Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 3

Pasidalinti nuostaba apie Europos keistumą paskatino Andriaus Navicko straipsnis „Apie Lietuvą Europoje ir Europą Lietuvoje“. Tikrai yra „didelė klaida pradėti gėdytis savosios tapatybės“, ypač jei ji yra tokia ryški ir originali – tikras „normaliai“ pasaulio tvarkai prieštaraujančių keistenybių gniužulas. Atidžiau jas apžiūrėjus, deja, įtarimas pasitvirtina: šį užkratą atnešė krikščionybė.

Normalu, tai yra atitinka šio pasaulio dėsnius, kad elitas visais laikais paprastus žmogelius – keturis penktadalius visuomenės – su panieka vadina minia (masėmis, galvijų banda, runkeliais…); o geriausios krikščionybės galvos jau nuo VI amžiaus skatina juos gerbti ir kreiptis į juos kaip į sau lygius. Normalu, kad lyderiai – sekuliarūs ir dvasiniai – stengiasi jėga, pasakaitėmis ar papirkinėjimais priversti pavaldinius vykdyti jų valią (ar bent jau netriukšmauti); o krikščionybė paskatino suteikti kiekvienam žmogui balso teisę, dar daugiau, paprastą berną (vėliau ir mergą) įkvėpė tokios teisės reikalauti. Normalu, kad išminčiai – taip pat ir pseudo-krikščioniškųjų sektų guru – laiko paslaptyje žinias, savo galios pamatą; o krikščionybė ėmėsi kurti visuotinę švietimo sistemą, nes žmonės turėjo suprasti, ką tiki. Normalu, kad kiekviena gentis (tauta, valstybė) save vadina žodžiu „žmogus“, taip paversdama „nežmonėmis“ visus jai nepriklausančius; o krikščionys sugeba atpažinti žmogų tame, kuris yra kitoks. Normalu už tą patį nusikaltimą bausti vienodai griežtai visais atvejais; o krikščionims atėjo į galvą paklausti apie poelgio motyvus ir, numatant bausmę, atskirti tyčinius nusikaltimus nuo netyčinių.

Jei visos šios keistenybės mums atrodo reikalingos ir logiškos, tai vėlgi yra senutės krikščionybės kaltė: mes taip įpratome gyventi jos perkeistame pasaulyje, kad jau nebepastebime radikalaus jos atnešto naujumo.

Paminklas laisvam valstiečiui, kuris 824 m. drauge su kitais pareikalavo iš karaliaus vietininko pripažinti jų teisętvarkytis patiems; taip gimė pirmoji Ispanijos, o gal ir pasaulio savivaldybė Branosera.

Pagarba paprastam žmogui

Krikščionių teologai įkvėpė tikrą revoliuciją paskelbdami, kad kiekvienas žmogus yra vertingas, nes turi nemirtingą sielą ir turės atsiskaityti prieš Kūrėją. Tad asmuo jau nebuvo antikinės kultūros „kaukė“, tai yra išorinis visuomenėje atliekamas vaidmuo. Dabar kiekvieno žmogaus tapatybė slypėjo jo viduje, netgi jei jis iš išorės neatrodė vertingas. Prieštaraudamas pasaulio tvarkai, „Dievas būti apaštalais pakvietė pirmiausia ne gramatikus, filosofus ar oratorius, bet paprastus žmones, vargšus ir žvejus. Joks filosofas niekuomet nesugebėjo pasakyti: ‚Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus‘ (Mt 16, 16)“ (Beatas Liebanietis, In Apocalypsin, II, 6, 125; 784 m.).

Tą įsisąmoninti buvo taip svarbu, kad dvasininkai dabar jau turėjo nebe atlikti ritualus, bet padėti suvokti šią žinią ir ją priimti iš širdies. Tam žmogus turėjo suprasti, ką renkasi. Vadinasi, jau nebetiko išpuoselėtas Antikos eruditų stilius. Puikiai išsilavinęs VI a. teologas vyskupas šv. Cezaris Arlietis užrašė lemtingus žodžius: „Kai aiškinu Šventąjį Raštą taip, kaip tai darė šventieji tėvai, šis maistas pamaitina tik nedaugelį išsilavinusių, o didžioji žmonių dalis lieka alkana. Todėl nuolankiai maldauju mokytuosius: te jūsų išlavinta klausa gailestingai pakenčia mano grubų kalbėjimą, kad šitaip visa Viešpaties kaimenė galėtų priimti dvasinį maistą, pateiktą šia paprasta ir, galima sakyti, žema kalba.“ Toks logiškai iš krikščionybės plaukiantis mąstysenos pokytis toks svarbus, kad kai kurie tyrinėtojai laiko šv. Cezario Arliečio mokymą tikrąja viduramžių pradžia.

Tokiu būdu tarp krikščionių įsigalėjo stebinantis įsitikinimas, kad Dievas ypatingai sergsti nuo velnio žabangų „kaimiečius ir prastuolius“, o ne gausiausiai aukojančius, aukščiausiai stovinčius, didžius darbus darančius (priešingai nei šimtus metų manė geriausios žmonijos galvos). Pastaruosius aukštinti skatina šio pasaulio logika, tačiau krikščionybė perspėja apie jų užimamos vietos pavojingumą: lyg pastačius koją ant stačios nuokalnės, jiems visuomet gręsia pavojus prarasti nuolankų tikėjimą ir pasikėlus į puikybę imti bandyti Dievo kantrybę abejonėmis. Tos dovanos, kurias jie turi pasaulyje, iš tiesų yra duotos visai bendruomenei, tad tai yra ne privilegija, bet pareiga, už kurios vykdymą po mirties teks atsiskaityti iki paskutinio cento.

Tiesa, tokią keistą žinią greitai iškraipė pasaulietiškos interpretacijos. Vieni nusprendė didžiuotis tuo, kad lieka nemokšomis, kaip XIII a. populiarus literatūrinis herojus Parsifalis, pareiškęs: „Aš neišmanau knygų, todėl įžengsiu į Dangaus karalystę“, o kiti – su ginklu pasiimti, kas jiems priklauso. Kruvini XIII–XIV a. varguomenės maištai taip išgąsdino valdovus ir dvasinius lyderius, kad nuo to laiko ir iki mūsų dienų valdantieji stengiasi paprastus žmones nustekenti darbu, kad tie nekeltų galvos (kaip sakė George Orwel‘as), arba su panieka nusigręžti, pavadinant juos „masėmis“ (filosofo ateisto Ortega i Gasset‘o knygos pavadinimas).

Šią lengvai manipuliuojamą minią dar galima apsvaiginti duona ir žaidimais. Tą darė Romos imperatoriai, paskutiniais imperijos klestėjimo dešimtmečiais I–II a. sugebėję įgyvendinti tai, kas atrodo nepasiekiama svajonė net šiuolaikinėse skandinavų valstybėse: visos metų dienos buvo laisvadieniai, romiečiams dykai dalijami maisto produktai, pinigai, statomos termos ir organizuojami spektakliai. Taigi, jie turėjo per akis laisvo laiko ir moderniausių žaisliukų, mainais viso labo reikėjo garbinti imperatorių kaip dievą. Krikščionybės reikalavimas įgalinti kiekvieną žmogų, kad jis kaip suaugęs gebėtų prisiimti atsakomybę už savo ir visuomenės gyvenimą, dar ir mūsų laikais atrodo lyg iš Marso.

Pirmasis vakarietiškas parlamentas 1188 m. susirinko Šv. Izidoriaus Seviliečio bazilikoje (Leonas, Ispanija)

Vakarietiškojo parlamentarizmo šaknys

Mokykloje išmokome, kad parlamentą išrado senovės graikai Periklio laikais (V a. pr. Kr.). Ir tai tiesa, jei sutiksime laikyti demokratišku susirinkimą, paliekantį už durų neturtinguosius, vergus, moteris ir atvykėlius. Piliečiais laikyti tik suaugę laisvi Atėnų vyrai. Likusieji, savo padėtimi prilyginti vaikams, turėjo vienintelę pareigą – aklai paklusti. Evangelija pakeitė požiūrį į šią visuomenės grupę. Jau IX a., kai valdytojas pasirašė pirmąją sutartį su paprastais žemdirbiais, pripažindamas jų teises, tai įgijo juridinę išraišką. Taip 824 m. Brañosera‘oje (Ispanija) buvo įsteigta pirmoji šios šalies, o gal ir pasaulio, savivaldybė. Žinoma, didikas, karaliaus paskirtas rūpintis pasienio zonos saugumu, pasirašė vadinamąjį Pueblos laišką ne iš širdies dosnumo: tokios sąlygos turėjo privilioti daugiau naujakurių, pasiryžusių kultivuoti ir ginti nuolat musulmonų puldinėjamą kraštą. Tačiau iš kur tokia keista mintis: kaip jauką pasiūlyti savivaldos laisvę, o ne materialines gėrybes, ir kaip tiems penkiems pirmiesiems naujakuriams atėjo į galvą tokio dalyko reikalauti?

Panašaus įkvėpimo apimti tos pačios krikščioniškosios karalystės sostinės miestiečiai 1188 m. įžūliai pareikalavo, kad juos įleistų į valdančiųjų susirinkimą, ir pasiekė savo (galbūt dėl jaunučio, ką tik sostą paveldėjusio karaliaus Alfonso IX valdžios trapumo). Taip Leono mieste susirinko pirmasis pasaulio istorijoje parlamentas, tai yra įstatymų leidybos susirinkimas, kuriame dalyvavo visų luomų atstovai: ne tik karalius, didikai ir aukštieji dvasininkai, bet ir paprasti žmonės, išrinkti kiekvienoje miesto teises turinčioje gyvenvietėje.

Kodėl šį susirinkimą UNESCO 2013 m. pripažino pirmuoju parlamentu, nuskriausdama graikus? Be to, nuo neatmenamų laikų genčių senoliai ar visi laisvi žmonės rinkdavosi išspręsti iškilusių problemų bei nustatyti tarpusavio santykių normų. Vienas toks susirinkimas tebegyvuoja iki mūsų dienų: islandų Altingas, skaičiuojantis savo istoriją nuo 930 m. Taip pat ir vestgotai, užkariavę Hispania, buvusią Romos provinciją, spręsdavo šalies reikalus ir net rinkdavo sosto paveldėtoją, tačiau tai buvo „lygių susirinkimas“, į kurį nepatekdavo „mažiau lygūs“ (perfrazuojant G. Orwel‘ą). Ir tai darantys remiasi šio pasaulio logika: „žemesnieji“ tik trukdo kompetentingai valdyti valstybę. Tą puikiai žinojo visos didžios senovės kultūros: Egiptas, Kinija, Indija, Inkų imperija, Roma… Šį argumentą dažnai išgirstame ir mūsų laikais: racionaliausia būtų paskirstyti funkcijas, kad virėja virtų, palikdama valdymą geresniems.

Krikščionybė neprieštarauja sveikam protui ir nesako, kad virėja gali valdyti valstybę. Tačiau krikščionybė pranoksta šio pasaulio logiką, kai teigia, kad ir virėja yra atsakinga už savo, valstybės ir net pasaulio likimą, ir privalo prisiimti savo atsakomybės dalį, net jei ji menkutė – įmesti balsavimo lapelį į urną rinkimų dieną.

Šiame kieme į pirmąjį pasaulio istorijoje parlemantą 1188 m. susirinkę visų luomų atstovai paskelbė įstatymus, ginančius paprastus žmones: niekas be teismo sprendimo negalėjo pasikėsinti nei į jų asmenį, nei privačią nuosavybę. (Šv. izidoriaus bazilika, Leonas, Ispanija).

Universitetai, tiesos ieškojimo vieta

Krikščionys neišrado mokyklų: jas turėjo jau Antikos filosofai, o pirmoji mokykla kaip institucija (gyvuojanti nepriklausomai nuo konkretaus mokytojo asmens), anot Gineso rekordų knygos, įsteigta musulmoniškame pasaulyje 859 m. Feso mieste (dab. Marokas). Tiesą sakant, formaliai universitetu ji tapo tik 1947 m. Iki tol tai buvo medresė – savotiška seminarija prie miesto mečetės, kurioje buvo mokoma teisingai skaityti ir aiškinti Koraną. Europoje tokį vaidmenį atliko prie katedrų ar vienuolynų įsteigtos mokyklos.

Tad kodėl pirmoju universitetu iki šiol laikomas 1088 m. įsteigtasis Bolonijoje? Jame pirma mokymo įstaiga įsikūrė kaip juridiškai nepriklausoma nei nuo Bažnyčios, nei nuo civilinės administracijos. Praktiškai tą liudijo, pavyzdžiui, tai, kad viduramžiais universiteto teritorija buvo tokia pat neliečiama kaip ir bažnyčių šventoriai, tad ten įbėgęs nusikaltėlis išsprūsdavo iš tvarkos saugotojų rankų. Ispanijoje Salamankos universiteto (įsteigtas 1218 m.), o vėliau ir kitų universitetų, daktarai iki šiol išlaikė teisę karaliaus akivaizdoje nenusiimti kepurių – privilegija, suteikta tik šalies grandams (keli aukščiausi didikai), o univesiteto rektorius pagal protokolą savo krėslą (tai yra vadovavimą renginiui) privalo užleisti tik karaliui. Tokiu būdu pirmą kartą oficialiai patvirtinta tiesos ieškojimo svarba: juk Dievas perdavė žmogui pasaulį, kai liepė pripildyti ir valdyti žemę (Pr 1, 28). Žinoma, Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija buvo be galo svarbūs, nes rodė tokio tiesos ieškojimo pavojus ir saugius kelius, tačiau jie jau nebevadovavo šiai „tiriančiajai ekspedicijai“ (kaip iki šiol vadovauja kitų religijų šventraščiai, tarp jų ir Koranas).

Dėstytojai ir studentai viduramžiais gerbti lyg riteriai, narsiai keliaujantys ieškoti šventojo Gralio. Tiesos ieškota pirmiausia teologijoje, tai yra vis gilesnės Dievo apreikšto žodžio prasmės (Oksfordo, 1096 m., ir Paryžiaus, nuo 1176 m. universitetų specializacija), bet taip pat ir teisėje, siekiant atkurti teisingą Dievo tautos tvarką (Bolonijos ir Salamankos universitetai). Keistas dalykas: visos pagoniškos tautos grindė savo religinę praktiką ir papročius įsitikinimu, kad jie buvo „nuleisti iš dangaus“, tad juos viso labo reikėdavo kuo tiksliau perduoti, o ne siekti išsiaiškinti diskutujant ir keliant hipotezes.

Net Antikos mąstytojai nebuvo tokie įžūlūs: juk jiems Dievas nebuvo patikėjęs valdyti pasaulio. Praktiniai tokio „pasaulio valdymo“ įgūdžiai apskritai laikyti didžiausioje paslaptyje, nes žinojimas užtikrino privilegijuotą padėtį visuomenėje. Todėl iki šiol nežinome, kaip buvo pastatytos Egipto piramidės (mūsų laikų inžinieriai pripažįsta, kad su šiuolaikine technika jų negalėtų pastatyti per tokį trumpą laiką, kokio prireikė egiptiečiams). Tačiau tik tos akmenų kaugės ir išliko iš buvusios imperijos galybės, priešingai nei vakarietiškasis mokslo ir švietimo užkratas, pasklidęs po visą pasaulį ir skatinantis kuo plačiau dalintis žiniomis.

Paminklas dominikonui Francisco de Vitoria, žmogaus teisių sampratos kūrėjui; fone – Šv. Stepono vienuolynas, kuriame jis gyveno ir dirbo (Salamanca, Ispanija).

Žmogaus teisių samprata

Kiekvienam žmogui natūralu apsibrėžti savo socialinę teritoriją ir pakliūvančius į tą ratą pavadinti žodžiu „mes“, likusius už jo ribų – žodžiu „jie“. Archaiškiausioms gentims tolimiausias ratas yra „mes, šio klano nariai“. Vėliau atsirado „mes, išsilavinusieji“, „mes, civilizuotieji“, „mes, lietuviai“, „mes, europiečiai“, „mes, krikščionys“… Tačiau kaip sveiko proto žmogus gali ištarti „mes, žmonės“ ir priimti į savųjų ratą valkatas, žudikus, laukinius kanibalus?..

Krikščionys irgi yra žmonės, tad priimti tokią keistenybę nebuvo lengva. Ankstyvaisiais viduramžiais net ir mokyti teologai dar skyrė „pavaldžius įstatymui“, tai yra pavaldinius, kuriuos karalius turėjo pagal tą įstatymą teisti, ir „kitus“, automatiškai atsiduriančius už įstatymo ribų, tad su jais valdovas galėjo tik kariauti, juos žudyti, imti į nelaisvę ir versti vergais. Kitų krikščioniškų karalysčių pavaldiniai imti traktuoti kaip „beveik savi“ tik po to, kai Kryžiaus žygių metu susiformavo suvokimas „mes, krikščionys“, apjungęs visas popiežiaus autoritetą pripažįstančias karalystes. Žinoma, kaip paprastai nutinka, žengti šį žingsnį padėjo bendro priešo egzistavimas – „jie, musulmonai“.

Vis dėlto klausimą apie visiems žmonėms bendras teises privertė iškelti Amerikos žemių atradimas. 1493 m. popiežius Aleksandras VI bule „Inter Caetera“ pripažino šią terra nullis (lot. niekieno žemė) Ispanijos karalių nuosavybe, tačiau kaip turėjo būti traktuojami ten gyvenantys indėnai? Pagarbiai į juos atsižvelgti kaip į savus ar kariauti lyg su svetimais, atimant jų nuosavybę bei laisvę? Ispanijos karaliai uždavė šį klausimą mokyčiausiems savo karalystės teisininkams, kurie paruošė vadinamuosius „Indijų įstatymus“ (1500 m.). Juose pirmą kartą pasaulio istorijoje suformuluotas žmogaus teisių principas, ir juo remiantis įtvirtinta, kad indėnai yra tokie pat Ispanijos karalių pavaldiniai kaip ir ispanai, todėl jų negalima pavergti ar išvaryti iš jų žemių, kurios jiems ir toliau teisėtai priklauso. Kiekvienas ispanų kapitonas turėdavo ne pulti indėnus, bet kreiptis į juos perskaitydamas tam tikslui sukurtą dokumentą (1514 m.). Taip civilizuotas europietis pripažindavo, kad plunksnomis apsikaišęs pusnuogis laukinis yra jo brolis: „Dievas (…) sukūrė dangų ir žemę bei vieną vyrą ir vieną moterį, kurių palikuonys esame mes, jūs ir visi pasaulio žmonės.“ Be to, nepakako gauti vien automatišką pritarimą: „Kaip galėdamas geriau jus meldžiu ir reikalauju, kad teisingai suprastumėte tai, ką jums sakiau, ir tam suprasti bei apsvarstyti skirtumėte pakankamai laiko“ (Requerimiento, isp. Kreipimasis).

Priešingai nei teigia „juodoji legenda“, itin dramatiškai piešianti dviejų kultūrų susitikimą, iš tiesų Ispanijos įstatymai gynė indėnų teises, ir jiems padarytos skriaudos nuo pat pradžių buvo traktuojamos kaip nusikaltimas. Patys dominikonai apie piktnaudžiavimus pranešė karaliui, o juos svarstant Valjadolide ir buvo suformuluoti principai, tapę būsimųjų žmogaus teisių branduoliu, o taip pat ir pamatu moderniajai ekonomikos teorijai. Kai kurie dominikono Francisco de Vitoria (1483–1546) teiginiai dar ir mūsų laikais skamba revoliucingai: pagal prigimtį niekas nėra aukštesnis už kitus; geriau atsisakyti savo teisės nei pažeisti svetimą; teisėta turėti žmogui privačią nuosavybę, tačiau kraštutinės būtinybės situacijoje visos gėrybės tampa bendra nuosavybe; bepročiai, netgi niekada nepasveiksiantys, taip pat turi teises, tarp jų ir teisę į nuosavybę; žmogus turi teisę keliauti ir gyventi, kur nori…

Visi žmonės yra lygūs, tik Viešpats Dievas valdo ir teisia. Miniatiūra, iliustruojanti Apr 6,9; iš Beato Liebaniečio In Apocalypsin, Geronos rankraštis (975 m).

Teisės sistema, pagrįsta tyrimu

Keiksnodami savo teisinės sistemos netobulumus, nė nepagalvojame, kokį ilgą kelią ji nuėjo. O vertindami šį kelią pernelyg dažnai darome tą pačią klaidą: lyginame ankstesnę tvarką su dabartine, ir stebimės anos tamsumu ir žiaurumu. Būtų teisingiau vertinti ją taip, kaip vertiname, kiek paaugo vaikas: jį privedame prie staktos pamatuoti pagal praeitais metais įbrėžtą žymę. Tik lygindami su ankstesnių epochų metodais galime suvokti, koks žingsnis į priekį savo laiku buvo, pavyzdžiui, inkvizicija, „juodosios legendos“ paversta žiaurumo sinonimu.

Kiekvienoje žmonių bendruomenėje kyla konfliktai. Šeimose ir archaiškuose klanuose ginčus spręsdavo senoliai, remdamiesi „iš dievų gautais“ papročiais. Išaugus žmonių skaičiui teko išleisti įstatymų kodeksus, kuriuose karaliai liepdavo surašyti prasižengimus ir už juos numatytas bausmes. Pastarosios nepriklausė nuo prasižengėlio motyvacijos: netyčia paleidęs iš rankų plytą ir sužeidęs praeivį mūrininkas buvo baudžiamas lygiai taip pat, kaip ir sąmoningai kitam galvą praskėlęs piktadarys, ar netgi tą plytą pastūmėjęs gyvūnas.

Kai nusikaltimas nebūdavo toks aiškus, viduramžiais būdavo pasitelkiamas vadinamasis „Dievo teismas“. Jis rėmėsi Apokalipsėje išdėstytu principu: gyvendamas žmogus savo veiksmais užsideda Dievo arba „žvėries ženklą“ (Ap 14, 9). „Dievo teismas“ ir turėdavo išryškinti, kuriai stovyklai priklauso apkaltintasis krikščionių bendruomenės narys. Tam pasitelkdavo gamtos elementus: ugnį (laikyti rankoje įkaitintą geležį) arba vandenį. Pavyzdžiui, pagal Leono Įstatymus (1017 m.) apkaltintasis ir kaltintojas turėdavo ištraukti akmenis iš verdančio vandens puodo; paskui aprišdavo nudegimus, ir jei po 3–4 dienų rasdavo ranką supūliavusią, žmogų pripažindavo neteisiu. Kilmingieji šį klausimą spręsdavo dvikovose: kaltinamasis ir kaltintojas (arba jų atstovai) turėdavo susiremti liudytojų akivaizdoje, ir pralaimėjęs kovą taip pat pralaimėdavo ir teismo procesą.

Nenuostabu, kad dažnas mieliau rinkdavosi inkvizicijos teismą, vos tik toks atsirado XII a. Žinoma, kad dar 1166 m. Henrikas II Plantagenetas, nusivylęs „Dievo teismo“ veiksmingumu (jis pripažindavo kaltais tik 50% nuteistųjų Prancūzijoje ir vos 30% Anglijoje), liepė išrinkti dvylikos žmonių teismus kiekviename rajone. Jiems pavesta sudaryti sąrašus visų apkaltintų ar įtartų vagyste per pastaruosius dvylika metų, juos suimti, turėjusius „labai blogą vardą“ ar namuose slėpusius pavogtus daiktus iškart nubausti, o likusius „išbandyti šaltu vandeniu“. Tokiame kontekste Bažnyčia pasirodė tikra revoliucionierė, kai 1184 m. kovodama prieš katarų ir albigiečių ereziją panaudojo „inkvizicijos“, tai yra klausinėjimo metodą. Pirmą kartą oficialus teisminis procesas įtraukė ir tyrimą, ir liudytojų bei kaltinamųjų apklausą. Pagaliau kaltinamasis turėjo teisę paaiškinti, kodėl jis padarė (ar nepadarė) tai, kuo buvo kaltinamas. Netrukus IV Laterano susirinkime (1215–1216) Bažnyčia primygtinai rekomendavo visai atsisakyti „Dievo teismo“ metodo.

Visgi, kodėl mums turi rūpėti kaltinamojo intencija? Juk jo veiksmas jau paliko neišdildomą pėdsaką pasaulyje; pavyzdžiui, auka neatgis nustačius, kad buvo nužudyta netyčia… Tad kodėl keistuoliai krikščionys taip primygtinai klausia apie elgesio motyvus? Ir uždraudžia tokį „skausmą malšinantį“ veiksmą kaip kerštas? Net Senasis Testamentas nebuvo toks griežtas ir viso labo apribojo keršto didumą: akis už akį, o ne dvi akys už vieną… Naujasis Testamentas liepė atsižvelgti į dar vieną, neregimą tikrovę. Joje žmogaus motyvas turi lemiamą svorį ne tik jam, bet ir visai tikinčiųjų bendruomenei, taip pat ir dangui: kiekvienas yra svarbus Dievui, net jei atsigęžia į gėrį tik paskutinę akimirką, kai regimame pasaulyje jau nieko nebegali pakeisti.

Pavargęs šv. Jokūbo kelio piligrimas. Leon, Ispanija.

Baigiant: pagrindinė Europos gatvė

Galiausiai tenka su nuostaba pripažinti, kad vieninga europiečių tapatybė susiformavo krikščioniškųjų piligrimysčių kelių dėka. „Medžio amžiais“, tai yra V–IX a., barbarams sunaikinus Romos imperiją krito civilizacijos lygis (pamiršta, kaip gaminti įrankius iš geležies ar statyti didelius pastatus iš akmens) ir sunyko administracija. Tapo taip pavojinga keliauti, tad kiekviena bendruomenė užsidarė savyje, apsirūpindama visais reikalingais produktais. Žmonės nugyvendavo visą gyvenimą, nenutolę nuo namų daugiau nei per dienos kelionę, taigi, dvidešimt kilometrų. Tik dvasinė priežastis buvo pakankamai stipri, kad juos „išjudintų“ nueiti šimtus kilometrų, siekiant laimėti rojų. Taip nuo IX a. susiformavo šv. Jokūbo kelias, vadinamas pagrindine Europos gatve. Bažnyčia saugojo piligrimus ir reikalavo suteikti jiems tokias pat teises kaip ir vietiniams gyventojams. Tad atsirado galimybė gana saugiai keliauti ne vien turtuoliams, galėjusiems pasisamdyti apsaugos būrius. Šv. Jokūbo keliu ėjusios minios kelis šimtmečius nešė ir keitėsi mokslo, amatų žiniomis, meno stiliais, paskutinėmis architektūros ir skulptūros madomis, išradimais, žemdirbystės pasiekimais, sėklomis…

Per tūkstantį krikščionybės metų visos Europos regiono šalys perėmė ir išvystė anksčiau minėtas institucijas, ir ant jų surentė bendrą tapatybę, pavadintą vakarietiška. Keisčiausia, kad užuot praradusios savo kalbas ir unikalų gyvenimo būdą, Anglija, Italija, Ispanija, Prancūzija, Vokietija ir kitos šalys (bei atskiri jų regionai) per tą laiką suformavo savo originalias kultūras. Sakoma, kad žmogus nesusirūpina sveikata, kol nieko neskauda. Lygiai taip niekas nesivargina ir nelaužo galvos, kol kokia nors tema netampa problemiška. Tad kyla „nekaltas“ klausimas: ar tai tik sutapimas, kad nacionalizmas susiformavo XIX a., vos pasibaigus Švietimo epochai, kuri paskelbė karą krikščionybei?

Post scriptum: Norintys sužinoti daugiau, teatsiverčia Thomas E. Woods. „Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2016).

Comments are closed.