Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 6

Penkios mintys apie Vilnių ir jo atmintį

I.

1966 metais pasirodė Almanto Grikevičiaus filmas ,,Laikas eina per miestą“, kurio pagrindinis veikėjas – Vilnius. Trumpo metro dokumentikoje žiūrovas kviečiamas pasivaikščioti po septintojo dešimtmečio Vilnių, pajusti jo kasdienybę vis sustojant, atsigręžiant, įsižiūrint į istorines architektūros detales, įsiliejančias į modernaus miesto kūrybą, masines miegamųjų rajonų statybas. Žvilgsnis stabteli ties grindinyje įamžinta 1863 metų sukilimo data, katedros požemiais, Gedimino pilies griuvėsiais. Toks motyvas sovietmečiu – įprastas. Norėta, kad klestinčios ir augančios miestų erdvės išryškėtų rodant jas įsiterpusias tarp senų pastatų stogų, bažnyčių bokštų. Visgi, režisieriaus teigimu, jam ,,rūpėjo susieti dabartį ir praeitį, o ne atskirti jas!“ Todėl Grikevičiaus filme Vilniaus praeitis įkvepia: sustingęs, lėtas žvilgsnis ryškina miesto didingą praeitį, kuri, nebelieka abejonių, yra svarbi filme rodomų modernių, jaunų, gražių miestiečių tapatybės dalis. Lėtame kadre pasirodo baltas žirgas be raitelio, vaikštantis Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Žirgas ramiai žingsniuoja miestu, atrodo, kad jis ne tik jungia laiko ženklus, bet yra ir to meto okupuotos Lietuvos situacijos simbolis. Būna, kasdien po keletą kartų praeinu balto žirgo be raitelio pėdomis ir jaučiu, kaip Grikevičiaus praeitis, kuri yra ir mano praeitis bei Grikevičiaus dabartis – man jau tapusi praeitimi, yra svarbi Lietuvos atminties dalis.

II.

Tuo metu, kai buvo paskelbtas kino filmo apie Vilnių konkursas, kurį ir laimėjo Grikevičius, modernaus miesto kūryba buvo įgavusi pagreitį. Didžiosios statybos vyko ne tik kuriant Antakalnio, Žirmūnų ir kt. rajonus, bet ir moderniais pastatais puošiant Vilniaus senamiestį. Žirmūnų mikrorajono kūrėjai 1968 metais gavo TSRS valstybinę premiją. Vienas po kito taip kūrėsi modernūs gyvenamieji mikrorajonai, lyg kokiam ornamente sudėlioti prie plačių miesto gatvių.

Architektūrinis Vilniaus senamiesčio paveldas pirmiausiai buvo apgadintas karo, bet ir po jo – toliau griautas, jei neatitiko modernaus miesto vaizdo. Sovietų urbanistų, kuriems buvo pavestas Vilnius, teigimu, karas nuniokojo pusę Vilniaus senamiesčio, nors dabar žinome, kad visiškai sugriovė vos keliolika pastatų, o trečdalį kitų senamiesčio statinių smarkiai arba iš dalies apgadino. Kai kurie iš tokių buvo nugriauti arba palikti likimo valiai sunyko patys jau po karo.

Dabartinė Vokiečių gatvė sovietmečiu įvairių statinių ir gatvelių sąskaita buvo išplatinta, o jos gale, šalia rotušės, 1967 metais pastatytas modernus pastatas – Dailės parodų rūmai, skirti šiuolaikiniam menui. Kai pasirodė Vokiečių gatvės, tuometinio Muziejaus bulvaro, projektas, sukilo tuo nepatenkinti architektai. Po šio įvykio statybos ir architektūros reikalų komitetas 1959 m. patvirtino restauratorių parengtą projektą, kurio dėka pastatai nebuvo masiškai griaunami, o restauruojami.

Žinoma, Vilniuje bei kituose miestuose statytos ir modernios poilsio vietos – parkeliai, skverai, kuriuose buvo statomi įvairūs paminklai, sodinami medžiai. Taip iškilo Cvirkos skveras, paskutiniu sovietmečio Lietuvoje dešimtmečiu – Reformatų parkas.

Ištisi miegamieji rajonai, modernūs pastatai centre išliko Vilniuje, tarp jų kyla dar kiti – nepriklausomos Lietuvos, laisvo Vilniaus objektai. Visi šie praeities ir dabarties ženklai, įsirėžę mieste, tapo ir Lietuvos atminties dalimi.

III.

Daug svarstau apie sovietmetį, jis man įdomus. Esu gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, negaliu prisiminti chaotiškų pirmųjų nepriklausomybės metų, visą gyvenimą gyvenu saugioje, laisvoje, ramioje šalyje. Sovietmetis man yra artimas tik iš tėvų pasakojimų, istorijos vadovėlių ir to, kas iš to laikotarpio pasiliko mano aplinkoje.

Studijuodama lietuvių filologiją galėjau pasirinkti sovietinės literatūros kursą. Jo metu analizavome grožinius tekstus, domėjomės laiko situacija, rašytojų laikysenomis. Tris mėnesius skaičiau knygas, kurių didelė dalis egzempliorių bibliotekose būna padėta į lentynas prie durų, ant kurių užrašyta: ,,Atiduodama literatūra“. Nagrinėjome Eduardo Mieželaičio, Mykolo Sluckio, Justino Marcinkevičiaus ir kt. autorių tekstus. Kai kurie jų tebuvo sistemos garbinimo išraiška, kiti – kūrybingas prisitaikymas prie situacijos, dar kiti – bandymas ją apeiti.

Paskaitų metu svarstėme, kaip mes patys kalbame apie sovietmetį su tėvais, seneliais, kaip tą laikmetį aptariame viešose diskusijose, ar apskritai apie tai kalbame. Pastebėjom, kad sovietmetį visuomenėje norim užmiršti, galbūt apie kai kuriuos dalykus kalbėti dar yra labai skaudu, galbūt daugelis nemato prasmės, nes viskas, kas ten vyko, buvo kuriama, yra paliesta ideologijos, todėl savaime nevertinga.

Įdomu tai, kad pastarąjį dešimtmetį suaktyvėjo sovietmečio studijos, pradėta intensyviai domėtis literatūra, kultūra, sovietinio gyvenimo kasdienybe. Žurnale ,,Metai“ praėjusiais metais atsiradę Juozo Baltušio dienoraščiai buvo masiškai skaitomi tiek jaunuolių, norinčių susipažinti su sovietiniu laiku, tiek vyresnių žmonių, atrandančių ten pačių patirtą tikrovę. Rodos, dabar jau yra pakankamas nuotolis, kai galime iš šalies, ramiu žvilgsniu vertinti tą laiką, kuris yra mūsų šalies atminties dalis.

IV.

Pokalbiui apie sovietmetį jau keletą metų kviečia miesto centre stovintis Petras Cvirka – rašytojas, kolaboravęs su sovietų valdžia. Paminklas pastatytas 1959 metais, praėjus dvylikai metų po mįslingos rašytojo mirties. 2013 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Vilniaus savivaldybei ir Lietuvos vyriausybei pasiūlė iškelti paminklą į Grūto parką. Dabar Vilniaus savivaldybė nusprendė, kad nebereikia daugiau delsti – laikas griauti, perkelti kitur, reikia ,,išlaisvinti gražią Vilniaus miesto erdvę nuo ideologinio paminklo“.

Žinoma, atsirado visuomenės dalis, norinti apginti vargšą Cvirką. Rašytojų sąjunga išplatino kreipimąsi į savivaldybę ir Kultūros ministeriją, ragindama paminklą palikti. Tokią pačią poziciją viešai deklaravo ir Lietuvos dailininkų sąjunga. Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ragina neskubėti priimti sprendimo, bet visgi Vilniaus savivaldybės atstovė Paulė Kuzmickienė sako, kad laukti nėra ko, anot jos, turėjome laiko diskusijoms jau 30 metų.

Pagrindiniai paminklo gynėjų argumentai yra du: kad jis buvo labai talentingas rašytojas ir kad paminklą reikia palikti kaip istorinės atminties mieste ženklą. Priešingos stovyklos šalininkai teigia, kad negalima palikti paminklo asmeniui, kolaboravusiam su sovietų valdžia. Lieka klausimas, ar rašytojui, ar kolaborantui paminklas pastatytas. Rašytojai sovietmečiu buvo svarbi sistemos dalis, jie turėjo formuoti nuomonę, padėti gyventojams įsilieti į naują sistemą, įtikinti, kad ji yra tobula, tokia, kokioje žmonėms gera gyventi. Tad ir rašytojo, ir sistemos draugo vaidmenys Cvirkos situacijoje yra susipynę.

Seku visas diskusijas ir galvoju apie tą vietą. Į ten stovintį Cvirką daugiausiai dėmesio atkreipiu žiemą, vos pasnigus, nes sniegas labai gražiai nugula jam ant pečių, o pabaltėjusi aplinka išryškina skvero viduryje stovintį paminklą. Kaip ir visi diskutuojantys, keliu sau klausimus: jeigu nukeltume paminklą, ar tai nebūtų nepagarbos puikiam rašytojui ženklas? O kas būtų, jeigu paliktume? Parodytume, kad per daug gerbiame su sovietų valdžia draugavusius žmones? O gal mus slegia tas diskusijose vis minimas ideologinis ,,krūvis“? Kiek to ,,krūvio“ dar ten yra? Ar mums tas paminklas pavojingas, ar riboja mūsų laisvę? Ir svarbiausia, ar mums skaudu, kad jis stovi? O gal noras nukelti paminklą yra jau anksčiau minėtas visuomenėje vyraujantis noras užmaršinti tą laiką, nekalbėti apie jį, paslėpti, lyg nieko nebūtų buvę?

Savivaldybė paminklo nukėlimo ir skvero perrekonstravimo situaciją apibūdina labai patraukliai. Pirmiausia, tikina, kad nekirs jokių medžių, o tai miestiečiams pastaruoju metu yra labai svarbu. Taip pat teigia, kad kai nukelsim Cvirką, atsiras erdvė, kur Vilniuje jauni menininkai galės laisvai kurti ir savo kūrybą rodyti, tai netgi bus finansuojama, o paprasti žmonės atras dar vieną vietą, kurioje galės džiaugtis, ilsėtis ir svajoti, skveras bus „pritaikytas šiuolaikiniams poreikiams“. Paulė Kuzmickienė visose diskusijose ir interviu tikino, kad savivaldybė yra atvira visoms idėjoms, netgi pasidalino viena gauta mintimi papuošti aikštę cukrinių avinėlių instaliacija, bet argi tokiu atveju skveras neliks tas pats Cvirkos skveras, tik be paties avinėlių autoriaus?

Visi suprantame, kad šiandien Cvirkai paminko nestatytume, bet nežinau, ar tai reiškia, kad turime nukelti šį. Nebijau paminklo ir dėl to, kad jis yra, man neskaudu, jis nevaržo mano laisvės, todėl sprendimas nukelti man atrodo bailus.

V.

Kalbėdami apie sovietinę sistemą dažnai renkamės ,,jie-mes“ santykį. Jie – priešai, mes – savi. Lietuvoje dabar gyvena labai daug ir jų, ir mūsų, daug ir tokių, kaip aš, su nerimu galvojančių, kaip susiklostytų likimas, jeigu būtų gimę šiek tiek anksčiau. Nemalonus sovietinis palikimas mus persekioja ir žmonių požiūriuose, ir santykiuose su kitais. Kartais išgirstu, o ir pati laikydama save laisva, tolerantiška, pagarbius santykius su žmonėmis mokančia kurti jaunuole, imu ir pagalvoju, kad viskas pasikeis, kai nebeliks sovietinės kartos, bet juk toji karta yra mūsų tėvai ir seneliai, kuriuos sistema neabejotinai paveikė, o gal daugeliu atvejų jie privalėjo atstovauti ,,jų“ pozicijai mokyklose, universitetuose ar darbuose. Žaviuosi drąsuoliais, kurie anksti susivokė ir išdrįso stoti į kovą už Lietuvą, bet tų, kurie papuolė į skirtingas aplinkas, ilgesniam laikui įtikėjo sovietinio pasaulio kaip tobulo paveikslu arba tiesiog iš bailumo ir savanaudiškumo pasirinko prisitaikyti, nesmerkiu. Visi esame ,,mes“.

Jei Grikevičiaus laikas dabar eitų per miestą, galėtų atsigręžti į Cvirką, įsižiūrėti į jo tvirtą laikyseną, knygą rankose ir pasvarstyti apie sovietmečio laiką kaip išbandymą, klaidingus žmonių pasirinkimus, skaudžius jų padarinius, o pagreitėjus muzikai, pasikeitus ritmui, Grikevičiaus laikas galėtų parodyti linksmai laisvos Lukiškių aikštės fontane karštą vasaros dieną besiturškiančius vaikus… Ir visa tai būtų mano Vilnius, tapęs Lietuvos atminties dalimi.

Nuotraukos autorius Julius Dudenas / Realisbeautifulstock.lt

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *