Šį rudenį diskutuoti vėl kviečia tarptautinis žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kurio metu galima pamatyti daugiau nei 70 susimąstyti priverčiančių filmų, keliaujančių net per 12 Lietuvos miestų.
Festivalis vyksta kasmet nuo 2007 m. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems.
Šiais metais „Nepatogus kinas“ kelia klausimus apie visuomenės susipriešinimą ir atskirtį, kelia tikslą aptirpdyti sienas, kurias statome, perskirdami pasaulį į „mes“ ir „jie“ kategorijas.
„Šių metų specialioji filmų programa, nurodžiusi mums pagrindinę festivalio temą, vadinasi „Sienos“. Minėdami vieningos Europos pradžią žymėjusios Berlyno sienos griūties 30-metį, šiandien mes vėl statome jei ne sienas, tai bent tvoras, pasaulį skirstydami į MES ir JIE kategorijas. Tad „Nepatogus kinas“ kviečia į suartinantį susitikimą su MUMIS ir JAIS – nepažįstamais, kitokio tikėjimo ir tautybės žmonėmis, turtingais ir skurstančiais, laukiančiais mirties ar bėgančiais nuo jos“, – portalui delfi.lt teigė festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis.
KONKURSINĖ PROGRAMA
Festivalyje pristatyta 10 debiutuojančių režisierių kino juostų, kurios varžosi dėl pagrindinio prizo. Tai lyčių stereotipus ir normalumo sampratą kvestionuojantys filmai „Normalumas“ (Adele Tulli), „Ieškant Ievos“ (Pia Hellenthal). Taipogi, skaudžią emigracijos patirtį ir buvimą toli nuo artimųjų atskleidžiantis filmas „Ryšys“ (Pawel Ziemilski), mylimos veiklos ir pagalbos šeimai suderinamumą kvestionuojantis „Rungtynės namuose“ (Alisa Kovalenko).
Diskutuoti kvies ir vizionieriškas dokumentinio kino pasakojimas apie nedidelę afroamerikiečių bendruomenę Alabamoje „Heilo apygarda šį rytą, šį vakarą“ (RaMell Ross). Apvalytu nuo stereotipų ir išankstinių nuostatų žvilgsniu kviečiama pasižiūrėti į Jamaiką filme „Juodoji motina“ (Khalik Allah), po Afganistano sostinę Kabulą, kurioje slypi daug daugiau nei karas, pasižvalgyti kviečia „Kabulas – vėjuotasis miestas“ (Aboozar Amini), užsiimti laiko gaudymu už uodegos siūlys „Trečia valanda ryto, Taipėjus“ (Nicole Vögele), o nakties metu greitosios automobiliu Meksikoje pavėžins trileris „Naktinė greitoji“ (Luke Lorentzen). Šalia Tigro upės pietryčių Turkijoje statoma užtvanka atvers egzistencinius vietos klodus juostoje „Eteris“ (Ruken Tekes).
PANORAMA
„Panorama“ pristato dokumentinius filmus, dalyvavusius svarbiausiuose tarptautiniuose festivaliuose bei pasiūlančius šiuo metu Lietuvos ir viso pasaulio kontekste aktualius žiūros taškus. Šiemet bene ryškiausia brandos tema, vaikiška-nevaikiška priešprieša ir ilgalaikės socialinių problemų įtakos mūsų pasaulio suvokimui portretai.
Žiūrovams atsivers jaunatviškas savęs paieškas vaizduojanti „Transnistra“ (Anna Ebron), toksišką mačizmo kultūrą fiksuojantis „Selfis“ (Agostino Ferrente), itin atvira suaugusiems skirta „Mėlynoji Novalio rožė“ (Gustavo Vinagre, Rodrigo Carneiro), prieglobstį nuo skausmo virtualiame pasaulyje bandys perteikti „Magiškas V gyvenimas“ (Tonislav Hristov). Alternatyvios pagalbos, kurią vis sunkiau rasti, nors poreikis ir didėja, būdus nušvies jautrus filmas „Dabar kažkas kitaip“ (Menna Laura Meijer), o pagalvoti apie seksualinės prievartos sampratos ribas ir padarinius kvies „Tai, kas nenužudo“ (Alexe Poukine).
Moterų ryžtą prisidėti prie korumpuotos Italijos politinės situacijos keitimo pamatysite juostoje „Aš turėjau svajonę“ (Claudia Tosi), „Vidurnakčio keliautojas“ (Hassan Fazili) parodys itin skaudų ir sunkiai suvokiamą kelią, kurį žmogus turi įveikti, idant pabėgtų nuo mirtį nešančio politinio rėžimo gimtinėje, „Paskutinę akimirką“ (Chris Martin) iš karo žurnalistų perspektyvos nušvies žiaurumo kupiną situaciją Sirijoje.
Kino juostoje „Vakarų arabai“ (Omar Shargawi) gražūs vaikystės prisiminimai susimaišys su skaudžiais ir traumuojančiais, o moterų iš Tailando bendruomenė Danijoje, kurios dauguma verčiasi prostitucija, atsivers filme „Kitokia meilės istorija“ (Janus Metz, Sine Plambech), kol apie problematišką mirties turizmą pasakos „Gera mirtis“ (Tomáš Krupa).
SIENOS
Šiemet minimos trisdešimtosios Berlyno sienos griuvimo metinės. Rytus nuo Vakarų skyrusi siena simbolizavo Geležinės uždangos ribą, komunizmą bei laisvės ir demokratijos suvaržymą. Sienos griūtis žymėjo negrįžtamai pasikeitusią politinę situaciją ir iki šiol įkvepia nepasiduoti priespaudoje esančius. Festivalyje pristatoma filmų programą „Sienos“ prisideda prie svarbaus paminėjimo bei atkreipia dėmesį, ragina kalbėti apie šiandieninę sienų problematiką pasaulyje.
Galima išvysti tris trumpametražius filmus: „Bus taip gražu“ (Luis Gutiérrez Arias, John Henry Theisen) apie Jav prezidento sumanymą, pastatyti sieną tarp Amerikos ir Meksikos, „Kaimo šventės“ (Ioanna Neophytou) pasakojimą apie kaimą, kurį padalino atsiradusi Graikijos ir Albanijos siena bei „Radikalumas mus išgelbės“ (Morgane Dziurla-Petit), kuriame įvyksta keistas nesusipratimas Prancūzijos miestelyje, kai terorizmo pavojus pasirodo esąs buitinis konfliktas, sutapęs su medžioklės sezono pradžia.
„Ketvirtoji karalystė“ (Adán Aliaga, Àlex Lora) pažvelgia iš arti į unikalią nelegalių imigrantai ir socialiai nepritapusių vietinių bendruomenę, šiukšlių siena atskirtą nuo šiuolaikinės civilizacijos. Tuo tarpu „Pasienio tvora“ (Nikolaus Geyrhalter) pasakoja apie Austrijos nuogąstavimus dėl pro Italiją atkeliaujančių pabėgėlių srauto, „Campo“ (Tiago Hespanha) kvestionuoja patį karą, „Imperijos šešėlyje“ (Karol Starnawski) atskleidžia apie vis dar vykstančius pasienių konfliktus, o filmas „Lenkai vs. lenkai“ (Konrad Szolajski) apie tarp pačių lenkų, skirtingai suprantančių patriotizmą, gilėjantį ideologinį konfliktą.
Filmas „Pamirštos šlovės muziejus“ (Bojan Bodružić) jungia neįkainojamus asmeninius ir istorinius prisiminimus, yra Jugoslavijos griūties liudijimas bei jautrus šeimos portretas. Provokuojanti juosta „Advokatė“ (Rachel Leah Jones, Philippe Bellaiche) atskleidžia žydų kilmės advokatės, ginančios palestiniečių teises, kovą už teisingumą. O į LGBTI bendruomenės padėtį Sirijoje ir pabėgėlių krizę dėmesį atkreipti skatina „Misteris Gėjus Sirija“ (Ayşe Toprak).
DRĄSA KALBĖTI
Kai kurių sudėtingų ir aktualių problemų neįmanoma pradėti spręsti be pasikalbėjimo vieniems su kitais, be tam tikro bendro vardiklio paieškos. Tai ypatingai svarbu dabar, kai socialinių tinklų burbulai mus skirsto į vis uždaresnes bendruomenes, o prasmingoms diskusijoms lieka vis mažiau laiko. Todėl šių metų festivalis labai tikslingai siekia tapti tuo forumu, kuriame galime sustoti ir atsiverti nepatogiems, tačiau reikalingiems pokalbiams.
Į tokius pokalbius kviečia „El Padre Medico“ (Vytautas Puidokas), vedžiojantis po Brazilijos džiungles kartu su Aleksandro Ferdinando Bendoraičio (1919-1998) istorija, kuri byloja apie kilnų gydytoją, pasišventusį misionierių, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlį iš Lietuvos, savo rankomis sukūrusį plaukiojančių ligoninių tinklą, teikusį pagalbą tūkstančiams Amazonės baseine gyvenančių žmonių.
„Karštis: (r)evoliucija virtuvėje“ (Maya Gallus) tai filmas apie priešišką darbo kultūrą ir priekabiavimą už uždarų virtuvės durų, kuriame analogiškų patirčių įžvelgs ir daugelyje kitų stereotipiškai „vyriškomis“ laikomų sferų dirbančios moterys.
Apie nekilnojamuoju turtu spekuliuojančius investicinius fondus pasakos „Spaudimas“ (Fredrik Gertten), o „Novaja“ (Askold Kurov) apie galimybes Rusijoje išlaikyti nepriklausomą žiniasklaidą.
„Labas, robote“ (Isabella Willinger) klaus, ar dirbtinis intelektas gali atstoti tarpusavio santykius, o jautri drama „Brolis“ (Orlando von Einsiedel) išryškins savižudybės traumą patyrusių šeimos narių terapijos ir saugios erdvės refleksijai svarbą.
ŽALIOJI PROGRAMA
Visa planeta – nuo girių iki vandenų, nuo žemės iki oro, nuo atomo iki šviesos – virto milžinišku fabriku, kuriame gamtos ištekliai konvertuojami į valiutą. Ir visa tai dėl spartaus technologijų vystymosi ir žmonių populiacijos didėjimo vyksta beprecedenčiu greičiu. Jungtinių Tautų žmogaus teisių ekspertai įspėja, kad žmonija vis labiau rizikuoja „klimato apartheidu“ – dėl vis labiau didėjančios klimato krizės tik turtingieji turės privilegiją išvengti pasauliui gresiančio bado, karščio ir stichijų.
Ar egzistuoja alternatyva besaikiam, siauram individų ratui gerbūvį kuriančiam gamtos išteklių išgavimui ir naudojimui? Galų gale, ar apskritai įmanoma pakeisti žmonių požiūrį į gamtą plačiąja prasme? Visus šiuos klausimus – ir dar daugiau – kelia šių metų Žaliosios programos filmai, apimantys platų temų ir problemų spektrą: nuo žmogaus santykio su gyvūnu iki žemės eksploatavimo.
Tai „Paskutinis piemuo“ (Ton van Zantvoort) apie olandų piemenis, kuriems nelieka vietos po saule. Filmas „Žemė“ (Nikolaus Geyrhalter) apie antropoceno epochos padarinius, „Girių laikas“ (François-Xavier Drouet) apie medžių kirtimus, kiek ironiški „Žvėrys“ (Jonas Spriestersbach) apie mūsų santykį su gyvūnais, priverčia susimąstyti apie žmonių įtaką planetai.
VIRTUALI REALYBĖ
Socialines problemas reflektuojantis kinas nuolatos pačių kūrėjų, kritikų ar žiūrovų lūpomis apmąsto kino medijos gebą sėkmingai reprezentuoti tikrovę. Klausimas itin svarbus tuomet, kai ekrane rodomos sudėtingos, paprastų sprendimų neturinčios problemos ir reali jų keliama kančia. Ar pasitelkus šiuolaikines technologijas galima patikėti filme regima tikrove ir išvysti tai, kas skęsta informaciniame sraute?
Šį klausimą apsvarsto filmas „Namai po karo“ (Gayatri Parameswaran). Tai virtualios realybės patirtis, kuri žiūrovams atkuria Faludžos miestą, ilgą laiką kontroliuotą „Islamo valstybės“. Nors karas ir baigėsi, pabėgėliai priversti sugrįžti į namus, kuriuose vis dar paslėptos minos ir kiti sprogmenys. Dėl šios priežasties jau žuvo keli tūkstančiai civilių gyventojų.
HARUNO FAROCKIO FILMŲ RETROSPEKTYVA
Harunas Farockis (1944–2014) – vienas žymiausių ir, be abejonės, įtakingiausių šiuolaikinių vokiečių menininkų ir kino kūrėjų. Festivalis pristato pirmąją išsamią vokiečių menininko filmų retrospektyvą Lietuvoje, kuri apims jo kūrybą nuo pirmųjų maištingų septintojo dešimtmečio filmų iki pačių vėlyviausių darbų, nagrinėjančių mediją, karo reprezentacijos formas ir vartotojų visuomenę. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir Kauno menininkų namuose rodoma programa sudaryta iš trijų ilgametražių ir keturių teminių trumpametražių filmų paprogramių: „Ką reiškia šis vaizdas?“, „Smurto vaizdai“, „Karo technologija“, „Vartotojiškos kultūros strategijos“.
„Vaizdams turime būti atidūs lygiai kaip ir žodžiams. Vaizdai ir žodžiai yra susipynę diskursuose ir prasmių tinkluose. Mano kelias – leistis į paslėptų prasmių paieškas ir išvalyti jas nuo apnašų, kurios šiuos vaizdus pančioja.“ – Harunas Farockis
FILMAI, PADEDANTYS AUGTI
Programą sudaro du pilnametražiai filmai – „Mūsų vieta“ (Jacqueline Zünd) bando užčiuopti tai, kas liko neišsakyta ir parodyti kaip trapiai, bet kartu stipriai, išmintingai, o kartais ir juokingai vaikai išgyvena skyrybas bei kino juosta „2040-ieji“ (Damon Gameau), atskleidžianti įvairiose pasaulio vietose įgyvendinamų praktiškų technologinių sprendimų, galbūt padėsiančių mums išlikti – ir išspręsti planetą slegiančias aplinkosaugos problemas.
Taip pat pristatomos šešios trumpametražių filmų programos, sudarytos atsižvelgiant į skirtingų amžiaus grupių mokinių interesus ir poreikius. Šiuos filmus lydės edukaciniai užsiėmimai, kurių metu bus nagrinėjami dokumentiniuose filmuose keliami socialiniai klausimai ir bus bandoma išsiaiškinti, kaip juos atskleisti pasitelkus kino kalbą.
Programoje „Kaip tu mane matai?“ pristatomi filmai mažiesiems: „Vaivorykštės vaikai: Elika“ (Maryam Bayani) tai mergaitės pasakojimas apie jos mamos gimtąjį Iraną bei „Musonų šou“ (Anneke de Lind van Wijngaarden, Annelies Kruk), kuris žaismingai ir pozityviai vaizduoja aklą berniuką, kuris auga tarp juo tikinčių ir mylinčių žmonių. Rekomenduojama 1-3 klasių moksleiviams, filmai įgarsinti lietuviškai.
4-6 klasėms rekomenduojama programa „Pasaulis aplink mane“ su filmu „Dulsė“ (Angello Faccini, Guille Isa), kuriame kylantis jūros lygis dėl klimato atšilimo grasina negrįžtamai paveikti mažo Kolumbijos kaimelio gyvenimą. Keliamas klausimas, ar mūsų kasdieniai veiksmai gali turėti įtakos kitoje žemės pusėje gyvenantiems? Filmas rodomas programoje kartu su „Liūto viduje“.
Kitoje programoje „Griaunant sienas“ pristatomi filmai: „Baširas stebuklų šalyje“ (Els Duran, Evelien Vehof) bei „Ahmado plaukai“ (Susan Koenen). Baširas ir Ahmedas yra pabėgėliai. Baširas iš pabėgėlių stovyklos Sacharos dykumoje trumpam nuvyksta į Barseloną, o Ahmedas ką tik persikraustė į Nyderlandus iš karo kamuojamos Sirijos. Susidurdami su didesniais ir mažesniais iššūkiais, berniukai stengiasi pritapti, susirasti draugų ir pasijusti laukiami nepaisant aplink esančių sienų. Programa skirta 4-6 klasėms.
„Mūsų mūšiai“ programoje pristatomi filmai 7-9 klasėms. Programos filmų „Skotas ir Julija“ (Annelies Kruk) bei „Klasės nuotrauka“ (Jani Ilomäki) herojai susiduria su gyvenimą keičiančiais sunkumais – patyčiomis mokykloje ir negalia. Filmai kviečia pamėginti įsijausti į šių vaikų situaciją ir būti supratingesniems, draugiškesniems ir atidesniems vienas kitam.
Kada tampi suaugusiu? Ar tai lemia metų skaičius? Jausmas? Išgyvenimai? Pirmieji kartai? O ką veikti, kaip elgtis ir kaip bendrauti, kai jau esi suaugęs? Ar tikrai kada nors suaugi iki galo? Tokius klausimus užduoda programa „Kai suaugsim“, skirta 10-12 klasėms, pristatanti filmus „Ania ir Serioža“ (Ivette Löcker), „Kokteiliukas“ (Audrey Nantel-Gagnon), „Naomės paslaptis“ (Saskia Gubbels).
Dalis programos filmų rodomi su specialiai kurtiesiems bei klausos negalią turintiems žiūrovams pritaikytais subtitrais (SDH). Patiems mažiausiems skirti filmų seansai verčiami į gestų kalbą.
Visą informaciją apie festivalio rodomus filmus, organizuojamas diskusijas ir renginius rasite: https://nepatoguskinas.lt/2019/
Kiekvienas žiūrovas pats nusprendžia, kokią paramą norėtų skirti už filmą, bet galima iš anksto įsigyti bilietus internetu už fiksuotą mokestį. Festivalis vyksta 10.10 – 11.17.
