1928 m. rugsėjo 30 d. britų biologas ir farmakologas Aleksandras Flemingas grįžo į laboratoriją po poilsio, kurio metu tikėjosi atstatyti jėgas ir toliau imtis darbų. Pasak paties mokslininko, jis net ne iš karto atkreipė dėmesį, kad per išsiblaškymą buvo palikęs lėkštelę su užsėta Auksinio stafilokoko bakterija, kurią jau kuris laikas nesėkmingai bandė nukenksminti. Lėkštelėje buvo susidaręs pelėsis ir, A. Flemingo nuostabai, šis pelėsis buvo sunaikinęs bakterijas aplink save.

Tai, ko A. Flemingui nepavyko pasiekti atkakliu darbu, padėjo įveikti paprastas aplaidumas. Antibiotikai, kuriuos A. Flemingas tiek metų siekė sukurti, dabar gulėjo prieš jo nosį.

Tiesa, kaip netrukus įsitikino pats mokslininkas, tai tebuvo itin svarbus ilgo kelio etapas. Prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kol antibiotikai iš tiesų tapo galingu žmonijos ginklu prieš bakterijų sukeltas ligas.

Tądien, kai buvo atrasti antibiotikai, A. Flemingui buvo keturiasdešimt septyneri metai. Nuo jaunystės jis buvo pasinėręs į imunologijos tyrimus. Per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo karo gydytoju ir matė, kaip įvairios bakterijos įsimeta į karių ligas ir gydytojai nieko negali padėti. Prireikė beveik pusantro dešimtmečio, kol A. Flemingo svajonė atrasti medžiagą, naikinančią bakterijas, bet nekenkenčią žmogaus ląstelėms, tapo kūnu.

Flemingas džiūgavo, atkreipęs dėmesį į pelėsio poveikį, tačiau dar labai daug ką reikėjo išbandyti, patikslinti. Tiesa, pirmieji bandymai su gyvūnais buvo sėkmingi ir tai nuteikė optimistiškai. Deja, netrukus optimizmą pakeitė skepsis, iškilo išskirtinai technologinis klausimas – kaip galima „pasigaminti“ reikiamą pelėsį ir ar apskritai tai įmanoma, kalbant apie masinę antibiotikų gamybą?

Škotų mokslininkas viešai paskelbė savo tyrimo rezultatus, tačiau atrodė, kad jis atrado tik teorinį sprendimą, nuo kurio nėra paprasta pereiti prie praktikos.

1930 m. A. Flemingo tyrimo rezultatais susidomėjo Oksfordo universiteto mokslininkai Howardas Florey ir Ernstas Chainas. Jie bandė auginti penicillium notatum įvairiausiuose induose: nuo ligoninės „antelės“ iki limonado butelių. Paaiškėjo, kad būtent „antelės“ formos induose (vėliau jie buvo pavadinti „Oksfordo buteliais“) pelėsiai augo geriausiai.

Atrodė, kad jau sėkmė labai arti. 1941 m. penicilinas pirmą kartą skirtas žmogui. Pirmasis pacientas buvo policininkas, užsikrėtęs stafilokokine infekcija. Vos pradėjus gydymo penicilinu kursą, paciento būklė iškart pagerėjo. Deja, policininko mirties nepavyko išvengti. Tai sukėlė ginčus, ar tai penicilinas pakenkė, ar antibiotikai buvo skirti tiesiog per vėlai, organizmas nusilpo ir prasidėjo sudėtingos komplikacijos.

Buvo ryžtasi dar vienam eksperimentui – penkiems vaikams buvo skirtas gydymas penicilinu. Kodėl pasirinkti būtent vaikai? Nes atsižvelgiant į jų masę, jiems pakako mažesnės penicilino dozes. Eksperimentui ryžtasi, nes vaikų būklė sparčiai blogėjo, jiems nepadėjo joks kitas gydymas. Penicilinas ir šiuo atveju sugebėjo išgelbėti ne visus. Vienas vaikas mirė, bet jau niekam nekėlė abejonių, kad antibiotikai atveria naujas kovos prieš bakterijų sukeltas ligas galimybes.

Svarbiausiu uždaviniu tapo, kaip užtikrinti masinę penicilino gamybą? Tai padaryti pavyko, ir jau 1944 m. penicilinas tapo prieinamas ligoniams praktiškai visame pasaulyje. JAV Statistikos departamento duomenimis, penicilinas ir jo dėka atrasti kiti antibiotikai vien Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo gyvybes 1,5 mln. ligonių. Penicilinas ne tik sumažino infekcijos riziką gydant žaizdas ir operacijų metu, bet ir daugelį išgelbėjo nuo anksčiau mirtinomis buvusių ligų: plaučių uždegimo, sifilio, gangrenos, skarlatinos.

Už nuopelnus medicinai A. Flemingas, H. Florey ir E. Chainas 1945 m. apdovanoti Nobelio premija.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *