Vaikinas: „Nesilaikiau ribų, tai mane apribojo policija (dėl netvarkingo dviračio; bauda – 11 eurų).“

Su jaunimu daug kalbamės apie ribas ir jų laikymąsi – kokios yra mano gyvenimo ribos, ką jos apima, ką reiškia jų laikytis, kaip gerbti kitų ribas ir kaip apsaugoti savąsias – kad kiti, o pirmiausiai – aš pats, jų nepažeisčiau. Kai pradėjome apie tai kalbėtis, pirmas žingsnis buvo suprasti ir prisiimti savo atsakomybę – pažinti ir priimti talentus, apsispręsti juos naudoti ir ugdyti, pažinti savo ydas, mokytis jas pakęsti ir keisti, prisiimti savo pareigas ir jas atlikti, mokytis būti atsakingam už savo jausmus, norus, svajones, klaidas ir kitus dalykus. Kartais matau, kaip jaunuoliai išsigąsta žodžio „ribos“ – išsigąsta lyg kažkokio prievartinio apribojimo, galimybių netekimo, lyg laisvės atsisakymo.

Visgi panašu, kad ribos ir jų laikymasis (savo gyvenimo gyvenimas, leidimas kitiems gyventi jų gyvenimus, tikrovės priėmimas ir elgimasis pagal ją) ne sumenkina, o kaip tik veda mus į didelę laisvę, į buvimą tiesoje, buvimą tikrais savimi – tokiais, kokie esame. Labai gražu matyti, kaip jaunimas mokosi laikytis ribų – mokosi sakyti „ne“ tam, ko iš tikro nenori, mokosi rinktis pagal savo širdies troškimus (nors ir labai sunku pasipriešinti visuomenės primetamiems gyvenimo modeliams), mokosi gyventi laimingus gyvenimus – su visomis savo klaidomis ir pasirinkimų pasekmėmis. Juk ribų laikymosi dovanojama tiesa atneša laimę – tada esame laisvi būdami tikrovėje. Juk jei priimame Dievo mums duotas ribas, Jo apreikštą tikrovę apie mus – kad esame sukurti puikūs, kad esame į Jį panašūs, kad turime atsakomybę už pasaulio kūrimą (pradėdami nuo savo gyvenimo) – galime tiesiog gyventi paprastą džiaugsmingą gyvenimą.

Mergaitė pasakojo, kaip išlaisvino suvokimas, kad nėra atsakinga už savo mamos jausmus – gyvenimo situacijos nepasikeitė, bet pasikeitė jų supratimas, ribos dovanojo laisvę gyventi savo gyvenimą, rūpintis ugdyti savo jausmus ir patyrimus. Kai atsakingai brėžiame ribas, imame naujai suvokti save Dievo akivaizdoje – kaip laisvą, mylinčio Dievo sukurtą asmenį, imame suprasti, kaip įstabiai esame Dievo sukurti ir į ką esame kviečiami.

Mergina: „Mama ėmė priekaištauti, kad prasti pažymiai. Tai pasiūliau jai nueiti į fiziką ir padaryti namų darbus. Priekaištus atsiėmė…“

Kai nesilaikome savo ir kito ribų – panyrame į nuodėmės trikovę, pasipriešiname Dievo planui – būti savimi pagal Jo paveikslą. Ir visada patiriame ribų nesilaikymo pasekmes (jei nekuriame santykių – patiriame jų griūtį ir vienatvę, jei švaistome laiką – nebeturime jo svarbiems dalykams, jei nesirūpiname savo sveikata – išgyvename sunkumus). Tą labai ryškiai liudija priklausomų asmenų artimųjų istorijos – visi bandymai padėti priklausomam asmeniui, išgelbėti, pakeisti – kitaip tariant, gyventi jo gyvenimą – baigiasi nesėkme ir dar didesne duobe.

Dievas laikosi mūsų ribų – nesiveržia per prievartą į gyvenimą, kuriame Jam nėra vietos, į kurį nėra priimamas. Neverčia gyventi pagal Jo norus – leidžia mums kurti savo gyvenimo planus ir juos įgyvendinti, net jei jie visai priešingi Jo troškimams. Nespaudžia mūsų būti panašiais į Jį – leidžia klysti ir pasirinkti daug ydingų dalykų, sulaužyti visas mus saugančias, į laisvę ir laimę vedančias ribas. Ir Dievas gerbia mūsų ribas – neverčia mūsų pakeisti savo gyvenimų, nepanaikina mūsų pasirinkimų pasekmių.

Mergina (atsako į klausimą, kaip gyvena): „Man atrodo, aš išvijus Dievą…“

Bet tam tikra prasme – Dievas nesilaiko ribų, Jo meilei nėra ribų. Jo meilės nesustabdo mūsų atmetimas, atsiskyrimas, paniekinimai. Jo meilė beribė iki Kryžiaus mirties, iki visiško susinaikinimo – kad, žvelgdami į tokią meilę, galėtume mokytis pozityviai laikytis savo ribų ir patirtume, jog, net sugriovę daugybę dalykų, neperžengiame tos ribos, už kurios Jam taptume atmestini.

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.