Kardinolų konklava, 1978 metų spalio 16 dieną popiežiumi išrinkusi lenką kardinolą Karolį Voitylą (Karol Wojtyla), turi svarbią priešistorę.
Tų pačių metų rugpjūtį mirė popiežius Paulius VI. Tai, kad popiežius silpsta, buvo žinoma, ir jo mirtis nebuvo staigmena, kardinolai jau buvo pasiruošę kelionei į Vatikaną. Naujojo popiežiaus rinkimai jau iš anksto buvo pavadinti istoriniais. Veikiausiai dėl vis stiprėjančio jausmo, kad turime aiškiai atsakyti į klausimus – ar Antrasis Vatikano Susirinkimas buvo klaida, kurią derėtų kuo greičiau pamiršti, ar Dievo malonė, kurią derėtų gerokai plačiau išskleisti Bažnyčios gyvenime? Kitas itin svarbus klausimas – ar Bažnyčia dar gali pasiūlyti tvirtą atramą vis labiau chaotiškam ir sutrikusiam pasauliui? Ar neturime sąžiningai pripažinti, kad dialogo su šiuolaikiniu pasauliu siekis patyrė nesėkmę, ir dabar turėtume grįžti prie Bažnyčios, kaip naujojo Nojaus laivo, sampratos?
Po pirminio Susirinkimo entuziazmo atėjo „dykumos“ laikotarpis. Viena vertus, jis susijęs ir su tuo, kad daliai Susirinkimo entuziastų trūko Jono XXIII romumo, ir jie pasijuto gavę įgaliojimus perimti iš Šventosios Dvasios Bažnyčios atnaujintojų vaidmenį. Kita vertus, dar prieš Susirinkimą ilgai kauptos vidinės Bažnyčios problemos, savotiškas vidinis pūlinys, skaudžiai sprogo ir tapo regimos kunigystės bei pašvęstojo gyvenimo krizės. Taip pat labai sustiprėjo katalikų dalijimasis į įvairias ideologines frakcijas, kovojančias tarpusavyje. Pamaldus, intelektualus ir kilnus popiežius Paulius VI jautėsi tapęs vis tirštėjančių problemų įkaitu. Jis labai skaudžiai išgyveno vis stiprėjantį kritikos viesulą, ypač kai bandė aktyviai ginti gyvybės kultūrą. Jam atrodė, kad procesai tapo nekontroliuojami, ir geriausia būtų ieškoti tvirtesnio popiežiaus. Tačiau jis ryžosi išgerti karčią popiežystės taurę iki galo.
Popiežius Paulius VI – vienas iškiliausių italų teologų, kuriame teko ypač sudėtingas uždavinys – užbaigti jo pirmtako pradėtą Bažnyčios Susirinkimą.
Mirus Pauliui VI atrodė visai realu, kad popiežiumi taps kuris nors iš Susirinkimo kritikų, tačiau kardinolai, regis, nustebino patys save jau pirmąją konklavos dieną popiežiumi išrinkdami Venecijos patriarchą Albino Lučianį (Albino Luciani), kuris, prasidedant konklavai, net nebuvo minimas kaip vienas iš favoritų. Po šios konklavos kardinolai kalbėjo, kad itin stipriai pajutę Šventosios Dvasios veikimą. Atrodė, kad džiugesys palietė net ir Susirinkimo kritikus, nors jau pats naujojo popiežiaus vardo pasirinkimas nepaliko abejonių, kad jis ištikimas Susirinkimo dvasiai. Lučianis pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pasirinko dvigubą vardą – Jonas Paulius I. Jau per pirmąsias pontifikato dienas jis sužavėjo aplinkinius paprastumu ir iš jo trykštančiu vidiniu džiaugsmu ir buvo pramintas „besišypsančiu popiežiumi“.
Jonas Paulius I – Albino Luciani. Jį iš karto labai pamėgo žmonės, tačiau jo pontifikatas tęsėsi tik 33 dienas.
Deja, naujojo popiežiaus šypsena džiugino tik trisdešimt tris dienas. Ankstyvą rugsėjo 29-osios rytą viena iš sesių vienuolių, dirbusių popiežiaus rūmuose, atrado Joną Paulių I mirusį. Naktį jį ištiko sunkus infarktas. Tai buvo šokas visiems.
Atrodė, kad naujoji konklava tėra visai neseniai pasibaigusios tęsinys. Tačiau svarstymų dvasia buvo labai pasikeitusi. Vienas iš svarbiausių klausimų, kuris vis skambėjo konklavos metu: ką Viešpats tokiu trumpu pontifikatu norėjo pasakyti? Šis klausimas stiprino įsitikinimą, kad kardinolai turi priimti ryžtingą sprendimą, žengti istorinį žingsnį.
Paradoksalu, bet dar prieš mėnesį idėja, kad derėtų rinkti ne italų kilmės popiežių, neatrodė įtikinama, o dabar ji vis labiau panašėjo į tą „gelbėjimosi ratą“, kurį Dievas meta savo Bažnyčiai. Kai buvo įveiktas „psichologinis barjeras“ ir kandidato pradėta dairytis už Italijos ribų, tapo praktiškai aišku, kad nėra tinkamesnės kandidatūros už Krokuvos vyskupą Karolį Voitylą, kuris simboliškai pasirinko Jono Pauliaus II vardą, tarsi įsipareigodamas tęsti visų trijų savo pirmtakų pradėtą darbą.
Beje, yra išlikęs pasakojimas, kad lemtingos konklavos metu kardinolas Voityla skaitė marksistinį Lenkijoje leistą žurnalą. Kai vienas iš kardinolų pasiteiravo, ar Voityla nemano, jog tai nėra deramas skaitinys, šis šypsodamasis atsakė, kad jo sąžinė šiuo atveju visiškai rami. Turime bijoti ne kritikų, bet to, kas yra įtrūkę mūsų viduje.
1978 metų spalio 16 dieną kardinolas Voityla išgirdo klausimą – ar priimi? Jo atsakymas buvo tvirtas: „Tikėdamas Kristumi, savo Viešpačiu, ir būdamas jam klusnus, pasitikėdamas Kristaus ir Bažnyčios motina, suprasdamas laukiančius didelius sunkumus, priimu.“
Taip prasidėjo 9665 dienas trukęs pontifikatas, kurio metu popiežius paskelbė 14 enciklikų, 15 apaštalinių paraginimų, 12 apaštalinių konstitucijų, 45 apaštalinius laiškus, daugybę homilijų, viešų kalbų, surengė 1164 bendrasis audiencijas, kuriose dalyvavo 17 665 800 žmonių iš viso pasaulio.
Įspūdinga statistika, tačiau prie jos turėtume pridėti dar vieną itin svarbų Jono Pauliaus II veiklos aspektą – piligrimystę pas tikėjimo brolius ir seseris visame pasaulyje, dalinantis Gerosios Naujienos džiaugsmu bei stiprinant jų tikėjimą. Popiežius per 104 apaštalines keliones aplankė 129 valstybes. Suskaičiuota, kad popiežius nukeliavo 1 247 613 kilometrų, tai atstumas, tris kartus ilgesnis nei skiria Žemę nuo Mėnulio. Popiežius išvykęs iš Romos buvo 822 dienas, per kurias aplankė 1 022 miestus. Kelionėms reikėjo labai daug popiežiaus jėgų, tačiau jis buvo įsitikinęs, jog labai svarbu, kad katalikai Jėzų, Bažnyčią, tikinčiųjų bendrystę suvoktų ne kaip abstrakcijas, bet kaip čia ir dabar besiskleidžiančią tikrovę. Jis siekė būti ne iš Vatikano bendraujantis, bet tarp tikėjimo brolių ir seserų esantis popiežius.
Kai netrukus po inauguracijos jis lankėsi Asyžiuje, norėdamas pasisemti jėgų iš šv. Pranciškaus, vienas iš sutiktų piligrimų šūktelėjo: „Nepamirškit tylos Bažnyčios“. Popiežiaus atsakymas įėjo į istoriją: „Nebėra tylos Bažnyčios, nes ji dabar kalba mano, popiežiaus, balsu.“
Nuotr.: wikipedios
