Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 3

Vaikai, kurių kasdienybė neatsiejama nuo išmaniųjų telefonų, skurdaus maisto raciono ir judėjimo stokos, vis dažniau patiria žalingą streso poveikį. Perdėta įtampa gali nustelbti racionalųjį mąstymą ir išprovokuoti netinkamą elgesį. Todėl, pasak psichologo Stuarto Shankerio, tėvai turėtų tarsi detektyvai išsiaiškinti streso šaltinį.

Šešiametė Nora prie stalo kažką įnirtingai užsirašinėja, karštligiškai skambina žaisliniu telefonu, antspauduoja vokus. Mamos paklausta, ką ji čia daranti, mergaitė atsako: „Žaidžiu ofisą – ir kad labai stresuoju.“ Būtent tokius tėvus mato dažnas vaikas: įsitempusius po darbo dienos, vakarais skubančius apsipirkti, nervingai reaguojančius į kasdienes situacijas.

Stresas – suaugusiųjų pasaulio reiškinys. Tačiau vos tik pasaulyje padaugėjo skubos, kasdienybė tapo neatsiejama nuo informacinių technologijų, o išmanieji telefonai ėmė be paliovos transliuoti naujienų srautą, stresas persimetė ir į vaikų pasaulį, – tarsi vagis įsliūkino į vaikiškas smegenis. Nuo suaugusiųjų patiriamos įtampos vaikiškas stresas skiriasi vien tuo, kad ne taip paprasta jį atpažinti. Ir suprasti, kodėl vaikas stresuoja, nes dažnai jis nė pats to nepastebi – juo labiau jo tėvai.

Stuartas Shankeris, psichologijos ir filosofijos profesorius iš Toronto, noriai pasakoja istorijas, su kuriomis susiduria kasdien jo kabinete apsilankantys vaikai – tokie, kuriuos visi seniai nurašė kaip beviltiškus arba atstūmė nerasdami bendros kalbos.

Netinkamas elgesys gali būti streso išraiška

Vienas jų – penkiolikmetis Damienas. Grįžęs namo jis visą laiką pratūnodavo savo kambaryje, neišeidamas net pavakarieniauti su šeima. Dažniausiai jis valgydavo vienas prie kompiuterio. Tėvai apsiprato su mintimi, kad augina „sunkų vaiką“. Tačiau Shankeris įsitikinęs, kad nebūna sunkių vaikų, būna tik įsitempę vaikai, kurie negali kitaip elgtis. Kalbėdamas apie tokius vaikus, psichologas taip pat vartoja „ištuštėjusio degalų bako“ metaforą.

Pirmasis patarimas, kurį Shankeris duoda susirūpinusiems tėvams, – išmokti atskirti, ar vaikas tiesiog netinkamai elgiasi, ar jo elgesys byloja apie patiriamą stresą. „Jei vaikas tiesiog netinkamai elgiasi, jis žino, ką daro ar kalba, taigi iš esmės galėtų pakeisti savo elgesį, – sako psichologas. – Tačiau streso sąlygotą elgesį ar žodžius vaikas suvokia tik iš dalies.“

Pasak psichologo Shankerio, stresas – tai ne vien jaučiama įtampa, pernelyg didelis darbo krūvis ar rūpestis dėl to, ką galvoja kiti. „Stresas yra visur, tai tokia pat gyvenimo dalis kaip oras, kuriuo kvėpuojame.“ Vaikai to negali išreikšti žodžiais, užtat jie savo elgesiu parodo, kad patiria stresą. Shankeris kalba apie vaikus, kurie, iš pažiūros, be pagrindo rėkauja, negeba įsitraukti į grupės veiklą, nuo visų atsiriboja. Ir kitaip tiesiog negali.

Stresas nustelbia racionalųjį mąstymą

Shankeris gilinasi, kaip vaikas patenka į streso gniaužtus ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio. Pasak psichologo, už streso sąlygotą elgesį yra atsakinga limbinė sistema smegenyse, kadangi toks elgesys daugeliu atvejų turi psichologinį pagrindą.

Jei vaikas dėl išorinių aplinkybių patiria įtampą, už emocijas atsakinga limbinė sistema smegenyse tarsi įjungia pavojaus signalą ir nustelbia racionalųjį mąstymą: „Todėl vaikai pasidaro pernelyg jautrūs arba sudirgę, o tai tik dar labiau padidina įtampą. Tačiau tokio savo elgesio vaikas negali suvaldyti. Kai vaikas patiria pernelyg stiprią įtampą, išsijungia būtent ta smegenų dalis, kuri reguliuoja apgalvotą elgesį.“

Išsiblaškę ir impulsyvūs

Shankeris sako, kad stresą galima palyginti su vaisvandeniais: „Giliai smegenyse įdiegta sistema užtikrina, kad gliukozės ir natrio koncentracija kraujyje nebūtų per didelė. Jei taip nutinka, organizmas turi skirti energijos, kad sumažintų tą perteklių. Taigi jei vaikas vartoja pernelyg daug vaisvandenių, jo organizmas eikvoja energiją, ją atitraukdamas nuo kitų dalykų.“

Tėvai streso sukeltą elgesį dažnai atpažįsta iš to, kad vaikas nereaguoja į klausimus ir reikalavimus arba nepalaiko akių kontakto ir atrodo išsiblaškęs. Apskritai toks vaikas linkęs pasiduoti impulsams. Pasak Shankerio, „jei vaiko energijos atsargos išsekusios, jam sunkiau atsispirti impulsams, pavyzdžiui, nepiktnaudžiauti saldumynais ar ramiai pasėdėti.“

Streso priežastys gali būti labai įvairios. Antai jau per pirmąjį pokalbį su „problemišku vaiku“ Damienu Shankeris išsiaiškino, kad berniukas visai nėra asocialus ar be pagrindo paniuręs. Berniukas paprasčiausiai ypač jautrus garsams.

Per mažai miego, judėjimo ar sveiko maisto

Jam nerimą keldavo stalo įrankių keliamas triukšmas, todėl drauge su šeima jis valgydavo tik mėsainius arba kitą rankomis imamą maistą. Kiti vaikai perdėm jautriai reaguoja į tam tikrus audinius ar kondicionieriaus ūžimą. Dar kiti vaikai neatpažįsta organizmo siunčiamų šalčio, alkio ar nuovargio signalų, todėl čia jiems reikalinga suaugusiųjų pagalba.

Dažnai pasitaiko triguba kombinacija: miego, judėjimo ir sveikos mitybos stoka. „Vaikų ir jaunuolių pasaulyje šiandien apstu užslėptų streso veiksnių“, – sako Shankeris. Jei susideda arba persipina daugiau aplinkybių, pavyzdžiui, dėl miego stokos prisideda socialinės problemos, vaikai įstringa streso gniaužtuose.

Visada prisijungę

„Skirtingai nei ankstesnėse kartose, šiandien daugiau vaikų, paauglių ir tėvų yra pakliuvę į streso ratą. Priežasčių, kodėl sunku ištrūkti iš šio rato, yra pačių įvairiausių. Tam tikras stimuliuojančias aplinkybes neabejotinai lengviau toleruoti ar netgi jomis mėgautis, kai jautiesi ramus ir pailsėjęs. Antai restorano šurmulys gali būti malonus, jei esi kupinas jėgų, arba nepakenčiamas, jei slegia įtampa.“

Padėtį apsunkina dar ir tai, kad, pasak Shankerio, vaikai dažnai nebegali atsitraukti nuo socialinių tinklų. Jie beveik visada aktyvūs. „Daugybė vaikų nuolat būna prisijungę. Smegenys mums siunčia signalą, kada reikia padaryti pauzę. Tačiau dabar pernelyg paprasta ignoruoti šį signalą. Išmanieji telefonai čia vaidina reikšmingą vaidmenį.“ Taigi auga karta, kuri itin menkai suvokia, kada energija išeikvota. „Tai karta, kuri be paliovos ieško papildomos dopamino dozės, o išmanieji telefonai pagreitina šį procesą.“

Tėvai turėtų išsiaiškinti streso veiksnius

Tas pats galioja kalbant apie miegą. Pasak psichologijos profesoriaus, prieš mums užmiegant, smegenų veikla sulėtėja, ir tai yra natūralus procesas. Tačiau jei mes dar greit peržvelgiame naujienas ar pažaidžiame smurtinį ar kitokį aktyvinantį žaidimą, šis natūralus sulėtėjimo procesas sutrinka. „Tuomet vaikas nepailsi, net jei miega aštuonias valandas. Jo smegenys miego metu lieka aktyvios. Tad nestebina, kad vaikas ar paauglys prabunda irzlus, paniuręs ar be noro ko nors imtis, net jei miegojo aštuonias valandas.“

Psichologas ragina tėvus tapti streso detektyvais ir išsiaiškinti, kas vaikui kelia stresą. Jei tai pavyks, dalis problemos jau bus išspręsta. „Jei pavyksta atpažinti vaiko elgesio priežastis, nepaprastai pagerėja vaiko ir tėvų ryšys, – sako Shankeris. – Tėvų įtampa atlėgsta tą pat akimirką, kai tik jie suvokia, kad jų vaikas netinkamai elgiasi ne savo paties noru, bet jo padidėjęs impulsyvumas yra didelės įtampos ženklas.“

Tai akimirksniu atsispindi tėvų balse, veido išraiškoje, gestuose ir žodžiuose. „Vaikas atpažins šiuos ženklus, ir netrukus tarp vaiko ir tėvų užsimegs ryšys, kurio iki tol nebuvo.“

Ieškoti „įžeminančios“ veiklos

Kitas dalykas, kurį turėtų išsiaiškinti tėvai, – kaip sušvelninti neigiamai vaiką veikiančią įtampą ir kaip padėti jam pačiam atpažinti, kada jis persitempęs. Šiuo tikslu Shankeris sukūrė savireguliacijos metodą. Daugeliui vaikų pirmiausia reikia apskritai išmokti pajusti ramybę.

Gera priemonė, pasak Shankerio, įvairūs kvėpavimo pratimai. Viena jo pacienčių, dešimtmetė mergaitė, galiausiai suprato, kad ji geriausiai nusiramina verdama karoliukus. O vaizdo žaidimai arba televizoriaus žiūrėjimas, nors laikinai pristabdo vaiką ir šeimoje tariamai įsivyrauja ramybė, tik nustelbia hiperaktyvumą, kuris išjungus aparatus dažniausiai dar paūmėja.

Šeši patarimai, kaip sumažinti stresą

Skamba banaliai, tačiau tai – pagrindas: vaikai turi užtektinai miegoti ir valgyti, kad jų energijos atsargos neišsektų. Svarbu prieš miegą sukurti ramią aplinką. Televizoriaus ar kompiuterio bei mobiliųjų įrenginių ekranų skleidžiamos šviesos poveikis prieš pat užmiegant gali pažeisti neurohormonų, atsakingų už atsipalaidavimo būseną, išsiskyrimą.

Vaikams verčiau paskaityti prieš miegą, nei paleisti pasakos įrašą – dėl daugelio priežasčių: vaikus ramina tėvų balsai, be to, jie gali pasiteirauti, jei kažko nesupranta. Tačiau nereikėtų skaityti nuotykių istorijų, nes įaudrinta vaizduotė neleis vaikui užmigti.

Nusiraminti padeda įvairūs stalo žaidimai, kurie nesukuria per didelės įtampos. Vidinę ramybę taip pat atkuria piešimas arba rankdarbiai.

Prieš svarbius įvykius ar susitikimus derėtų taip planuoti laiką, kad netektų skubėti.

Vadinamasis lėtos tėvystės (angl. slow parenting) judėjimas, kurį inicijavo škotas Carlas Honoré, pasisako už šeimos gyvenimo lėtinimą. Šio judėjimo siekis – kad vaikai būtų kuo mažiau apkrauti įvairiomis veiklomis ir kad mobilieji telefonai – taip pat tėvų – būtų dažniau padėti į šalį; sykiu raginama savęs paklausti, kokia aplinka ir nuotaika geriausia mūsų šeimai? Kokia laisvalaikio veikla tinka arba netinka mums ir mūsų vaikams?

Šveicarų vaikų gydytojas ir knygų autorius Remo Largo jau prieš daugelį metų ragino, užuot siuntus vaikus į ankstyvojo ugdymo būrelius, juos tiesiog išleisti į mišką ir duoti laisvę veikti: rinkti lapus ir lazdas, lakstyti, dūkti tarp lapų. Klasikinis pasivaikščiojimas po mišką atpalaiduoja ir padeda sulėtinti tempą.

Parengė Dangė Vitkienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *