudos ir žalos santykis. Pastarasis reikalavimas reiškia, kad žala nebūtų per didelė, kad ji būtų sumažinta iki minimumo ir kad tyrimo nauda būtų didesnė už žalą. Šie du esminiai principai buvo pagrindiniai visiems vėliau išleistiems oficialiems biomedicininių tyrimų etikos dokumentams.

Be šių dviejų – sutikimo ir žinojimo bei rizikos ir naudos pusiausvyros – principų Niurnbergo proceso teisėjai akcentavo ir kitus, tokius kaip eksperimento neišvengiamumo, eksperimentų atlikimo nuoseklumo ir žalos nedarymo principus. Eksperimento neišvengiamumo principas nurodo, kad tikėtinas eksperimento rezultatas nėra pasiekiamas įprastais tyrimo metodais. Eksperimentų atlikimo nuoseklumo principas nurodo, kad eksperimentai su žmonėmis yra atliekami tik po to, kai jau yra surinkta informacija apie ligą ar kitą problemą, atlikus tyrimus su gyvūnais. Žalos nedarymo principas, reikalauja, kad eksperimentas turi būti vykdomas taip, jog būtų išvengta nereikalingų psichinių ar fizinių kančių bei sužeidimų, jis negali būti vykdomas iš anksto žinant, kad tiriamajam gali sukelti sužalojimus ar net mirtį, o jį atlikti gali tik aukštos profesinės kvalifikacijos tyrėjai ir mokslininkai.

Pasaulio medikų asociacijos generalinėje asamblėjoje 1949 m. buvo priimtas Tarptautinis medicinos etikos kodeksas, į kurį buvo įtraukti ir visi Niurnbergo kodekso reikalavimai. Beje, tuo metu Jozefas Mengelė kaip tik buvo pervažiavęs į Argentiną ir toliau rašė dienoraštį. Jis nėra viešai paskelbtas, tačiau teigiama, kad „mirties angelas“ niekada nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo dėl to, ką padaręs.

Comments are closed.