1946-ųjų spalio 1-ąją Niurnbergo tribunolas paskelbė nuosprendį buvusios nacistinės Vokietijos vadovams. Šis pačiu garsiausiu istorijoje vadinamas teismo procesas truko beveik metus.

Formaliai tribunolas darbą pradėjo 1945 m. lapkričio 20 d., tačiau svarbiausios derybos vyko kur kas anksčiau. Sąjungininkai nesutarė, kaip derėtų elgtis su pralaimėjusio nacistinio režimo vadovais. Galiausiai buvo nutarta surengti viešą tribunolą, kuris turėjo parodyti, kad nugalėtojai nesivadovauja “stipresniojo teise”, bet nori, kad po pražūtingojo karo įsigaliotų įstatymo viešpatija. Tiesa, visiškai nebuvo aišku, kokie oficialūs kaltinimai galėtų būti pateikti nacistams, nes iki tol, nepaisant formalių ir deklaratyvių procesų,  suverenios valstybės savo viduje tvarkėsi, kaip panorėjusios. Dar vienas keblumas buvo įtampa tarp pačių nugalėtojų. Ryškėjo aiški takoskyra tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos.

Sąžiningai pažvelgus į situaciją, teisti derėjo ne tik nacistų vadovus, bet ir tuos Sovietų Sąjungos generolus, kurie leido savo kareiviams siaubti Vokietiją, prievartauti moteris. Tačiau Sovietų Sąjunga Niurnbergo tribunole buvo ne kaltinamųjų, bet kaltintojų suole. Tai vienas iš „deguto šaukštų“ į proceso medaus statinę.  Taip pat per procesą praktiškai nebuvo keliamas Holokausto klausimas. Didele dalimi ir todėl, kad kraupiausi faktai apie nacistų ir jų talkininkų nusikaltimus prieš žydų tautą paaiškėjo kiek vėliau.

Svarbu sąjungininkams buvo atsirinkti, kas turi būti teisiami pagrindinio proceso metu. Adolfas Hitleris spėjo nusižudyti. Kaip ir Jopsephas Goebbelsas bei Heinrichas Himmleris. Todėl kruopščiai buvo atrinkti 24 aukštas pareigas nacistiniame režime užimantys asmenys. Labai svarbu, kad teisiamieji galėjo gintis, išsakyti savo argumentus, naudotis advokatų paslaugomis, ko anksčiau karo teismuose nėra buvę.

Visi kaltinamieji tvirtino, kad paprasčiausiai vykdė vadovybės įsakymus ir už tai esą negalima jų teisti. Dalis teisiamųjų nutarė labiau bendradarbiauti su teismu ir plačiai pasakojo apie tai, kas vyko nacistų „viršūnėlėje“. Galiausiai, vienuolika teisiamųjų buvo nuteisti myriop. Dešimt iš jų buvo pakarti, nes vienuoliktas – Hermann Goring nusižudė savo kameroje. Taip pat aštuoni proceso dalyviai buvo nubausti skirtingos trukmės laisvės atėmimo bausmėms, trys – išteisinti. Beje, Sovietų Sąjungos teisėjas, kuris dalyvavo procese, dėl dalies nuosprendžių išreiškė atskirą nuomonę – reikalavo griežtesnių bausmių.

Paskutinis Niournbergo procese nuteistas kalėti nacistas – Heinrichas Hessas bausmę turėjo baigti 1987 m. Iki tol jis visa laiką buvo vienutėje. Prieš pat jį paleidžiant, jis buvo atrastas pasikoręs ar pakartas kalėjime. Vykdytas tyrimas aiškaus atsakymo, kaip jis mirė, nepateikė.

Tai buvo pirmas, svarbiausias, bet tikrai ne paskutinis karo tribunolas po Antrojo pasaulinio karo. Iki 1949 metų vyko dar 12 teismų, kuriose buvo teisiami žemesnio rango nacistų pareigūnai.

Niurnbergo miestas tribunolui buvo pasirinktas dėl kelių priežasčių. Viena vertus, šis miestas per karą mažiau buvo sugriautas ir galima buvo čia atrasti saugų ir teismui tinkamą pastatą. Kita vertus, buvo labai svarbu simbolinis aspektas – būtent Niurnbergas buvo viena svarbiausių nacistų ideologinių tvirtovių.

Nuotrauka paimta iš history.com

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *