Muzikos reikšmė žmogaus gyvenimui – milžiniška: ji mus įkvepia, suteikia jėgų, padeda išgyventi netektį ar nusivylimą… Tačiau visgi, kodėl taip emocingai reaguojame į muzikos garsus? Psichologai turi keletą paaiškinimų.

Kiek mums svarbi muzika? Lingvistas Stivenas Pinkeris teigia, kad muzikos vaidmuo žmogaus gyvenime – tai savotiškas desertas, malonus šalutinis kalbos raidos efektas.

Tyrimai taip pat įrodo, kad grojimas muzikos instrumentu ar paprastas didžiųjų kompozitorių kūrinių klausymas geba keisti smegenų struktūrą ir smegenų funkcijas išlaikyti aktyviomis žymiai ilgiau.

Ir visgi, visų pirma muzika žmogaus gyvenime – tai gilių emocijų šaltinis. Tačiau kaip būtent tos emocijos sukeliamos? Kodėl vienus įrašus galime klausyti ramiai, užsiimdami savais darbais – pavyzdžiui, gamindami maistą ar tvarkydamiesi, – o kita muzika sukelia šiurpą, virpulį iki kaulų smegenų ir valandų valandoms nusėda mūsų galvose?

1990-ųjų pradžioje psichologas Džonas Sloboda atliko paprastą eksperimentą. Jis paprašė muzikos mėgėjų išskirti tas muzikos kūrinių ištraukas, kurios jiems sukėlė fizinę reakciją – pavyzdžiui, ašaras ar „skruzdėlytes“. Dalyviai atrinko 20 fragmentų, kurie sukėlė fizinį poveikį.

Tada psichologas išanalizavo jų charakteristikas ir atrado kai ką bendro: 18 iš 20 fragmentų buvo būdingas ypatingas elementas, vadinamas apodžiatūra. Tai nata, kuri iškrenta iš harmonijos ir sukuria disonanso efektą.

  • Stipriausiai mus veikia ta muzika, kuri peržengia mūsų lūkesčius ir įsivaizdavimas, sujungia tikėtą su netikėtu.
  • Stiprius jausmus sukelia dopamino (laimės hormono) išsiskyrimas.
  • Dopaminas išsiskiria, kai muzikoje atpažįstame tam tikras struktūras, nepriklausomai nuo to, linksma ar liūdna ta muzika.

„Tai klausytojui sukelia įtampą, – sako Martin‘as Gun‘as, Kolumbijos universiteto psichologas. – Kai melodija grįžta į savo vėžes, į mūsų laukiamą harmoniją, įtampa atslūgsta, ir mums tai patinka“.

„Visa muzika – tai kova tarp įtampos ir atsipalaidavimo, – aiškina muzikologas Dveinas Šinas. – Jei muzika būtų sudaryta tik iš harmoningų garsų derinių ir melodijų, mums būtų nuobodu. Jei joje būtų vien įtampa, ją būtų sunku klausyti. Taip, esama ir sudėtingos, įtemptos arba, priešingai, – vien atpalaiduojančios muzikos. Štai kad ir free džiazas ar specialios relaksacijos kompozicijos. Tačiau stipriausią poveikį mums daro tokia muzika, kurioje iš vienos būsenos pereinama į kitą“.

Kokia turi būti muzika, kad sukeltų mums ypač stiprius jausmus? Martin‘as Gun‘as išskiria keturis būdingus bendrus bruožus:

  1. Opusas pradedama švelniai, ramiai, tyliai, o paskui staigiai garsėja.
  2. Kūriniams būdingas naujų instrumentų, papildomo balso atsiradimas, perėjimas prie naujos harmonijos.
  3. Kūriniai pasižymi plačiu dažnių diapazonu: pavyzdžiui, Mocarto Koncerte Nr. 23 yra momentas, kada smuikų melodija staiga kyla aukštyn per oktavą, ir tai užima kvapą.
  4. Galiausiai, kūriniams būdingi netikėti nukrypimai nuo melodijos ar harmonijos.

Dar vienas klausimas – kodėl tie muzikiniai kūriniai, kurie verčia mus liūdėti ir verkti, yra tokie populiarūs?

Neuropsichologas Robertas Zattore ir jo kolegos iš Kanados MakGilo universiteto išsiaiškino, kad muzika, kuri sukelia intensyvias emocijas, padeda smegenyse išsiskirti neuromediatoriui dopaminui, susijusiam su pasitenkinimu ir apdovanojimu. Tokį patį efektą sukelia šokoladas, seksas ar alkoholis. Mes pajaučiame, kad mums gera, ir norisi šią būseną vėl ir vėl išgyventi iš naujo. Ir muzika tam puikiai gali pasitarnauti.

Pagal psychologies.ru parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *