1745 m. spalio 19 dieną mirė anglų rašytojas Jonathanas Swiftas. Jis gimė ir mirė Airijoje, yra itin gerbiamas šioje šalyje istorinis asmuo. Jo tėvas buvo atvykęs iš Anglijos ir staiga mirė, likus keliems mėnesiams iki sūnaus gimimo. Jonathanas niekada nematė tėvo, bet už tai paveldėjo jo vardą. Būsimo rašytojo šeima gyveno labai vargingai. Jei ne gailestingi giminaičiai, Jonathanas nebūtų „paragavęs“ mokslų.

Būdamas keturiolikos, jis atsidūrė Dublino universitete. Panašu, kad giminaičiai buvo įsitikinę, jog padeda būsimo kunigo ugdymui, tačiau Jonathano visai netraukė teologiniai dalykai. Jis žavėjosi literatūra ir istoriniais pasakojimais. Universiteto jaunuolis taip ir nepabaigė, nes išvyko į Angliją, pas čia persikėlusią mamą. Prasidėjo ypač sunkus gyvenimo laikotarpis, nes teko tiesiog grumtis dėl duonos kąsnio. Situaciją sunkino ir tai, kad Jonathanas, nepaisant viso patirto vargo, nebuvo nei nuolankus, nei malonus aplinkiniams. Veikiau jis buvo įžeidus, arogantiškas ir labai užsispyręs. Tiesa, pastaroji savybė labai pasitarnavo, kai jaunuolis nusprendė, kad  aplinkinius turi pranokti išsimokslinimu ir pradėjo atkakliai šviestis. Tai darė nepripažindamas jokių kompromisų, pertraukų ir, kaip tvirtinama, nualino organizmą, pakenkė klausai.

1692 m. Jonathano Swifto atkaklumas apvainikuojamas tuo, kad Oksfordo universitetas suteikia jam humanitarinių mokslų magistro laipsnį. Šis laipsnis leido dirbti anglikonų kunigu, tačiau šia galimybe jis pasinaudojo tik trumpam, kai buvo prispaustas skurdo.

Nepaisant nepatrauklaus charakterio, Jonathanas Swiftas buvo laukiamas svečias intelektualų salonuose. Pirmiausia, dėl  puikaus humoro jausmo ir itin taiklių replikų.

Jau baigdamas šeštąją dešimtį Swiftas aktyviai įsijungė į politinę kovą už Airijos laisvę. Jis tiesiog triuškino anglų vyriausybę „Gelumbino laiškais“. Jo garbei Dubline net buvo įsteigtas Gelumbino klubas.

Visgi sendamas Swiftas darėsi vis labiau uždaras, irzlus ir įtarus. Pagal jo paliktą testamentą, buvo palaidotas Dublino katedroje. Prie amžino poilsio vietos buvo prikalta lenta su šiuo jo paties suredaguotu parašu: „Čia ilsisi Jonathano Swifto, šios katedros dekano, kūnas, ir sielvartai nebedrasko jo širdies. Praeivi, jei gali, sek uolų galingosios laisvės kovotoją“.

Swiftas skeptiškai vertino liberalų idėjas apie tai, kad kiekvieno žmogaus teisės turi būti aukštai vertinamos, nes buvo įsitikinęs: jei žmogų paliksime be priežiūros, be bendruomenės, jis netrukus degraduos į gyvulį. Rašytojas netikėjo progresu, veikiau buvo įsitikinęs, kad geriausia jau praeityje, o dabar žmonės tik degraduoja. Tiesa, jis tvirtino, kad tikrai nėra mizantropas. Pasak jo, mizantropas – tai žmogus, kuris daug tikėjosi iš kitų žmonių, o paskui nusivylė. Na, o jis niekada iš kitų nieko gero esą nesitikėjo.

Swiftas yra paskelbęs kūrinį „Knygų mūšis“. Tai sunkiai nusakomo žanro kūrinys – pamfletas, parodija, alegorija. Čia jis tvirtino, kad senieji kūriniai yra kur kas vertingesni nei tie, kurie kuriami šiandien. Vėliau jis paskelbė dar keletą kūrinių, bet jie nesulaukė didžiulio populiarumo, kol pasirodė jo „Guliverio kelionės“. Tai kelių dalių satyra, kurioje Swiftas be atodairos pliekia dabartinės visuomenės ydas, tiesa, pasitelkdamas alegorijas. Pirmoji dalis yra skirta liliputams, antroji – milžinams, trečiojoje jis išjuokia mokslą ir žmogaus proto pretenzijas, o ketvirtojoje patenka į protingų arklių ir sužvėrėjusių žmonių šalį. Nors Swiftas vengia bet kokio moralizavimo, bet gana akivaizdu, kad arklius jis vertino kur kas labiau nei žmones.

Jei ne „Guliverio kelionės“, vargu ar Swiftas būtų žinomas visame pasaulyje. Tai iš tiesų genialus kūrinys, kurio interpretatoriai naujų dalykų atranda iki šiol. Tačiau, kaip jau minėjome, airiams jis pirmiausia ne „Guliverio kelionių“ autorius, bet ryžtingas kovotojas už jų laisvę, sugebėjęs įkvėpti ir kitus.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *