Lygiai prieš 150 metų, 1869 m. spalio 2 dieną Vakarų Indijoje gimė būsimasis indų tautos lyderis, vienas iškiliausių XX a. pedagogų bei švietėjų Mohandas Karamčandas Gandis pradėjęs taikaus pasipriešinimo judėjimą už žmogaus teises bei Indijos laisvę. Jo nubrėžtu nesmurtiniu kovos keliu XX. a. istorijoje, o ir mūsų dienomis, seka ne vienas „alkstantis teisybės“.

Jo mama priklausė pirklių kastai, o tėvas buvo nedidelės kunigaikštystės pirmasis ministras ir garsėjo teisingumu ir puikiu indiškų tradicijų išmanymu. Berniukas buvo auklėjamas religingai. Tiesa, kaip teigiama, jis buvo drovus, silpnos sveikatos ir neišsiskyrė išskirtiniais gabumais.

Pagal Indijos papročius, sulaukęs trylikos metų buvo apvesdintas su bendraamže Kasturbaji. Tiesa, netrukus palieka sutuoktinę dvejiems metams, nes išvažiuoja tęsti mokslų į Londoną. Gavęs advokato diplomą, sugrįžta į Indiją. Čia pradeda dirbti pagal profesiją, bet nelabai sekasi. Todėl jis sutiko su darbo pasiūlymu Pietų Afrikoje, kur turėjo rūpintis vienos indiškos firmos reikalais. Afrikoje jis praleido net du dešimtmečius ir būtent čia labai susidomėjo pedagogine veikla. Taip pat jis pradėjo telkti žmones kovai prieš rasizmą.

1906 m. rugpjūtį valstybiniame Transvaalio laikraštyje buvo publikuojamas taip vadinamo „juodojo įstatymo“ projektas. Pagal kurį, kiekvienas gyvenantis šalyje indas – vyras, moteris ar vaikas, nuo 8-erių metų amžiaus, – turi užsiregistruoti policijoje, suteikti žinių apie turimą turtą, palikti pirštų antspaudus ir gauti ypatingą pažymėjimą, be kurio jam grėstų areštas ir deportacija. Žeminantis indų savigarbą įstatymas sukėlė pasipiktinimą visoje bendruomenėje. Protesto mitinge Gandis pakvietė pilietiniam nepaklusnumui. Jis buvo pripažintas tos sunkios ir sekinančios kovos vadovu. Per visą kompanijos laiką jis buvo triskart suimtas.

1910 m. Gandžio subrandinta pilietinio nepaklusnumo kampanija pradėjo veikti, tai sukėlė represinę oficialiosios valdžios reakciją. Daugelis akcijos dalyvių buvo areštuoti ir uždaryti į kalėjimus. Daug šeimų prarado maitintojus ir pakliuvo į labai sudėtingą padėtį. Kad kaip nors pagerintų susidariusią situaciją, buvo nuspręsta organizuoti „Fenikso“ tipo gyvenvietę, kurioje galėtų apsigyventi visi, pakliuvę į sunkią padėtį. Už vokiečio architekto G. Kalenbacho – vieno iš Gandžio pasekėjų – pinigus buvo nupirktas nedidelis žemės plotas su nedideliu namu ir vaismedžių sodu, 20 mylių nuo Johanesburgo. Sodyba buvo pavadinta „Tolstojaus ferma“ (tai buvo laikotarpis, kai Gandis susirašinėjo su šiuo rusų rašytoju, ir ypač žavėjosi jo moraliniu-etiniu mokymu). Pradžioje sodyboje gyveno Gandis, G. Kalenbachas ir keletas dalyvių. Vėliau atvyko naujakurių.

Gandžio sukurta ir propaguota neprievartinės indų kovos su D. Britanijos kolonijiniu režimu forma įrodė, kad Gandis mokėjo pasinaudoti politinės kovos auklėjamosiomis galimybėmis – kovos metu žmonės keitėsi greitai ir nesustabdomai. Vienu metu, paskelbus taikų streiką, įsijungė 30000 šachtininkų, o taikiame daugiakilometriniame marše iš Natalio į Transvaalį 1913 m. dalyvavo 2037 vyrai, 127 moterys ir 57 vaikai. Ir nors maršas buvo organizuotas kaip taikus protestas, nebuvo išvengta aukų – valdžios armija kai kuriuos sušaudė, o kiti mirė, nepernešę rasistinių kalėjimų sąlygų.

1915 m. sausį išsipildė seniai puoselėtas Gandžio noras – sugrįžti į Indiją tam, kad pilnutinai pašvęstų save kovai už tėvynės išlaisvinimą.  Kartu su juo į Indiją persikėlė ir dalis kolonistų iš „Fenikso“.

Vykdydamas žymaus indų politinio veikėjo Gokhalė palinkėjimus, Gandis pradžioje nedalyvavo  politikoje ir nedarė jokių pareiškimų, o visą laiką skyrė gyvenimo Indijoje pažinimui: jis keliavo po Indiją traukiniais trečiąja klase, pėsčiomis praėjo maldininkų keliais, susipažino su savo šalies įžymybėmis.

Pirmaisiais grįžimo į Indiją metais Gandis, nors ir būdamas labai užimtas,  be pertrūkio publikavo pedagoginio pobūdžio straipsnius. Tuo metu Gandis vis daugiau užsiimama politiniu-auklėjamuoju darbu, kurį jis pavadino „tautos auklėjimu“. Siekiant nepriklausomybės tautą reikia auklėti ir daug kur perauklėti. Šalį vergovėje laiko ne anglų patrankos, bet pačių indų netobulumas, teigė Gandis. Jo konstruktyvi programa „sukurti naciją nuo apačios iki viršaus“ apėmė masinį indų auklėjimą, naujų nacionalinių bruožų formavimą. Gandžiui nepriklausomybė atrodė pasiekiama tik neprievartiniu taikos keliu.

Nacionalinio išsilaisvinimo judėjimas augo. Įvertindamas esamą situaciją, Gandis ir jo šalininkai nusprendė, kad svaradžą galima pasiekti per metus. 1920 m. rugsėjį buvo paskelbta nebendradarbiavimo su vyriausybe kampanija, kurią formaliai iššaukė antiindiškas poelgis Pendžabe ir valdžios pozicija dėl turkiško kalifato (kalifas [arab. chalifa – įpėdinis, vietininkas], musulmonų šalyse vid. amžiais – valdovo, turėjusio religinę ir pasaulietinę valdžią bei laikiusio save pranašo Mahometo vietininku, titulas; Osmanų imperijoje – valdovų titulas), paliečianti Indijos musulmonų interesus. Kongresas kreipėsi į indus kviesdamas atsisakyti bet kokio bendradarbiavimo su vyriausybe, kuri visų pirma sprendžia metropolijos (valstybė savo valdomų užjūrio kolonijų atžvilgiu) reikalus, toliau stiprindama Indijoje vergovę.  Taip pat buvo pasiūlyta atsisakyti apdovanojimų (pats Gandis grąžino 3 medalius, gautus už dalyvavimą sanitaru Pietų Afrikos karuose), vardų, laipsnių, lengvatų ir privilegijų, suteiktų tos vyriausybės. Taip pat buvo paskelbtas užsienio prekių, laivų ir vyriausybinių mokymo įstaigų boikotavimas.

1920 m. rugsėjį sesijos Kalkutoje metu buvo priimta nebendradarbiavimo programa, pagal kurią reikėjo įtikinti studentus ir moksleivius palikti mokyklas ir koledžus. Gandis ir jo bendražygiai labai aktyviai agitavo boikotuoti valstybinę švietimo sistemą.

Kongreso rezoliucija numatė „laipsnišką vaikų išėjimą“ iš valstybinių mokyklų ir koledžų ir jų vietoje lėtą nacionalinių mokymo įstaigų sukūrimą įvairiose Indijos provincijose. Tačiau Gandis reikalavo nedelsiant palikti vietas, kur visa jaunoji Indijos karta auklėjama kaip vergai. Tikindamas tėvus apie šią neišvengiamą būtinybę, jis rašė: „Argi nebūtų geriau, jei mūsų vaikai būtų mokomi laisvoje atmosferoje, tegul ir lūšnose arba medžių pavėsyje; ir jei juos mokytų mokytojai, kurie patys būdami laisvi, įkvėptų ir vaikams laisvės troškulį? Aš noriu, kad jūs suprastumėte, kad mūsų mylimos žemės likimas yra ne mūsų, o mūsų vaikų rankose. Nejaugi mes neišvaduosime jų iš prakeiktos vergovės, kuri privertė mus šliaužioti pilvais? Mes silpni, mes galime neatrasti savyje jėgų ir valios nusimesti tą jungą. Be nejaugi mums neužteks proto, kad nepalikti to prakeikto palikimo mūsų vaikams?“

Mokymo įstaigų boikote dalyvavo nuo 6 iki 8 milijonų mokytojų, studentų ir mokinių.

1922 m. kovą Gandis pagal melagingą kaltinimą buvo areštuotas ir uždarytas į kalėjimą. Įvykis eiliniam žmogui mažai malonus. Ir tik toks žmogus kaip Gandis galėjo jaustis visiškai patenkintas tokiomis sąlygomis. Viename iš laiškų draugui balandžio mėn. jis rašė: „Aš laimingas kaip paukštis…“ Kalėjime Gandis daug skaitė, susipažino su pačia įvairiausia literatūra, stengdamasis susigrąžinti tai, ką praleido nesibaigiančios neramios kovos metais.

1924 m. vasarį Gandį išleidžiamas iš kalėjimo. Jis sugrįžo į visuomeninę veiklą daug dėmesio skirdamas švietimui bei susitikimams su švietimo įstaigų darbuotojais.

1930 m. M. Gandis pradėjo naują pilietinę nepaklusnumo ir nebendradarbiavimo akciją visoje Indijoje. Šį kartą satjagraha turėjo prasidėti demonstratyviu ir visuotinu druskos monopolijos įstatymo pažeidimu. Tokia taikaus pasipriešinimo valdžiai forma buvo suprantama visiems – apsišvietusiam kongresistui ir neraštingam, užguitam valstiečiui. Gandis pareiškė pats vadovausiąs satjagrahų būriui ir ves juos iš ašramo prie Sabarmati upės į Dandi, vandenyno pakrantę, kur iš jūros vandens išgarins simbolišką žiupsnelį druskos. Reikėjo pėsčiomis nueiti 400 km.

Kaip ir ankstesnės kampanijos, druskos satjagraha turėjo būti dar vienu žingsniu masiniame žmonių auklėjime, pasiruošimo aukotis, organizuotumo, disciplinuotumo patikrinimas. Kaip ir anksčiau, Gandis kreipėsi į studentus: pasipriešinimo metu palikti paskaitas ir tapti „satjagrahi piligrimais“, būti pačiais aktyviausiais taikioje kovoje, kurią jis laikė „pačiu tikriausiu švietimu egzistuojančiose šalyje sąlygose“.

„Druskos žygis“ prasidėjo 1930 m. kovo 11 d. Daugelis Kongreso dalyvių abejojo to renginio efektyvumu. Bet prie satjagrahų pakeliui prisijungdavo minios žmonių, tautoje vis ryškiau švietė nepaklusnumo valdžiai dvasia. Apie keistą žygį greitai sužinojo visas pasaulis. Visi laukė, kuo tai baigsis. Viena iš „vaikiškų Gandžio išmonių“ virto išdidžia ir grėsminga indų pasiryžimo tapti laisva tauta demonstracija. Pirmą kartą per daugelį metų žmonės pasijuto ne vergais, o savo šalies šeimininkais.

„Druskos žygis“ ir sekusi jį masinė satjagrahi kampanija baigėsi kompromisiniu susitarimu, kuris istorijos buvo įvardintas „Gandžio Paktas-Irvinas“. Lordas Irvinas (tuo metu – Indijos vicekaralius) nebeišsireikalavo kolonialinės administracijos boikoto atšaukimo, o kongresistams buvo leista skleisti tarp gyventojų propagandą už šalies nepriklausomybę, organizuoti taikias demonstracijas ir piketus. Buvo paskelbta visuotinė politinių kalinių amnestija. Panaikinta druskos monopolija. Kongresas oficialiai buvo pripažintas politine partija.

1931 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais Gandis gyveno Londone, kur vyko antroji „Apvaliojo stalo“ konferencija. Čia jis vienas nuo Kongreso atstovavo Indijos interesams. Susitarti nesisekė. Bet buvimas Anglijoje davė naudos. Gandis galėjo aiškiai ir sąžiningai išdėstyti indų delegacijos poziciją, supažindinti europietišką visuomenę su padėtimi jo šalyje.  Beveik iškart, vos grįžęs į Indiją, Gandis vėl buvo areštuotas ir be teismo pasodintas į kalėjimą.  Atskirtas nuo išorinio pasaulio, jis daug skaitė, pildydamas savo žinių spragas. Būtent priverstinio neveikimo metu buvo parašyta „Satjagrahos-Ašramo istorija“, kurioje yra skyrius „Švietimas“. Čia pirmą kartą 27 punktuose Gandis konspektyviai susistemino savo pedagoginius įsitikinimus, ne tik atkreipdamas dėmesį į švietimo ir auklėjimo procesų teorinius pagrindus, bet ir nurodydamas jų vystimąsi kiekviename švietimo etape.

1933 m. gegužę išsilaisvinęs iš kalėjimo Gandis iškart sugrįžo į visuomeninę veiklą. Pradėjo leisti kasdieninį laikraštį „Haridžan“ anglų ir hindi kalbomis.

1934 m. Gandis pareiškė apie savo ketinimus pasitraukti iš didžiosios politikos ir susikoncentruoti tik į tris veiklos sritis: kaimiškų amatų vystymą, tarnystę haridžan ir švietimą, kuris turėtų būti vykdomas mokant vyraujančių Indijoje amatų.

1936 m. Gandis apsigyveno kaimiškoje vietovėje Sevagramoje netoli nuo Vardhi. Daugeliui metų šis kaimas tampa savotišku jo atgimimo programos, kurios pagrindą turėjo sudaryti naujasis švietimas ir kuri buvo skirta indiškam kaimui.

Daug laiko Gandis skyrė susitikimams su mokytojais ir studentais, konsultacijoms ir diskusijoms su švietimo veikėjais, stengdamasis bendraujant su specialistais (save šioje srityje iki gyvenimo pabaigos laikė diletantu – žmogumi, be specialaus išsilavinimo, dirbančiu mokslinį arba kūrybinį darbą, tik paviršutiniškai suprantančiu dalyką) išaiškinti ir sukonkretinti savo planą. Teoriškam savo sistemos pagrįstumui jis skyrė nemažai straipsnių, kuriuos patalpindavo laikraštyje „Haridžan“.

1941 m. Gandis parašė įžymiąją „Konstruktyviąją programą“, kurios tikslas buvo taikus ir neprievartinis Indijos nepriklausomybės atsikovojimas. Tai vienas iš pačių reikšmingiausių Gandžio kaip politiko-pedagogo kūrinių. Jis siekė per konstruktyvią veiklą pakeisti gyvenimą ir pakeisti žmones, paverčiant juos save gerbiančiais, nepriklausomais ir laisvais. Iš 18 punktų 7 skiriami švietimui. Programoje išnagrinėtos arba paliestos daugelis švietimo problemų, aiškiai parodytos galimybės ir perspektyvos.

Gandžio nuomone, nuo nepriklausomybės atgavimo momento turi prasidėti fundamentalūs pasikeitimai švietimo sistemoje. Be to išsivadavimo nebus. Susitikime su mokytojais ir studentais jis pasakė: „Jei mes norime įžiebti Indijoje laisvės liepsną, pirmoji būtinybė – revoliucija švietime“.

Apkartintas šalies padalinimo į Indiją ir Pakistaną bei kruvinų skerdynių tarp bendruomenių, Gandis su naujomis jėgomis kvietė atsisukti į neprievartinį tiesos kelią auklėjime. Šias savybes jis įvardina kaip esmingiausias žmogaus auklėjime. Vienoje iš paskutinių publikacijų jis rašė: „Švietimas, kuris nesiremia tiesa ir neprievarta, iš viso nėra auklėjimas to žodžio prasme“.

1948 m. spalio 30 dieną Delyje, Indijoje religinio fanatiko paleista kulka nutraukė jo gyvenimą. Gandis buvo nušautas, kai ėjo melstis į sodą. Jį nušovė indas nacionalistas, trimis šūviais iš revolverio. Pasak žudiko, tai buvo atlygis Gandžiui už tai, kad jis pernelyg palankiai žvelgė į musulmonus.

Gandžio laidotuvėse, kaip teigiama, dalyvavo du milijonai žmonių. Buvo paskelbtas visuotinis gedulas.

Gandis, kuris dar gyvas imtas vadinti Mahatma – „didžiuoju“ – yra ne tik iškiliausias visų laikų Indijos visuomeninis veikėjas, bet viena iškiliausių XX a. asmenybių apskritai, kurio įtaka toli pranoko Indijos ribas.

Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *